Generolas Motiejus Pečiulionis

GINTARAS LUČINSKAS

Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse, liepos 5-ąją, krašto apsaugos ministro ir Lietuvos kariuomenės vado apdovanojimų įteikimo ceremonijoje Krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje keturi Dzūkijos patriotai apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko įsakymu apdovanoti ginkluoto pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijoms dalyviai, įstatymo nustatyta tvarka pripažinti kariais savanoriais, ir asmenys, pasižymėjusieji nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą. Tai rezistencijos dalyviai: Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas, LLA narys, VLIK‘o Vilniaus karinės apygardos vadas, VLIK‘o Karinių pajėgų vadas, Lietuvos gynybos komiteto (LGK) vadovas, LLA vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, karys savanoris Motiejus Pečiulionis-Miškinis (1888–1960) (medalio nr. 4072); Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto partizanų grupės vadas, Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininkas leitenantas, karys savanoris Juozas Antanas Petraška-Patrimpas, Lapaitis (1916–2001) (medalio nr. 4077); Lietuvos vietinės rinktinės karys, Dainavos apygardos partizanas, karys savanoris Danielius Krakauskas-Bijūnas (1926–1992) (medalio nr. 4075). Taip pat apdovanotas SKAT Alytaus rinktinės savanoris (1991–1999), KAD Alytaus apskrities komendantūros etatinis darbuotojas (1991–1992) Vincas Gudukas (1947–2016) (medalio nr. 4073).

Apdovanojimai (medaliai ir įrėminti liudijimai) buvo įteikti: sūnui Evaldui Gudukui, sūnui Algimantui Petraškai ir Lazdijų krašto muziejaus direktorei Dainai Pledienei, kadangi generolo Motiejaus Pečiulionio artimieji jau mirę.

Apdovanojimą iš krašto apsaugos ministro rankų priėmusi Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė po renginio teigė: „Lazdijų krašto muziejaus padalinys Laisvės kovų muziejus Lazdijų rajone neabejotinai yra svarbiausia tokio pobūdžio institucija, kuri tiesiogiai rūpinasi Lietuvos partizanų atminimo įamžinimu: muziejus veda edukacinius užsiėmimus, organizuoja partizanų, jų rėmėjų ir politinių kalinių ir tremtinių pagerbimo renginius, platina šios tematikos literatūrą. Laisvės kovų muziejus yra vienintelis Lazdijų rajone muziejus, kuriame pristatoma aktyvios rezistencijos okupantams istorija.

Įsipareigojome priimti kraštiečio Motiejaus Pečiulionio Kario savanorio pažymėjimą, medalį ir medalio liudijimą ir juos eksponuoti nuolatinai viešai gerai matomoje vietoje kartu su partizanams skirta ekspozicijos asmenine dalimi (partizanų nuotraukomis, žūties vietų nuotraukomis ir kt.).

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui, numatoma išleisti knygą apie Lazdijų krašto sūnų, įžymųjį „Perkūno Dieduką“ – generolą Motiejų Pečiulionį. Šioje knygoje taip pat labai svarbu pateikti vizualinę informaciją apie generolo Motiejaus Pečiulionio nuopelnų įvertinimą ir atminimo pagerbimą.“

Partizano Danieliaus Krakausko apdovanojimas įteiktas liepos 7 d. Alytaus miesto savivaldybėje sūnui Vitui Krakauskui ir dukrai Dalytei Vabolienei.

Motiejus Tomas Pečiulionis gimė 1888 m. sausio 31 d. Seinų apskrityje, Krosnos valsčiuje, Randiškės kaime (Šventežerio parapijoje), ūkininkų šeimoje. Mokėsi Rudaminos pradinėje mokykloje, vėliau Suvalkų gimnazijoje. 1908 m. įstojo į Peterburgo universitetą, kurio Fizikos-matematikos fakultete studijavo matematiką. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rugsėjo 20 d. savanoriu įstojo į Rusijos kariuomenę. 1916 m. baigus Karo mokyklą suteiktas pirmasis karininko laipsnis. Tarnybą Rusijos kariuomenėje baigė 1918 m. vasario 28 d. Už narsumą ir sumanumą apdovanotas: Šv. Georgijaus 4-ojo laipsnio kryžiumi ir Šv. Georgijaus 4-ojo laipsnio medaliu, Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinu „Už narsumą“, Šv. Stanislovo 3-iojo laipsnio ordinu su kardais ir kaspinu. 1919 m. vasario 1 d. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, paskirtas vyresniuoju karininku į Artilerijos pulko 1-ąjį batalioną. Kovos kelią pradėjo 1919 m. balandžio 4 d. prie Daugų. 1919 m. gegužės 5 – spalio 9 d. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais prie Kurklių, Kalkūnų, Turmanto, Leliūnų, Salako, Antalieptės, Zarasų. 1919 m. spalio 10 – gruodžio 15 d. kovojo su bermontininkais užimant Radviliškį. 1920 m. liepos 12 – gruodžio 10 d. kovojo su lenkais prie Varėnos, Rodūnios, Valkininkų, Lentvario. 1919 m. spalio 7 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1921 m. kovo 30 d. paskirtas 3-iojo artilerijos diviziono vadu, o 1921 m. rugpjūčio 1 d. – 3-iojo artilerijos pulko vadu. 1922 m. gegužės 1 d. pakeltas į majorus. Nuo 1922 m. karines žinias gilino Prancūzijoje. 1924 m. rugpjūčio 21 d. baigė Fontenblo artilerijos karo mokyklą. 1925 m. gegužės 15 d. pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1925 m. rugsėjo 22 d. komandiruotas į Aukštuosius artilerijos technikos kursus Paryžiuje, kuriuos baigė 1926 m. rugpjūčio 7 d. 1926 m. spalio 4 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės Artilerijos tiekimo skyriaus viršininku. 1929 m. lapkričio 23 d. pakeltas į pulkininkus. 1930 m. birželio 21 d. paskirtas Generalinio štabo Ginklavimosi valdybos viršininku. 1935 m. vasario 14 d. suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Tarnaujant Lietuvos kariuomenėje apdovanotas: 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (1919 m.) ir 2-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (1919 m.), DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (1928 m.), Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928 m.), Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu (1929 m.), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinu (1930 m.), Belgijos Karaliaus Leopoldo II 3-iojo laipsnio ordinu (1933 m.), Šaulių žvaigždės ordinu (1934 m.), Prancūzijos Garbės legiono 3-iojo laipsnio ordinu (1936 m.). Vokiečių okupacijos metais dalyvavo antinacinėje rezistencijoje ir VLIK‘o veikloje. Nuo 1944 m. sausio mėn. paskirtas VLIK‘o Vilniaus karinės apygardos vadu. 1944 m. liepos mėn. pradžioje iš Vilniaus pasitraukė į Kauną, vėliau į Šiaulius. 1944 m. liepos 7 d. Šiauliuose išleido direktyvą – Lietuvos karinėms pajėgoms tvarkingai trauktis su frontu, o jeigu sovietų armijos nepavyktų sustabdyti – slėpti ginklus ir, perėjus į pogrindį, likti Lietuvoje. Žemaitijoje vadovavo lietuvių daliniams, kovojusiems prieš bolševikus. 1944 m. rugpjūčio mėn. įstojo į LLA, Plokštinės miške šalia Platelių LLA „Vanagų“ stovykloje kartu su kitais įkūrė LLA štabą. 1945 m. lapkričio 30 d. buvo suimtas NKVD. 1946 m. balandžio 25 d. Vilniuje vykęs NKVD Karo tribunolas nuteisė 10 metų lagerio, konfiskuojant turtą. Kalėjo Lukiškių kalėjime, Macikų lageryje (Šilutės r.), 1948 m. pateko į lagerį Vorkutoje (Komijoje), vėliau kalėjo Dubrovlage (Mordovijoje). Nuo 1955 m. spalio 11 d. buvo tremtyje invalidų namuose Uchtos rajone, Komijoje. Paleistas 1956 m. rugpjūčio mėn., grįžo į Lietuvą, tačiau tėviškėje neleista gyventi. Valdžia leido apsigyventi Statkiškių kaime, Švenčionėlių rajone. Vėliau apgyvendino Ilguvos senelių prieglaudoje (Šakių r.). Mirė 1960 m. sausio 26 d. Palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse, Kaune.

Generolas Motiejus Pečiulionis – vienas žymiausių Nepriklausomybės kovų karininkų. Vienas tų vadų, kurie okupacijų metais pasiaukojamai darbavosi tėvynės labui ir kovojo už Lietuvos laisvę. Motiejus Pečiulionis – vienintelis Lietuvos kariuomenės generolas, pokario metais nepasitraukęs iš Lietuvos, o tęsęs ginkluotą kovą su okupantais. Taip pat jis vienintelis Lietuvos karininkas – trijų Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius. Paskutiniu – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi – jis pagerbtas 1998 m. lapkričio 18 d. (po mirties).

Juozas Antanas Petraška, Antano, gimė 1916 m. gruodžio 15 d. Marijampolės apskrityje, Balbieriškio valsčiuje, Mardosų kaime, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Balbieriškio pradinėje mokykloje, vėliau Balbieriškio žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. 1938 m. gegužės 3 d. pašauktas atlikti karo prievolę, tarnavo Lietuvos kariuomenės 2-ajame ulonų pulke. 1939 m. vasario mėn. suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1939 m. rugsėjo mėn. dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos pasienyje internuojant lenkų karius. 1939 m. spalio mėn. dalyvavo žygyje į Vilnių, 1940 m. balandžio 29 d. paleistas į atsargą. Kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime, nuginkluojant milicininkus ir saugant vietinius gyventojus nuo raudonarmiečių smurto. 1944 m. rugpjūčio 11 d. įstojo į Kazio Degučio-Raginio partizanų būrį, veikusį Balbieriškio ir Gudelių valsčiuose, pasirinkęs slapyvardį Patrimpas. Dalyvavo Gudelių ir Balbieriškio valsčių stribų užpuolime, apsirūpinant ginklais. Būriui išsiplėtus iki Vaidoto partizanų grupės, paskirtas šios grupės štabo viršininku. Žuvus Vaidoto partizanų grupės vadui Raginiui, nuo 1946 m. birželio 13 d. vadovavo Dzūkų rinktinės Vaidoto partizanų grupei, nuo tada konspiracijos tikslais pasirinkęs slapyvardį Lapaitis. 1947 m. rugpjūčio 11 d. kautynėse su MGB kariuomene pateko į nelaisvę. Tardytas Alytuje, Vilniuje. Ypatingojo pasitarimo 1948 m. sausio 17 d. nuteistas 25 m. kalėti. Kalintas Minlage (Komija), nuo 1958 m. vasario 24 d. buvo tremtyje Intoje (Komija). 1969 m. nelegaliai grįžo į Lietuvą, gyveno Alytuje. 1971 m. gavo leidimą gyventi Lietuvoje. 1989–1993 m. aktyviai dalyvavo Sąjūdžio ir Dzūkų rezistencijos istorijos tyrimo grupės veikloje. 1992 m. vasario 24 d. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, paskirtas LLKS Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1997 m. vasario 14 d. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. 1998 m. balandžio 28 d. pripažintas kariu savanoriu, SKAT suteikė garbės savanorio vardą. Mirė 2001 m. gegužės 12 d. Palaidotas Alytuje, Savanorių g. kapinėse.

Danielius Krakauskas gimė 1926 m. spalio 10 d. Suvalkų apskrityje, Andriejavo valsčiuje, Trumpališkių kaime, ūkininkų šeimoje. Mokėsi pradinėje mokykloje, kur baigė 4 klases. 1941 m. pavasarį Krakauskų šeima vokiečių valdžios ištremta į Lietuvą. Iš pradžių buvo apgyvendinti Švenčionių krašte, 1942 m. apsigyveno Marijampolės apskrityje, Liudvinavo valsčiuje, Padovinio kaime. 1944 m. pavasarį įstojo į Lietuvos vietinę rinktinę. Tarnavo Kalvarijoje, Kaune, Švenčionyse. Po Vietinės rinktinės likvidavimo sugebėjo pasitraukti ir grįžo į tėviškę. 1944 m. rugsėjo mėn. mobilizuotas į Raudonąją armiją. Iš Jarcevo (Rusija) karinio dalinio dezertyravo ir grįžo į tėviškę. Vėliau įstojo į partizanų būrį, pasirinkęs slapyvardį Bijūnas. 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės kautynėse buvo sužeistas. Suimtas 1945 m. rugsėjo 2 d. 1945 m. spalio 10 d. Lietuvos SSR NKVD Karinio tribunolo nuosprendžiu nuteistas 20 metų katorgos darbams, 5 metams atimtos pilietinės teisės su turto konfiskavimu. Kalintas Marijampolėje, Vilniuje. Nuo 1945 m. gruodžio 19 d. kalėjo Vorkutlage (Komija). 1949 m. birželio 20 d. perkeltas į Rečlagą (Komija). Iš įkalinimo vietos paleistas 1956 m. rugpjūčio 22 d. be teisės gyventi Lietuvoje. Išvyko gyventi į Kaliningrado sritį. Vėliau apsigyveno Padovinio kaime (Marijampolės r.). 1971 m. Krakauskų šeima persikėlė gyventi į Alytų. Dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje, budėjo prie LR parlamento, Vilniaus televizijos bokšto, dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių renginiuose. 1990 m. birželį dalyvavo Kryžiaus nešimo per Lietuvą akcijoje. Nuo 1991 m. priklausė Lietuvos sąjūdžio Alytaus miesto grupei, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Alytaus skyriui, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Alytaus 1-ajai rinktinei. Mirė 1992 m. spalio 5 d., vykdydamas užduotį, likviduojant ekologinės nelaimės padarinius Nemune. Palaidotas Pirmojo Alytaus kapinėse.

Vincas Gudukas gimė 1947 m. balandžio 14 d. Alytaus rajone, Raitininkų seniūnijoje, Raitininkų kaime, valstiečių šeimoje. Mokėsi Raitininkų septynmetėje mokykloje, vėliau Merkinės vidurinėje mokykloje. 1966–1972 m. mokėsi ir baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų chirurgijos specialybę. 1973 m., baigęs Kauno medicinos instituto Vaikų chirurgijos internatūrą, pradėjo dirbti Alytaus rajono centrinėje ligoninėje vaikų chirurgu. 1977 m. įstojo į Maskvos pediatrijos ir vaikų chirurgijos mokslo tyrimų instituto Urologijos ir operacinės nefrologijos specialybės dieninę aspirantūrą. 1980 m. gruodžio 17 d. tapo medicinos mokslų kandidatu, vėliau aukščiausios kategorijos karo urologu, docentu. 1983–1988 m. – 1-osios kvalifikacinės kategorijos vaikų chirurgas. Pirmasis karinis – medicinos tarnybos leitenanto – laipsnis, baigus Vilniaus universiteto Karinę katedrą, suteiktas 1971 m. rugsėjo 27 d. Tarnavo SSRS ginkluotosiose pajėgose karo chirurgu: Maskvoje (Karo aviacijos inžinerinė akademija), Afganistane, Naujojoje žemėje, Prano Juozapo žemėje, Taškente. Paskutinis karinis – medicinos tarnybos pulkininko – laipsnis suteiktas 1981 m. balandžio 21 d. Nuo 1985 m. balandžio 1 d. dirbo Alytaus rajono centrinės ligoninės Urologijos skyriuje gydytoju. 1990 m. vasario 1 d. paskirtas Simno 2-osios rajoninės ligoninės vyriausiuoju gydytoju, o 1991 m. sausio 7 d. – į Makniūnų ambulatoriją vyr. gydytojo pareigoms. 1997 m. sausio 20 d. išrinktas Alytaus rajono savivaldybės meru, 1997 m. balandžio 10 d. – Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotoju, kuriuo dirbo iki 2000 m. balandžio 21 d. Nuo 2002 m. gruodžio 30 d. dirbo Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės Konsultacijų poliklinikoje gydytoju urologu. Nuo 1988 m. dalyvavo Atgimimo renginiuose, Sąjūdžio veikloje. 1991 m. sausio 11–12 d. budėjo prie LR parlamento: statė barikadas, teikė medicininę pagalbą. 1991 m. sausio 13-osios naktį SSRS armijos kariškiai padarė apysunkį balistinį ir fizinį kūno sužalojimą. Buvo pripažintas 1991 m. sausio 13-osios karinės agresijos 3-iosios grupės invalidu ir Lietuvos Nepriklausomybės gynėju, nukentėjusiu nuo 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos. 1993 m. kovo mėn. išrinktas Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus pirmininku. 1997 m. gegužės mėn. iš šių pareigų atsistatydino, nes buvo išrinktas Alytaus rajono savivaldybės deputatu, tarybos, valdybos nariu, komitetų ir komisijų pirmininku. 1991–1999 m. tarnavo SKAT savanoriu. 1991 m. rugpjūčio 19 d. paskirtas į Alytaus apskrities komendantūrą vyr. specialistu – gydytoju. 1992 m. balandžio 1 d. paskirtas Specializuoto mokymo centro Alytaus filialo vyr. specialistu – dėstytoju. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: priklausė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai, Lietuvos aviacijos veteranų sąjungai, Lietuvos atsargos karininkų sąjungai, Lietuvos šaulių sąjungai. Už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanotas: 1992 m. sausio 9 d. – Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2005 m. kovo 4 d. – Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Už aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą apdovanotas: 2008 m. – S. Dariaus ir S. Girėno atminimo medaliu, 2014 m. rugsėjo 20 d. – 3-iojo laipsnio medaliu „Birutiečių žygis“, 2014 m. lapkričio 18 d. – LAKS jubiliejiniu medaliu, 2015 m. vasario 5 d. – LAKS medaliu „Už nuopelnus“, 2015 m. kovo 11 d. – „Laisvės atkūrimo“ kryžiumi ir kt. Mirė 2016 m. vasario 20 d. pėsčiųjų žygio „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“, skirto Sembos žemės karvedžiui Glandui (1238–1274 m.) bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadui dim. br. gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui (1949–1956 m.) atminti, metu, paskutiniame šio žygio etape, įveikus 30 kilometrų, Lazdijų rajone. Palaidotas Alytuje, Daugų g. kapinėse.