licejus.eu

Petras MAKSIMAVIČIUS

Ateinantys 2017 metai atneš nemažai naujovių švietimo srityje. Atrodo, kad neišvengiamai bus diegiama nauja švietimo reforma. Tai jautri sritis dėl daugybės priežasčių. Švietimo sistemos išlaikymas tai viena daugiausia kainuojančių valstybės biudžetui sričių. Viena vertus, švietimo įstaigose dirba nemažai žmonių, tačiau daug lėšų reikia taip pat visai švietimo in­frastruktūrai, kuri užtikrina jaunimo kokybišką mokymą, išlaikyti.

Sunku paneigti teiginį, kad labai svarbu sukurti kokybišką švietimo sistemą, kadangi

nuo jos efektyvumo priklauso valstybės raida. Todėl stengiamasi ją nuolat tobulinti ir pritaikyti šiuolaikinio pasaulio iššūkiams. Tačiau dažnų reformų skeptikai taip pat perspėja, kad kiekvienas pakeitimas turi būti gerai apgalvotas ir negali būti pernelyg veikiamas einamosios politikos. Kodėl? Atsakymas labai paprastas. Seimo rinkimai paprastai vyksta kas ketveri metai. Dažnai nutinka taip, kad keičiasi valdančioji dauguma. Tuo tarpu švietimo srities reformų pasekmes (geras ar blogas) galima pajusti praėjus keliolikai metų, kuomet galima įvertinti, ar naujoji karta, išugdyta pagal reformuotas mokymo programas, pasiekė geresnius rezultatus nei ankstesnioji. Specialistai teigia, kad Lenkijoje po paskutinės švietimo reformos (kai buvo įkurtos gimnazijos ir sutrumpintas mokymosi laikas iki trejų metų licėjuje) tik šiuo metu galima pradėti formuluoti išvadas, ar ji davė laukiamus rezultatus, ar ne. Tuo tarpu jau pradedama įgyvendinti nauja reforma.

Kiekvienos permainos švietimo srityje paliečia taip pat tautinių mažumų, taigi ir Lenkijos lietuvių, švietimą. Apie prognozes, kaip gali netrukus atrodyti mūsų švietimas, parašysiu šiek tiek vėliau.

Ką gi žada naujoji Lenkijos švietimo ministrė ir ką siūlo keisti ar tobulinti? Dar nėra priimti galutiniai sprendimai, tačiau jau aiškėja kryptys, vyksta vadinamosios konsultacijos su mokytojų, savivaldybių atstovais.

Po Seimo rinkimų kurį laiką vyko diskusija, ar bus naikinamos gimnazijos. Publicistai spekuliavo, kad naujoji valdančioji dauguma nesiryš šiam žingsniui, kadangi po paskutinės reformos buvo įkurta daug katalikiškos pakraipos gimnazijų, kurias administruoja Lenkijos Katalikų bažnyčios įsteigtos organizacijos. Bijota stiprios kritikos ir prarasti didelį ir palankų elektoratą. Tačiau atrodo, kad bus šiam žingsniui ryžtasi, galbūt taip pertvarkius švietimo sistemą, kad gimnazijų steigėjai ypatingai nenukentėtų.

Naujos reformos sumanytojai planuoja, kad jau nuo 2017 m. palaipsniui prasidės gimnazijų uždarymas. Galiausiai turėtų Lenkijoje veikti aštuonklasės mokyklos bei licėjai, kuriuose mokslas truktų 4 metus. Mokiniai, baigę aštuonių klasių pagrindinę mokyklą, galėtų rinktis mokslą licėjuje, 5 metų technikume bei dviejų pakopų (5 metų) profesinėje mokykloje. Kaip patikino ministrė, šios naujovės bus diegiamos palaipsniui, kol dabartiniai ­gimnazistai baigs mokymą pagal seną modelį. Tiesiog mokiniai, kurie šiais metais pradės mokslą VI pagrindinės mokyklos klasėje, jau nepateks į gimnaziją, bet tęs mokslą VII pagrindinės mokyklos klasėje.

Tačiau tai tik dalis klausimų, kuriuos teks išspręsti naujos reformos sumanytojams. Keisis mokymo programos, bus reikalingi nauji vadovėliai, mokytojų mokymas. Be abejonės, sumažės mokytojų skaičius, kadangi panaikinus gimnazijas, dalis jų paprasčiausiai praras darbą. Bent man atrodo, kad teiginys, jog panaikinus gimnazijas mokinių skaičius ­švietimo sistemoje nesumažės, taigi ir mokytojų poreikis išliks toks pat, yra nelogiškas. Akivaizdu, kad savivaldybės, norėdamos mažinti švietimo kaštus, stengsis jungti mažesnes mokyklas su didesnėms, didins mokinių skaičių klasėse ir mažins ligi šiol dirbusių mokytojų skaičių.

Neseniai švietimo ministrė paguodė mokytojus, kad nauja švietimo reforma suteiks jiems naujų galimybių, kadangi sistemoje atsiras daugiau etatų, susijusių su migrantų ar neįgalių vaikų mokymu. Vargu ar tai paguos Lenkijos mokytojus. Skaičiuojama, kad įgyvendinus reformą išnyks apie 3000 gimnazijų, kuriose dirba keliasdešimt tūkstančių išsilavinusių žmonių (neskaičiuojant techninio-administracinio personalo). Dalis jų ras darbą pagrindinėse mokyklose ir licėjuose, tačiau tikrai ne visi.

Kas laukia Lenkijos lietuvių?

Mokytojai ir mūsų mokyklų ­direktoriai galėtų į šį klausimą kompetentingiau atsakyti. Kviečiu ­diskusijai.

Man atrodo, kad greitu laiku pavojaus signalą išgirs lietuvių mokykla Vidugiriuose, kurioje veikia tik I–VI klasės. Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad pagerės Punsko lietuvių licėjaus padėtis, kadangi po kelerių metų, pradėjus veikti 4 klasėms, turėtų padaugėti mokinių. Tačiau tai gali būti tik iliuzija. Įkūrus dviejų pakopų profesines mokyklas, dalis mokinių tikriausiai nukeliaus į jas. Atsidursime patinėje situacijoje, kadangi tų mokinių skaičius nebus toks didelis, kad galima būtų kurti profesinę mokyklą su lietuvių dėstomąja kalba, o licėjuje mokinių skaičius mažės.

Viena klase sumažės mokinių taip pat Seinų „Žiburio“ mokykloje. Tai bus didelis nuostolis, kadangi dalis 15 metų amžiaus moksleivių mokslą tęs lenkiškose mokyklose. Paauglystėje mokymas ir auklėjimas gimtąja kalba vaidina svarbų vaidmenį ir dažnai lemia mokinių pasirinkimus. „Žiburio“ mokytojai jau nemokys 16-mečių. Panaši padėtis bus ir Punsko S. Dariaus ir S. Girėno mokyklos lietuviškose klasėse.

Apie kitas lietuvių švietimo problemas net neverta rašyti. Kaip ir visose šalies mokyklose pasikeis mokymo programos, bus reikalingi nauji vadovėliai. Šiuo atveju lietuviškų mokyklų mokytojams tai nesukels didelio šoko ar ypatingų nepatogumų. Lietuviškų vadovėlių juk ir taip beveik niekada nebuvo.