LR Prezidentas V. Adamkus su Punsko licėjaus mokytojais ir svečiais. 2004 m.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

Prieš porą mėnesių trankiai atšventėme Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus 60 metų jubiliejų. Jį verta minėti ištisus metus, taigi apie licėjų, prioritetus, nuveiktus darbus kalbuosi su jo buvusia direktore Irena Bobiniene.

„Aušra“: 2001–2007 metai – tie, kai Tau teko būti Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus direktore – patys gražiausi ar sunkiausi? Kaip dabar vertini iš laiko perspektyvos?

Irena Bobinienė: Tai šešeri gyvenimo metai. Vertinu nevienareikšmiai. Buvo gana sunku, ypač iš pradžių – nauja vieta, nauji darbai, naujos pareigos. Vėliau, kai jau mačiau mano darbų rezultatus, jaučiau tam tikrą pasitenkinimą. O pabaigoje – nusivylimo laikotarpis. Man nepavyko užmegzti gerų santykių su vadovaujančiuoju organu, tiksliau sakant, su tuometiniu Seinų apskrities viršininku. Pamaniau, kad tokia situacija gali kenkti mokyklai, kad kai kurie sprendimai taikomi ne asmeniškai man, o mokyklai, taigi apsisprendžiau atsisakyti einamų pareigų. Dabar kartais to gailiuosi, bet šitas jausmas atėjo vėliau. Gal reikėjo ryžto, kad parodyčiau, jog turiu jėgų nepasiduoti.

O problema buvo mokyklos finansai. Visi žinom, kad nuo pat Seinų apskrities įkūrimo iki dabar jos biudžete visą laiką juntamas lėšų stygius. Pasikeitus apskrities viršininkui ir tarybai, pradėta kitaip žiūrėti į Punsko licėjų. Visą laiką iš mūsų reikalauta taupumo. O mes tiek buvom susiveržę diržus, kad daugiau jau neįmanoma buvo. Juk jau buvom panaikinę ir bendrabučio vedėjos postą. Tarėmės su lietuvių draugijomis, mūsų tarėjais. O apskritis vis reikalavo konkrečių veiksmų, kurie mums buvo nepriimtini. Pavyzdžiui, apskrities viršininkas liepė, kad jungtume visas kalbos grupes. Klasėse buvo po 25 moksleivius. Pagal teisę, reikėjo skirti, o jis įsakė jungti. Mačiau, kad mūsų mokiniai nukentės. Supratau, kad tokie nepagrįsti reikalavimai nukreipti asmeniškai į mane. Visą laiką reikėdavo įrodinėti, kad mes ką nors darom, taupom. Iki šiol Seinų apskritis finansiškai prastai laikosi. O mums tai buvo klausimas: būti ar nebūti? Ir mano sprendimas buvęs toks, kad dėl vieno žmogaus negali nukentėti vaikai. Pasikeitus mokyklos vadovybei bent porai metų iš tikrųjų palengvėjo.

„A.“: Ką pasisekė padaryti per tuos šešerius metus? Kokie didžiausi laimėjimai, džiaugsmai?

I. B.: Gal būsiu nekukli, bet iš laiko perspektyvos žiūrint matyti, kad buvo padaryta nemažai gerų dalykų. 2001 m. buvo itin sunkūs vidurinėms mokykloms. Tada licėjų pasiekė reforma. Čia buvo 4 tipų klasės: keturmetis techninis ir bendrojo lavinimo, trejų metų profiliuotasis ir trejų metų bendrojo lavinimo licėjus. Mums pavyko viską suvaldyti. Ir visose klasėse mokytis buvo pakankamai norinčiųjų. Keitėsi bendrosios programos. Tada reikėjo vienais metais užbaigti įprastus abitūros egzaminus, o kitais metais jau paruošti ir išorinei (naujajai) abitūrai. Turėjom stengtis sudaryti geriausias sąlygas, kad po tos naujosios abitūros ir toliau būtų norinčiųjų ateiti pas mus mokytis. Buvę daug bėdų, nes pirmaisiais metais mokiniai turėjo kartoti matematikos abitūros egzaminą. Rūpinomės, ar todėl, kad būta problemų ne dėl moksleivių ir mūsų kaltės, o dėl techninių ar net politinių priežasčių (buvo blogai išverstos į lietuvių kalbą matematikos užduotys), potencialūs mūsų mokiniai nenueis į lenkiškas mokyklas. Juk tuomet nukentėjo moksleiviai. Išsigandom. Mąstėm, kas bus toliau. Bet kitais metais susilaukėme ne mažiau norinčiųjų mokytis licėjuje. Buvo dvi klasės. Tai didelis darbas ir mokytojų tarybos, ir tėvų, ir visos bendruomenės. Reikia paminėti, kad tų metų abitūros egzaminų rezultatai buvo labai geri – geresni negu visoje Lenkijoje. Pirmosios abitūros rezultatai mūsų nenuvylė ir nenugąsdino. Jie parodė, kad mūsų darbas atneša gerus rezultatus.

Kitas dalykas, pasilikęs mano atminty, tai ir mano, ir mokytojų tarybos pasiekimas – tuo metu buvo pradėta Punsko licėjaus pastato statyba. Norėčiau kiek patikslinti, kas vyko pačioje pradžioje. Mes žinojom, kad Seinų apskritis šitos investicijos nepradės, kad nėra lėšų net įžanginiam projektui. Mūsų krašto tarėjai užsiminė, kad gal vertėtų patiems surinkti lėšų bent pradžiai. Taip ir padarėme – per mokytojų tarybos posėdį priėmėme sprendimą surinkti pradinį įnašą, kad galima būtų žengti pirmąjį konkretų žingsnį. Reikėjo sukaupti 7000 zlotų, kad galėtume užsakyti įžanginį projektą. Visur rinkom, bet daugiausia aukojo mūsų visi mokytojai, LLB valdyba, atsimenu, viršaitis aukojo, kiti žmonės. Sąrašas turėtų būti mokyklos archyve. Gaila, kad jam neatsirado vietos naujame jubiliejiniame mokyklos leidinyje. Už surinktus pinigus atlikome įžanginį projektą ir nuvežėme jį į Seinus. Punsko valsčius davė sklypą. Buvo žengtas svarbus žingsnis įgyvendinant mokyklos priestato idėją. Tai tam tikra prasme mūsų sėkmė. Tai buvo labai svarbu. Tuomet ir pajudėjo statybos darbai.

Punsko licėjaus direktoriai. Irena Bobinienė trečia iš kairės

Aišku, paskui buvo labai daug svarbių veiksmų. Pati statyba prasidėjo, kai aš ėjau licėjaus direktorės pareigas, o Seinų apskrities viršininko pavaduotoja buvo Onutė Škarnulienė. Tai buvo mums sunkus laikas. Tarkim, dalyvaujame Seinų apskrities tarybos posėdyje ir girdime sakant: „Taupykit, mažinkit etatų skaičių“. Tuomet priėmėme sprendimą panaikinti Onutės užimamą postą mokykloje – bendrabučio vedėjos etatą. Man atrodo, kad mums pavyko, gal dėl to, kad ji nekonfliktiška asmenybė. Jinai sutiko panaikinti minėtas pareigas mokykloje, matydama bendrą interesą. Juk būdama viršininko pavaduotoja galėjo ginti savo reikalus, savo postą…

Norėčiau paminėti dar vieną mano, mano šeimos ir bičiulių darbą – bendrabučio remontą. Suremontavome bendrabučio patalpas ir nei vieno zloto negavom iš apskrities. Su tėvais, mokyklos bičiuliais, kurie ir padėjo, ir daug ką padovanojo, buvo suremontuota visa gyvenamoji dalis, valgykla, buvo nupirktos visos medžiagos virtuvės remontui. Įrengta tuo metu moderni informatikos dirbtuvė. Tai irgi pasiekimas.
Visą laiką stengėmės mūsų licėjaus svarbą parodyti visuomenei tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Važiavome į „Žiburį“ susitikti su tėvais, vaikais, keliavome į Latviją, buvom Hiutenfelde. Stengėmės parodyti, kad turime gabių vaikų, mums pavyko neprarasti jų talentų, juos puoselėti. Tuomet labai daug mokinių gavo Gaškų stipendiją.

Mes niekada nebuvom palikti patys sau. Kiekvieną akimirką galėjau kreiptis į Lenkijos lietuvių bendruomenę, Lenkijos lietuvių draugiją. Sėsdavom, kalbėdavomės, tardavomės…

„A.“: O jei dabar būtum direktorė?

I. B.: Dabar vidurinėms mokykloms geri vėjai papūtė. Visada maniau, kad licėjams reikia sugrąžinti 4 metus. Čia labai gera žinia, kad planuojama taip padaryti. Jei bus organizuojami abitūros egzaminai tam tikruose centruose, o ne mokykloje, tai irgi puiki žinia licėjams. Jie turės galimybę kokybiškai (be trukdžių) dirbti iki birželio pabaigos.

Rūpinčiausi visų pirma mokymo lygiu. Tai labai svarbu. Tėvų ir mokinių lūkesčiai – pats svarbiausias dalykas. Labiau rūpinčiausi kadrais, atsižvelgčiau į mokytojų kvalifikacijas, jų pasiekimus ir išanalizuočiau, su kokiais dalykais licėjaus absolventai studijuodami turi problemų. Ir stengčiausi taisyti, kur yra trūkumų. Bandyčiau mokytojus raginti tobulintis tokioje srityje kaip mokymo metodai. Dar skirčiau daug dėmesio viskam, kas susiję su auklėjamuoju darbu. Manau, jog stengčiausi daug dėmesio kreipti ir į atsakomybę už tai, kad mokinys suvoktų, ką reiškia buvimas Punsko licėjuje, suvoktų savo tautinę tapatybę, nes šiuo metu šis suvokimas labai įvairuoja. Išskyrus dalyvavimą ansambliuose, daugiau lyg ir nematyti, kad kas tuos mokinius integruotų, sietų. Tai būtų mano prioritetai.

„A.“: Kas didžiausi mokyklos draugai, rėmėjai? Kokia jų reikšmė?

I. B.: Visų pirma lietuvių organizacijos. Tai buvo pirmi žmonės, į kuriuos visada galėjau kreiptis ir žinojau, kad sulauksiu patarimo ar pagalbos. Problemas, kurių negalėjau išspręsti vietos lygmeniu, jie iškeldavo per susitikimus su Lenkijos ar Lietuvos politikais.

Ir, žinoma, visi bičiuliai iš Lietuvos ar užsienio, kurie teikė visų pirma finansinę paramą mūsų absolventams. Tačiau ne tik finansinę. Mano laikais didžiausi rėmėjai buvo Aldona ir Remigijus Gaškos. Jų parama nebuvo atsitiktinė, jie sąmoningai parinko universitetą. Vytauto Didžiojo universitetas buvo lietuviškiausias. Jiems atrodė ta tąsa būtina. Tai toks labai lietuviškų centrų ryšys. Jie kiekvienais metais atvažiuodavo, bendravo su tėvais, visuomene, domėjosi palikimu, tradicijomis. Labai greitai suprato mūsų buvimo šiame krašte idėją. Domėjosi studentų likimais, jų padėtimi, atvažiuodavo į namus, dalyvaudavo vestuvėse. Kai licėjus šventė 50-metį, į Punską jie atvažiavo trims dienoms. Taigi parama buvo ne tik finansinė. Be to, jie į Punską atvežė garbių ir mums labai reikalingų žmonių. Tai ir VDU rektorius, ir paskirų universitetų dėstytojai, su kuriais supažindindavo. Gaškos rūpinosi ne tik stipendininkų likimu. Domėjosi, kaip sekasi ir kitiems mūsų absolventams. Taigi lenkiu žemai galvą prieš šiuos žmones.

Kitas svarbus rėmėjas, kurį dažnai užmirštame, nes mums atrodo, kad tai savaime suprantama parama – Užsienio lietuvių rėmimo centras. Jis Lietuvoje studijuojantiems mūsų absolventams skiria stipendijas. Tos lėšos yra iš valstybės biudžeto, tačiau atsiminkime, kad į tą biudžetą savo mokesčius sudėjo kiekvienas dirbantis Lietuvos pilietis. Ta parama mums turėtų būti itin vertinga.

„A.“: Ar dirbti su jaunimu sunku?

I. B.: Su jaunimu dirbti – pats malonumas. Man šito labai trūksta. Gal sunku būtų po tokios pertraukos sugrįžti prie lentos, bet mano svajonė – dirbti su mokiniais. Ilgus metus buvau savivaldos globėja. Darbas su mokiniais – pats džiaugsmas.

Jaunimas keičiasi – kinta jų vertybių hierarchija. Manau, kad šiais laikais vaikams išaiškinti, kiek svarbus tautiškumas, yra labai sunku. Šiuolaikiniame pasaulyje jiems vis sunkiau tai suvokti. Todėl tai mes turime parodyti savo gyvenimo pavyzdžiu.

„A.“: Ko palinkėtum licėjui 60-mečio proga?

I. B.: Palinkėčiau, kad mūsų licėjus gyvuotų kuo ilgiau. Kad dabar, turėdamas labai geras sąlygas, išugdytų tokius jaunus žmones, kurie būtų visiškai subrendusios asmenybės, suvokiančios, kas jos esą.