Aleksandras Solženicynas (1918–2008) – tai žinomas rusų rašytojas, disidentas, politinis mąstytojas. Pasaulyje išgarsėjo 1970 metais,

kai tapo Nobelio premijos laureatu. A. Solženicyno darbai ir apmąstymai žinomi Lietuvoje ir Lenkijoje. Visų pirma todėl, kad jis savo veikaluose dažnai paliesdavo tautų laisvės, visuomenės ir valstybių vadovų moralės klausimus. Tai buvo aktualu ypač tada, kai Lietuva kentė okupacijos naštą, o Lenkijos komunistinė valdžia slopino bet kokius demokratinius visuomenės proveržius. Pats Solženicynas taip pat patyrė Sovietų Sąjungos komunistų valdžios persekiojimus ir tremtinio gyvenimą.

Priminti Solženicyno idėjas paskatino dvi priežastys. Pirma, kai kurie jo pasvarstymai apie individo ir visuomenės laisvę vis dar aktualūs. Antra, Solženicyno ankstyvieji publicistikos ar prozos darbai paveikė vadinamojo „laisvojo pasaulio“ lyderių galvoseną, parodė tikrąjį Sovietų Sąjungos veidą ir pavergtų tautų padėtį. Nors jo darbų publikuoti Lietuvoje ar Lenkijoje tuo metu nebuvo galima, Solženicyno mintimis bandė pasinaudoti lenkų emigracijos atstovai, ypač „Paryžiaus kultūros“ redakcija, kurioje tuo metu buvo gyvai diskutuojama apie Lenkijos padėtį pasibaigus II pasauliniam karui ir būsimus jos santykius su kaimynais, taigi ir su Lietuva. Nors XX a. septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje dar nebuvę jokių požymių, kad artimiausiu metu pavyks atkurti Lietuvos nepriklausomybę ar Lenkijai išsilaisvinti nuo primestos totalitarinės santvarkos, vis dėlto emigracijoje buvo bandoma prognozuoti ir mąstyti apie tai, kaip ateityje gali klostytis įvykiai. Tvyrojo nuojauta, kad Sovietų Sąjunga ir jos represinė politika kada nors turės baigtis, o visos viltys, kad ši procesą galima paspartinti, krypo į rusų tautą ir galimą jos pasipriešinimą savo valstybės autoritariniam aparatui. A. Solženicynas ir jo idėjos šiai lenkų „Paryžiaus kultūros“ suformuluotai koncepcijai labai tiko.

Atgaila ir savęs ribojimas

1973 metų pabaigoje Solženicynas parašė kūrinį „Atgaila ir savęs ribojimas“. Daugelis jo darbų tyrinėtojų mano, kad tai pats reikšmingiausias kūrinys. Autorius jame siūlė, kad atgaila ir savęs ribojimas taptų tautų elgesio principu. Įrodinėjo, kad tai natūralios, kiekvienam žmogui būdingos elgsenos normos, kurias taip pat skatina krikščionių tikėjimas. Taigi kodėl šiomis taisyklėmis negalėtų vadovautis tautų elitas, valstybių vadovai? Kitaip sakant, jeigu tautos elitas gebėtų atgailauti už padarytus netinkamus darbus, tai nesudėtinga būtų stabdyti užmojus ar nepamatuotas ambicijas dominuoti kitų atžvilgiu. Pasak Solženicyno, jeigu nepavyks šių principų įgyvendinti, tai nepavyks ir žmonijos išgelbėti nuo naujų karų ar kitų nelaimių. Tačiau autorius perspėjo, kad atgaila tik tada bus veiksminga, kai jos poreikis atsiras kaip vidinis geismas, virs konkrečiais darbais, o ne vien apsiribos politinėmis deklaracijomis. Solženicynas aiškiai pabrėžė, kad Sovietų Sąjunga savo atgailą galėtų pademonstruoti konkrečiais veiksmais, pavyzdžiui, leisdama pavergtoms tautoms savarankiškai spręsti apie savo likimą. Taip, pasak jo, galėtų prasidėti Sovietų Sąjungos (Rusijos) kaip valstybės ir rusų tautos dvasinio atgimimo procesas.

Kitas valstybės ir visuomenės sveikimo etapas būtų savęs ribojimo principo įgyvendinimas. Disidentas pabrėždavo, kad savęs ribojimas turi gilias krikščioniškas šaknis. Mat atsisakydami nors ir viliojančių, bet perteklinių gėrybių galime pasiekti tikrąjį gėrį. „Dvasinį pakilimą jaučiame ne tada, kai įsigyjame ką nors naujo ir vertingo, bet tada, kai gebame atsispirti pagundai tai įsigyti“, – sakydavo jis.

A. Solženicynas kritikavo ­Vakarų pasaulio vartotojišką gyvensenos būdą. Prognozavo, kad dvasinių vertybių, tikėjimo atsisakymas prives tas visuomenes prie katastrofos. Atkreipdavo dėmesį, kad Vakarų Europos valstybės, užtikrindamos saviems piliečiams saugų ir sotų gyvenimą, iškreipia laisvės sąvoką. Pasak jo, yra kaip tik atvirkščiai. Gausybė teisės aktų ir normų sukuria vadinamąją demokratinę santvarką, tačiau nyksta ryšiai tarp žmonių, slopinamas jų vidinis, dvasinis gyvenimas. „Individo laisvės jau taip perdėtai saugomos, kad kai kuriais atvejais visuomenė būna nepajėgi apsiginti nuo kai kurių savo narių“, – rašė. Perspėjo, kad tokių taisyklių niekada nepavyks įtvirtinti Rusijoje. Norint suprasti Rusiją ir jos gyventojų mentalitetą, reikia to neužmiršti.

Nemeluok!

Solženicynas manė, kad tautų norą dominuoti kitų tautų atžvilgiu gali nuslopinti tik moralinė revoliucija. Vėlgi autorius pabrėždavo, kad moralinė revoliucija greičiausiai gali įvykti Rusijoje (Sovietų Sąjungoje), kadangi ten gyvenantys žmonės stiprūs dvasiniu požiūriu, pasižymi drąsa ir esant reikalui moka aukotis. Tačiau kad tai įvyktų, Sovietų Sąjunga turi atsisakyti melo. Tai būtent melas, kuris tapo valstybės priimtos ideologijos pamatu, stabdo valstybės raidą ir žmonių dvasinį atgimimą. Atsisakę melo rusai taptų laisvi.

Nobelio premijos laureato pasiūlyta laisvės koncepcija remiasi krikščionybės skelbiamomis taisyklėmis. Jis primena, kad nėra lengva pasiekti tikrą laisvę. Negalima to sureguliuoti teisės aktais ar potvarkiais. Individai ar tautos, kad pasiektų tikrą laisvę, turi elgtis padoriai, nuoširdžiai atgailauti už padarytas niekšybes ir atsisakyti egoizmo.

Solženicynas ir lenkų emigracija

Veikale „Atgaila ir savęs ribojimas“ Solženicynas kalba taip pat apie Lenkijos ir Rusijos santykius istorijoje. Šis veikalas sukėlė gyvą lenkų emigracijos reakciją. A. Solženicynas buvęs svarbus lenkų emigracijos lyderiams, kadangi buvo deportuotas iš Sovietų Sąjungos ir kritikavo jos politiką. Emigracijoje leidžiamos „Paryžiaus kultūros“ redaktorius Ježis Giedroicas (Jerzy Giedroyc) dėjo dideles pastangas, kad įkalbėtų A. Solženicyną atviriau ir konkrečiau pasisakyti Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo klausimu. Tačiau iš korespondencijos su „Paryžiaus kultūros“ redaktoriumi matyti, kad Solženicynas nebuvo linkęs to daryti. Maža to, jis pabrėždavo, kad jo skelbiami valstybės ir tautos moralės principai taikomi ne tik Rusijai, bet ir kitoms tautoms, taip pat lenkams. Pasak jo, lenkų tauta taip pat padarė daug nuodėmių kitų tautų atžvilgiu ir turėtų atgailauti. Priminė, kad ­pasibaigus I pasauliniam karui, lenkai išsilaisvino iš vergijos, tačiau pasitaikius progai neatsispyrė pagundai bandyti kurti Lenkiją „nuo jūros iki jūros“. Dėl šios politikos kentėjo gretimos tautos. „Remiantis 1921 metų taikos sutartimi užimtose baltarusių ir ukrainiečių žemėse vyko nuolatinė polonizacija, net stačiatikių cerkvėse pamokslai buvo sakomi lenkiškai (…). Kaip turime tai (nuoskaudas – aut.) nugalėti, jeigu nebus abipusės atgailos?“ – rašė Solženicynas.

Dėl savo skelbiamų tiesų jis buvo priverstas palikti Sovietų Sąjungą. Emigracijoje buvo publikuoti reikšmingiausi darbai. Nobelio premijos laureatas sovietiniais laikais parašė žymiausius savo kūrinius „Gulago archipelagas“ ir „Viena Ivano Denisovičiaus gyvenimo diena“, kuriuose aprašoma stalinistinė prievartos sistema. Solženicyno kalbėjimas (rašymas) padėjo pasaulio intelektualiniam elitui suprasti, kas yra Sovietų Sąjunga ir kodėl negalima jos sukurtai prievartos sistemai ir vykdomai politikai pataikauti.

Į Rusiją A. Solženicynas sugrįžo tik 1994 m. Tai buvo metas, kai jo tėvynėje vyko sudėtingos politinės ir socialinės permainos. Anksčiau jo skelbti šūkiai buvo nustumti į antrą planą. Daug kas kritikavo jį už Rusijos veiksmų Čečėnijoje pateisinimą, stiprėjančio naujo rusiškojo nacionalizmo palaikymą. Sugrįžusio į Rusiją A. Solženicyno naujai skelbiamomis idėjomis pasinaudojo taip pat prezidento V. Putino aplinka, kuriai rūpėjo rasti pasaulyje žinomus autoritetus, kurie remtų „stiprios“ Rusijos atkūrimą. Tačiau Rusija stiprėjo ne dvasiniu, apie ką visą gyvenimą svajojo A. Solženicynas, bet visų pirma kariniu požiūriu.

A. Solženicynas mirė 2008-aisiais. Tais pačiais metais Rusijos kariniai daliniai įžengė į Gruzijos teritoriją. Po kelerių metų Rusija aneksavo Krymą ir prasidėjo karinis konfliktas Rytų Ukrainoje.