Petras MAKSIMAVIČIUS

Kas „gresia“ Seinų „Boružėlei“, suprasite tik perskaitę visą tekstą. Pradžioje bus ilgas įvadas.

Augustavo burmistras Voicechas Valiulikas (Wojciech Walulik) neseniai paskelbė, kad įlipęs į baidarę ketina Nemunu perplaukti 170 km, kad aplankytų savo bičiulius Gardine ir Druskininkuose. Pasak jo, Augustavas labai glaudžiai bendradarbiauja su kaimyninėmis savivaldybėmis, todėl burmistras norįs parodyti, kaip svarbu plėtoti gerus santykius su kaimynais visose gyvenimo srityse, pradedant ekonomika, baigiant kasdieniais žmonių kontaktais.

Augustavas jau daugelį metų intensyviai bendrauja su Lietuvos savivaldybėmis, ypač Druskininkų. Eiliniam gyventojui galbūt ir sunku būtų pastebėti abiejų miestų bičiulystę, tačiau kontaktai yra nuolatiniai, o juos skatina, be jokios abejonės, bendri interesai. (Netrukdo tam nei kalbos barjeras, nei istoriniai motyvai.) Tai visų pirma galimybė pasinaudoti europinių fondų lėšomis, investicijos į turizmo infrastruktūrą ir turistų srautų reguliavimas taip, kad būtų naudinga abiem savivaldybėms. Štai ir atsakymas, kodėl Augustavo miesto burmistras tokiu nestandartiniu būdu nori atkreipti dėmesį į savo miestą. Žinoma, galėtų tai padaryti kitaip. Pavyzdžiui, pasinaudodamas proga, kelias Augustavo aikštes ar gatves pavadinti, tarkim, „Gardino gynėjų“ ar „Druskininkų išvaduotojų“ vardais. Ar toks elgesys pakenktų Druskininkų arba Gardino įvaizdžiui? Nepakenktų. Ar Augustavas ką nors dėl to laimėtų? Man atrodo, kad ne. Todėl Augustavo valdžia elgiasi racionaliai ir stengiasi, kad miesto biudžetas didėtų, miestiečiai gyventų geriau, o draugų ratas plėstųsi.

Ne be reikalo užsiminiau apie gatvių pavadinimus. Ši tema vėl sugrįžta ir atrodo, kad netrukus bus priimami sprendimai. Tai svarbus klausimas ne tik administraciniu požiūriu. Todėl niekas svarbių centrinių miesto gatvių nevadina augalų ar žvėriukų vardais. Joms suteikiami tokie vardai, kurie rodo miesto svarbiausius istorinius momentus ir jo vietą regione. Neretai gatvės pavadinimas pasitarnauja užsienio politikos tikslams. Gatvėms suteikiami kitų šalių iškilių asmenybių, politikų ar kultūros kūrėjų vardai. Todėl Lietuvoje ir Lenkijoje galime rasti Kosciuškos, Šarlio de Golio ar Vašingtono gatves ir aikštes. Taip parodoma pagarba kitai tautai ar valstybei. Kaip ir mokykla, gatvių pavadinimai, paminklai – moko. Vieni primena apie didvyrius, kiti perspėja, kad nekartotume praeities klaidų, ir pan. Taigi jie atlieka ne tik administracinę funkciją.

Š. m. „Aušros“ 6 numeryje klausiau: Ar pasikeis gatvių, kurios įamžina komunistų palikimą, pavadinimai? Šiandien jau žinome, kad pasikeis. Labai gerai, kad pagaliau pasikeis. Lenkijos Seimas š. m. balandžio 1 d. priėmė įstatymą, kuriuo savivaldybės įpareigotos tai padaryti. Įstatymas draudžia vadinti gatves, aikštes ar statinius pavadinimais, kurie propaguoja komunistinį ar kitokį totalitarizmą.

Seinų miesto valdžia nusprendė ilgai nedelsti ir paskelbė konsultacijas su gyventojais. Kiekviena Seinuose veikianti organizacija ar gyventojų grupė iki rugsėjo 1 d. galėjo siūlyti, kokiais vardais pavadinti keturias gatves, kurių pavadinimus ketinama pakeisti. Kiek ir kokie gauti pasiūlymai, miesto administracija kol kas (iki rugsėjo 6 d.) nepranešė. Paskelbė tik vieną kreipimąsi į miesto tarybą, kurį pateikė Seinuose veikianti Kultūros paminklų globos draugija. „Aušros“ redakcijai žinomas taip pat Lenkijos lietuvių draugijos, Vysk. A. Baranausko fondo bei Lenkijos lietuvių bendruomenės pateiktas bendras pasiūlymas. Taigi ir panagrinėkime tuos pasiūlymus.

Lietuvių bendruomenės atstovai š. m. rugpjūčio 31 d. Seinų burmistrui pateikė pasiūlymą dvi Seinų gatves pavadinti Lenkijos ir Lietuvos valstybinių himnų autorių vardais, t. y. „22 Lipca“ gatvę – Vinco Kudirkos (V. Kudirki) vardu, o „J. Marchlewskiego“ gatvę – Juzefo Vybickio (J. Wybickiego) vardu. Rašte rašoma, kad šių dviejų iškilių asmenybių, Lietuvos ir Lenkijos himnų autorių įamžinimas aiškiai parodys, kokį svarbų vaidmenį Seinų miestas amžiams bėgant vaidino Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Tai taip pat padės kurti šalyje ir užsienyje teigiamą miesto įvaizdį, parodys, kad Seinai ne tik istoriškai, bet iš šiais laikais išlieka svarbus centras, kuris kultūrine ir dvasine prasme teigiamai veikia gretimus regionus. Bendruomenė taip pat trumpai pristatė abiejų asmenybių biografijas bei pabrėžė, kad Lietuvos himno autorius tiesiogiai susijęs su Seinais, kadangi kelerius metus mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, vėliau baigė Varšuvos universitetą.

Bendruomenės raštas liudija norą parodyti išskirtinę Seinų reikšmę šiame regione ir dėl turtingos istorinės praeities galimybę stiprinti kultūrinę ir dvasinę įtaką. Seinų bazilika, buvusios kunigų seminarijos rūmai arba vienuolynas, garsioji Šv. Mergelės Marijos statula ir mieste dirbusių bei gyvenusių asmenybių kūrybinis palikimas yra neįkainojami. Nors V. Kudirka ir J. Vybickis gyveno skirtingose epochose, tačiau jų įtaka nepriklausomos Lenkijos ir Lietuvos atgimimui buvo didelė. J. Vybickis, skirtingai negu Kudirka, niekada Seinuose negyveno, tačiau jų abiejų sukurtų himnų žodžiai ligi šiol mieste skamba.

Seinų kultūros paminklų globos draugija nusprendė savo dėmesį sutelkti į 1919–1920 metus. Ji siūlo vienai gatvei suteikti Seinų sukilėlių (Powstańców Sejneńskich) vardą, kitai – Nemuno pergalei (Viktorii Niemeńskiej), trečiai – Sienos apsaugos tarnybos (Korpusu Ochrony Pogranicza). Tiesa, „22 Lipca“ gatvę, kurią 1995 m. lietuviai prašė pavadinti vysk. A. Baranausko (A. Baranauskasa) vardu, siūlo pavadinti Šv. Jono Pauliaus (Św. Jana Pawła II) gatve. Verta taip pat priminti, kad Seinuose jau seniai kelios gatvės pavadintos su 1920 m. siejamų asmenybių vardais.

Ar šie su 1920 metų įvykiais susiję pavadinimai kaip nors įskaudins lietuvius? Manau – tikrai ne. Nuo tų įvykių praėjo 100 metų ir jie jau nekelia jokių didesnių emocijų. Praras Seinai, kadangi nebus pasinaudota proga išeksponuoti ilgiau nei 600 metų trukusią miesto istoriją. Tačiau tai bus savotiška turistinė įdomybė. Labiau dėmesingi turistai galės pasijusti tarsi XX a. pačioje pradžioje. Gatvių tinklas susidėlios į logišką seką. Pradėdami kelionę Nemuno pergalės gatve, pateksime į V. Zavadzkio („Seinų sukilimo“ vado) gatvę. Ši susijungs su Sienos apsaugos tarnybos (KOP) ir J. Pilsudskio gatvėmis. Leisdamiesi žemyn nuo Seinų bazilikos J. Pilsudskio gatve pateksime į Seinų sukilėlių gatvę. Ši bus pati ilgiausia ir ves tiesiai Lazdijų link.

Taigi paskutinis lietuvių bastionas Seinuose, jų labai pamėgta „Boružėlė“ (lenk. „Biedronka“), atsidurs Seinų sukilėlių, prieškarinės Sienos apsaugos tarnybos ir Lenkijos maršalo J. Pilsudskio gatvių apsuptyje. Žinoma, galutinį sprendimą dėl gatvių pavadinimų netrukus priims Seinų miesto taryba.