V. Kudirkos paminklas Vilniuje

RYTIS MOTIEJŪNAS

Nepastovaus ir lietingo rugpjūčio dienas pakeitė rugsėjis. Kalendorinė rudens pradžia nustebino malonia saulute. Ūkininkai puolė baigti savo darbų, kiti jau susiruošė bulviakasiui, tretieji, patys atkakliausi, dar žvalgosi grybų. Ir palydėjo kraštą palikusius gandrus…

Politinis maratonas pasiekė finišo tiesiąją. Patvirtinti ne tik partijų ir koalicijų sąrašai, jie gavo ir būsimų rinkimų numerius. Kandidatai žarstosi pažadais ir jau matuojasi būsimų parlamentarų kėdes. Tik ar ne per anksti?

Keliolikos rinkimų dalyvių galimybės tikrai nevienodos. Tikėtina, kad Seimo mandatus pasidalins 5–7 partijų atstovai. Prie jų gali prisidėti ir pavieniai nepriklausomi kandidatai, laimėję vienmandatėse rinkimų apygardose. Dėl to sutaria ir prognozuotojai, ir piliečiai. Neaišku tik, ar tarp laimėtojų bus politikos naujokai, ar jos senbuviai.

Šiandiena didesnės sėkmės pastariesiems nežada. Pagaliau prabilo keletą mėnesių tylėjęs buvęs liberalų lyderis E. Masiulis. Tiesa, pasiteisinimai tokie neįtikinami, kad net jo buvę kolegos tuo netiki. Neva iš verslininko paimti pinigai tėra paskola jo nekilnojamam turtui pirkti. Juokinga, ar ne?.. Raskite man tokį rėmėją, kuris dalintų paskolas be skolos raštelių.

Tačiau didžiausi debesys tvenkiasi virš valdančiųjų galvų. Vos aprimo skandalėlis dėl ministrės medžioklės su kolega latviu ministru ir po to vykusių vaišių, kai driokstelėjo Krašto apsaugos ministerijoje. Tai tikrai buvo sprogimas. Tuo metu, kai Lietuva sukandusi dantis bando pasiekti NATO rekomenduojamą finansavimo dydį krašto gynybai, kariškiai perka stalo įrankius, permokėdami jų tiekėjui 8 ir daugiau kartų!

Istorija pakvipo kriminalu. Pasirodo, kad kariuomenė daug metų perka įrangą iš vienintelio tiekėjo (net ne gamintojo, o etikečių perklijuotojo). Samčiai ir šakutės – tai dar ne viskas: kariškos palapinės įsigyjamos už sumą, už kurią galima nusipirkti ne 30 vietų palapinę, o dviejų ar trijų kambarių butą Vilniuje.

Tai jau valstybės kompromitacija. Šios akcijos „herojai“ bado vienas į kitą pirštais ir keikia Viešųjų pirkimų įstatymą, priimtą Lietuvoje prieš keletą metų. Niekas neabejoja, kad Briuselio klerkai, įpiršę mums tokį prekių ir paslaugų įsigijimo būdą, buvo kupini pačių geriausių ketinimų. Tik jie nesuprato, kad čia Lietuva, ir civilizuoto pasaulio standartai (dar) negalioja. Jau vien pasirinkimas iš vieno kandidato rodo, kokia karikatūra gali pavirsti tokios procedūros!

Net šlykštu ir pagalvoti, kad taip pasielgę žmonės tebetarnauja Lietuvos kariuomenėje ir toliau gauna atlyginimus. O juk žmonės nuoširdžiai tiki savo kariais, patriotiškesni net aukoja šalies gynybai savo varganas algas ir pensijas.

Bet arogantiškas krašto apsaugos ministras atsisako atsistatydinti ir toliau atsikalbinėja. Nėra kaltų! Jį gina partijos vadovas ir premjeras viename asmenyje – neskubėkime… Ar taip tikimasi pralaukti iki rinkimų?

Ką besakytume, Lietuvoje trūksta teisingumo. Kodėl taip yra? Gal todėl, kad teisine save vadinančioje valstybėje teismai baudžia tik smulkius nusikaltėlius, o didieji sukčiai atsiperka simbolinėmis nuobaudomis? Prisiminkime, kaip juokingai baigėsi dešimtmetį trukusi V. Uspaskicho byla, kai politikas, kaltintas nuslėpęs 24 mln. litų mokesčių, atsipirko keleto tūkstančių eurų bauda…

Kas kaltas? Teismai, politikai ar patys piliečiai? Tačiau įsivaizduokime, kad tokio pobūdžio skandalas kyla kitur, kad ir Lenkijoje. Įsivaizduojate, kuo jis pasibaigtų?

XXX

Prieš keletą dienų paminėtą Europos kalbų dieną sostinėje irgi lydėjo skandalas. Ir vėl minimos liberalų pavardės. Taip Vilniaus meras nusprendė parodyti baisią toleranciją ir mieste pakabino dvikalbes gatvių lenteles trijose vietose. Vieną – anglišką, kitą – lenkišką, trečią – rusišką.

Ar taip bandyta prisivilioti tautinių mažumų balsų būsimuose Seimo rinkimuose? Gal būta kitų ketinimų? Sunku atspėti. Aišku tik tai, kad ponui merui tikrai trūksta nuovokumo. Rusų gatvės lentelė tučtuojau buvo užterliota dažais, o valdžios vyrai ėmė reikšti savo apgailestavimus…

Apgailestavimus dėl ko? Kad per savo naivumą prieš pat rinkimus duoda peno paūžti rusakalbiams interneto portalams, pasakojantiems apie piktuosius „lietuvius-fašistus“? Ar kad lyg ir nekalta akcija virto visai nereikalingu triukšmeliu? Ką konsolidavo tolerantiškasis meras – savo ar rusakalbių rinkėjus? Kas pasakys?

XXX

Pasibaigusias Rio de Žaneire olimpines žaidynes lietuviai vertina prieštaringai. Vieniems keturių laimėtų medalių per mažai, kitiems jų užtenka. Vieni giria sportininkus už pastangas, kiti plūsta vilčių nepateisinusius. Bet ar verta pykti? Čia tik sportas – kiekvienam gali ateiti geresnė diena ir ne visada asmeninis meistriškumas padeda nugalėti. Dažnai sėkmę nulemia atsitiktinumas, kartais ir psichologija. Ką besakytų specialistai, kai kuriems mūsų olimpiečiams tikrai trūko psichologų patarimo, pvz., krepšininkams turnyro pabaigoje.

Pykti ant sportininkų nereikėtų. Kol visi širsta ant „nepateisinusių“ mūsų vilčių, reiktų pasižiūrėti ir palyginti, ką laimėjo kaimynai. Štai kad ir Lenkija, laimėjusi, rodos, 11 medalių. Daug tai ar mažai? Skaičiuojant pagal gyventojų proporcijas, lenkai turėtų būti dar piktesni. Jei Lenkiją, turinčią 13 kartų daugiau gyventojų už Lietuvą, matuotume mūsų mastais, ji turėjo laimėti ne 11, o bent 52 (13×4) medalius. O ką jau kalbėti apie šiaurines Baltijos kaimynes! Latvija šįkart liko be medalių (pirmąkart nuo 1932 m.), estai pasitenkino vienu. Nebarkime sportininkų – jie stengėsi, nors sėkmė ir ne visada juos lydėjo. Jau vien tai, kad jie garsina Lietuvos vardą pasaulyje, yra pergalė. Prisiminkime, koks džiaugsmas apėmė šiemet Fidžį, kai saliečiai laimėjo pirmąjį olimpinį auksą šalies istorijoje. Sako, kad ta diena bus paskelbta nacionaline švente…

XXX

Jau po mėnesio išvysime tuos naujuosius Lietuvos politinius veidus. Tikėkimės, kad naujieji rudens veidai mūsų politikoje nuskaidrins šalies gyvenimo darganas. Tikėkimės. Juk viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė.