Falanga

Petras MAKSIMAVIČIUS

Neseniai viena Lenkijos firma pradėjo gaminti beisbolo lazdas su „kovojančios Lenkijos“ simboliu. Ką tas ženklas simbolizuoja? Tai „P“ raidė su apačioje pavaizduotu inkaru. Šis ženklas išpopuliarėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Okupacijos metais dažnai buvo piešiamas ant sienų, primindavo lenkams, kad dar veikia pogrindis, kuris kovoja su okupantais. Šį ženklą naudojo Varšuvos sukilimo dalyviai, Armijos krajovos daliniai. 2014 m. Lenkijos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo jis teisiškai saugomas. Tie, kas išniekins šį ženklą ar naudos nepagarbiai, gali susilaukti teisinio persekiojimo.

O kaip vertinti situaciją, kai „kovojančios Lenkijos“ ženklas piešiamas ant beisbolo lazdos? Beisbolas Lenkijoje nėra populiari sporto šaka. Beisbolo lazda čia greičiau siejasi su gatvės chuliganais ir amerikietiškais veiksmo filmais. Firmos atstovai, paklausti, ar panaudodami šį ženklą, nesumenkino jo istorinės reikšmės ir neįžeidė tų, kurie rizikavo savo gyvybe jį piešdami okupuotuose miestuose, atsakė, kad nusikaltimo neįžvelgia. Pasak jų, taip papuoštų beisbolo lazdų pardavimas padidėjo ir per tai jaunimas geriau įsimena tautinius simbolius, didžiuojasi didinga savo Tėvynės praeitimi. Argi?

Tiesą pasakius, neteko girdėti, kad Lenkijoje padidėjo nusikaltimų skaičius naudojant beisbolo lazdas. Tačiau jaunimo auklėjimas tokia forma taip pat neatrodo itin civilizuotas. Juolab kad panašaus pobūdžio „auklėjimo metodų“ daugėja. Juos visus sudėjus į krūvą, po tam tikro laiko bus matomi rezultatai. Taip kaip mokykloje. Mokymo sėkmę lemia ne vienas direktorius, bet visa mokytojų komanda ir atitinkamai parengta mokymo programa.

Neseniai „Niekada daugiau“ draugijos atlikti tyrimai parodė, kad rasistinių ir ksenofobinių išpuolių Lenkijoje skaičius iš keliasdešimties per mėnesį išaugo iki keliasdešimt per savaitę. Taigi padėtis blogėja. Į tai dėmesį atkreipia taip pat Piliečių teisių apsaugos tarnyba. Ji argumentuoja, kad tokią padėtį skatina patys politikai, kurie deramai nereaguoja į išpuolius, neskuba jų pasmerkti, o dažnai tokius atvejus vadina nereikšmingais ir pavieniais incidentais.

Tautiniu pagrindu padarytų nusikaltimų skaičiaus didėjimas atsispindi taip pat policijos statistikoje. 2014 m. policija tyrė 698 tokius atvejus. Praėjusiais metais šis skaičius jau išaugo iki 962. Tą patį rodo taip pat prokuratūros duomenys. Amnesty International atlikta apklausa parodė, kad tik 56 proc. Lenkijos piliečių pritartų nuo karo bėgančių emigrantų priėmimui. Iš 27 šalyse vykdytų apklausų tik Rusijoje buvo didesnis nesutinkančių piliečių nuošimtis.

Lenkijos žiniasklaidoje šia tema nedaug kalbama. Neseniai galėjome stebėti, kokia buvo stipri ir vienareikšmiška Vyriausybės reakcija į įvykius Didžiojoje Britanijoje, kur nukentėjo lenkų emigrantai. Tuo tarpu apie padėtį Lenkijoje mažai užsimenama. Dažniausiai apsiribojama oficialiais pareiškimais, kad ksenofobiniai ar rasistiniai išpuoliai pasitaiko labai retai ir visuomenės nuotaikos svetimtaučių ar svetimšalių atžvilgiu nesikeičia.

Kitaip padėtį piešia pačios tautinės mažumos. Neseniai Lenkijos ukrainiečių iniciatyva buvo bandoma skubos tvarka sušaukti Lenkijos Vyriausybės ir tautinių mažumų atstovų bendros komisijos posėdį. Išpuolių prieš ukrainiečius atvejų padaugėjo. Mažai arba visai apie tai nekalba centrinė žiniasklaida. Patys ukrainiečiai pasakoja apie suniokotus antkapinius paminklus, nacionalistiškai nusiteikusių grupuočių eisenas ir trukdymus rengti tradicinius renginius arba religines eisenas bažnytinių švenčių metu.

Šios tendencijos stiprės, jeigu bus leidžiama joms plisti arba aiškinama, kad tai tik pavieniai atvejai. Neseniai Varšuvos universiteto profesorius Ježis Kochanovskis (Jerzy Kochanowski) tramvajuje Varšuvoje buvo sumuštas todėl, kad vokiškai bendravo su savo kolega mokslininku iš Vokietijos. Chuliganų visur pasitaiko, tačiau nusikaltimai, daromi tautiniu ar rasiniu pagrindu, tai ypatinga chuliganizmo forma, kadangi prie to dažnai „prikabinama“ ideologija. Kitaip sakant, chuliganas, kuris autobuse muša žmogų, aplinkinių laikomas paprastu banditu. Tačiau chuliganas, kuris muša žmogų šaukdamas, kad tokiu būdu gina tautinius interesus, jau ne visuomet aplinkinių vadinamas paprastu banditu. Demonstruoti rasizmą jau nėra taip gėdinga, kaip buvo prieš 20 metų. Vadinti save nacionalistu tampa madinga, ypač tarp jaunimo. Dar neseniai daug kas rasistinius šūkius siejo su stadionų chuliganais arba tam tikromis jaunimo subkultūromis. Šiandien matome, kad problema gilesnė ir apima žymiai platesnes visuomenės grupes.