Kovo 11-osios lietuvių licėjaus Punske direktoriai, 2016

Šiais metais Lenkijos lietuvių bendruomenėje gausu jubiliejų. Taigi dar grįžkime mintimis į Punsko Kovo 11-osios licėjų. Šios svarbios švietimo įstaigos įkūrimą, istoriją, jai grėsusį uždarymo pavojų yra tyrinėjusi jos buvusi auklėtinė, vėliau mokytoja ir direktorė, istorijos mokslų daktarė Marytė Černelienė, Kauno Vytauto Didžiojo universitete apsigynusi daktaro disertaciją Lenkijos lietuvių švietimo istorijos tema. Švenčiant Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus 60 metų jubiliejų jos skaitytą pranešimą apie šios mokyklos nueitą kelią spausdinsime artimiausiuose „Aušros“ numeriuose. O dabar su buvusia direktore Maryte Černeliene kalbamės apie licėjų jos vadovavimo laiku, darbą ir mokyklą, žiūrint iš laiko perspektyvos.

Irena Gasperavičiūtė: 1991–2001 metais Jūs buvote Punsko licėjaus direktorė. Šis laikotarpis – tai vienas iš šešių mokyklos gyvavimo dešimtmečių, vadinasi, nemaža dalis istorijos. Kuo jis svarbus Jums?

Marytė Černelienė: Prasidėjo dar didesnės atsakomybės, daug pastangų reikalaujantys metai. Tačiau šis laikotarpis suteikė ir naujų galimybių – bendrauti ir bendradarbiauti su įdomiais žmonėmis, įvairiomis asmenybėmis. Dirbdama eiline mokytoja, tokių galimybių nebūčiau turėjusi. Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę, tad mokykla galėjo bendradarbiauti su Lietuvos švietimo ir mokslo įstaigomis, lietuvių meno ir kultūros kūrėjais bei atlikėjais, rezistencijos gyvaisiais liudininkais, dvasininkais. Moksleiviai turėjo galimybę pabendrauti su gyvaisiais naujausios Lietuvos istorijos liudininkais.

I. G.: Kas sunkiausia mokyklos direktoriaus darbe – juolab kad ta mokykla yra vienintelė tokia visoje Lenkijoje?

M. Č.: Tai neeilinė mokykla, kuri turi vykdyti visą Lenkijoje galiojančią licėjų programą, lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos kursą bei išugdyti sąmoningą tautietį ir gyvenamos valstybės pilietį. Visa tai įgyvendinti sudėtinga, kai popamokinei veiklai mokyklos biudžete neskiriama lėšų. Atsikurianti Lietuvos valstybė nebuvo abejinga mūsų mokyklos poreikiams – rėmė literatūra, vadovėliais, rėmė moksleivių pažintines, kultūrines išvykas į Lietuvą, kvietė moksleivius dalyvauti Lietuvoje organizuojamuose konkursuose, Lietuvoje studijuojantiems absolventams teikdavo stipendijas. Šios mokyklos vadovas turėjo pats rūpintis ne tik pedagoginiais, bet ir administraciniais bei ūkiniais reikalais. Direktoriaus pavaduotojo nebuvo. Visą minėtą darbą kitose mokyklose atlikdavo du arba trys asmenys. Dėl nedidelio moksleivių skaičiaus mokyklai direktoriaus pavaduotojo neskirdavo, nors darbus reikėdavo atlikti ne mažesnius kaip kitose didesnėse mokyklose.

Licėjaus darbą apsunkindavo ir tai, kad jis nuo gyvavimo pradžios neturėjo savo mokomųjų patalpų. Pagrindinei mokyklai priklausančiame pastate buvo įsikūręs licėjus ir muzikos mokykla. Dėl šioms trims mokykloms didaktinių patalpų trūkumo (mokyklos buvo pavaldžios skirtingoms savivaldos įstaigoms) bendradarbiauti nebuvo lengva. Todėl jau tada mokyklos bendruomenė pradėjo brandinti mintį, kad vieninteliam Lenkijoje lietuvių licėjui reikalingos savarankiškos didaktinės patalpos. Ši svajonė didelių pastangų dėka tapo realybe tik vėlesniais metais.

I. G.: 1992 metais Punsko licėjui suteikiamas Kovo 11-osios vardas. Kodėl būtent šis vardas? Kieno tai sumanymas? Ar prisimenat vardo suteikimo iškilmes? Kuo jos buvo ypatingos?

M. Č.: Pasaulyje, už Lietuvos ribų, tada buvo tik dvi vidurinės mokyklos lietuvių dėstomąja kalba: Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfelde ir Punsko licėjus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metų kovo 11-ąją, kilo mintis mūsų mokyklai suteikti vardą, susijusį su kita labai svarbia Lietuvos valstybingumui data. Kas pirmas šią mintį pateikė, tiksliai neatsimenu. Mokyklos bendruomenė idėją rėmė. Tai garbingas ir mokyklą įpareigojantis vardas. 1992 metų kovo 11-ąją dalyvaujant svečiams iš Lietuvos ir Lenkijos bei gausiai susirinkusiai šio krašto visuomenei mokyklai buvo suteiktas Kovo 11-osios vardas.

I. G.: Viena svarbesnių užduočių, norint išsaugoti mokyklą gyvą, yra kelti jos prestižą visuomenėje. Kaip Jūs to siekėte? Kokių buvę trukdžių, sunkumų?

M. Č.: Mokykla – tai gyvas organizmas, kuris reikalauja pokyčių pagal laikmečio galimybes. Visų bendrojo lavinimo licėjų pagrindinė užduotis – suteikti vidurinį išsilavinimą ir parengti tolesniam mokslui, studijoms aukštosiose, aukštesniosiose ir profesinėse mokyklose. Punsko licėjui svarbus ir tautiškumo ugdymas. Šioms užduotims kuo geriau įgyvendinti, o tuo pačiu ir stiprinti visuomenės domėjimąsi mokykla, ieškojome naujų galimybių, kurios pridėtų mokyklai patrauklumo. Norėjome, kad moksleiviai galėtų kuo daugiau plėsti savo žinias ir gebėjimus. Daug dėmesio skyrėme didaktiniam procesui. Kai moksleivių skaičius mokykloje siekė 130 ar net per 150 ir licėjuje buvo po dvi lygiagrečias klases, su bendraminčiais ieškojom naujų galimybių, kurios sudarytų kuo geresnes sąlygas pasiruošti tolesniam mokslui. Mokymo planui tapus lankstesniam, siūlėme vienoje klasėje organizuoti sustiprintą vieno tiksliųjų dalykų mokymą, o kitoje – humanitarinio. Šis sumanymas sunkiai skynėsi kelią mūsų visuomenėje ir teko grįžti prie vienodo mokymo abiejose klasėse.

Kai Lenkijos švietimo sistemoje atsirado techninis licėjus, supratome, kad mūsų moksleiviams tai nauja galimybė plėsti savo žinias ir gebėjimus, kurie reikalingi kasdieniame gyvenime. Turint dvi lygiagrečias klases, vienoje iš jų, be bendrojo lavinimo dalykų, kurie dėstomi bendrojo lavinimo licėjuje, techniniame licėjuje buvo dėstomi verslo pagrindai, interpersonaliniai santykiai, biuro darbai. Tokie gebėjimai jaunam žmogui padeda tvarkyti savo verslą, vadovauti įmonei.

Siekdami patrauklumo sumanėm naujovę sporto pamokų plane – vienos tradicinės sporto pamokos metu visus moksleivius mokyti pagrindinių šokių, kurie kiekvienam kasdieniame gyvenime praverčia. Tai padaryti galėjome, nes sporto pamokų plane buvo numatytas ir šokių, choreografijos elementų mokymas. Tokiu būdu kiekviena klasė turėjo ritmiką – šokių pamoką. Ją vedė profesionali choreografė. Todėl visi moksleiviai (ne tik tie, kurie lankė popietinius šokių būrelius) susipažino su pagrindinių šokių žingsniais.

Punsko licėjuje labai svarbus auklėjamasis darbas, kuris vyksta ne tik per pamokas, bet ir popietinėje veikloje. Džiugino tautinių šokių ansamblis, dramos būrelis, kuris statydavo istorines dramas apie Lietuvos praeitį, lietuvių tautos politinio savarankiškumo reikšmę, dramas, kuriose gvildenamos tautų santykių, žmogaus gyvenimo prasmės, tautinio sąmoningumo problemos. Mokyklos jaunimo choras, kuriam pavyko suburti didelę dalį moksleivių ir surasti puikiai su jaunimu gebantį dirbti vadovą, savo dainomis džiugina visuomenę ir ugdo jaunimo bendruomeniškumo jausmą.

I. G.: Pastaraisiais metais girdime, kad Seinų apskrities savivaldybė reikalauja iš direktorės, kad taupytų, mažintų pamokų skaičių. Skaitydami interviu su buvusia direktore Irena Bobiniene sužinojome, kad ir jos vadovavimo laikais buvę problemų su Seinų savivaldybe, kuri privalo išlaikyti licėjų – vis reikalauta taupumo. Kaip buvo Jūsų laikais? Kam tuomet buvo pavaldus licėjus? Kaip sekėsi sutarti su tuometine savivaldybės vadovybe?

M. Č.: Man pradėjus dirbti direktore, licėjus priklausė Suvalkų švietimo kuratorijai. Kuratorija skirdavo finansus, jų panaudojimą kontroliavo ir vykdydavo didaktinę priežiūrą. Nuo 1999 metų licėjus perėjo Seinų apskrities kompetencijai. Seinų apskritis pagal gaunamą subvenciją mokyklą išlaikydavo. Švietimo kuratorijai pasiliko didaktinė priežiūra. Tiek švietimo kuratorija, tiek Seinų apskrities vadovybė taupymo sumetimais mažindavo finansus. Reikėjo važiuoti ir argumentuotai diskutuoti, kad gautume įstatymuose numatytą dalį. Bendrabutis reikalavo generalinio remonto, tačiau nepavyko jo padaryti. Atliekami buvo tik nedideli kosmetiniai darbai.

I. G.: Gyventi tautinės mažumos sąlygomis nelengva – visąlaik reikia budėti. Ar Jums vadovaujant Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjui buvo kilęs pavojus panaikinti šią mokyklą?

M. Č.: Tokio pavojaus tiesiogiai nejaučiau. Tačiau susidurdavau su kai kurių švietimo kuratorijos darbuotojų, Seinų apskrities tarėjų nuogąstavimu, kad ši mokykla jaunimui uždaro kelius tolesniam mokslui. Priešingą nuomonę apginti nebuvo sudėtinga, nes argumentų tam teikia mokyklos absolventų likimai.

I. G.: Esu girdėjusi jaunus žmones kalbant: „Neisiu į Punsko licėjų, jau pakankamai moku lietuvių kalbą ir daugiau man jos nebereikės.“ Ką pasakytumėt taip kalbančiam jaunam žmogui?

M. Č.: Mokytis savo gimtąja kalba gyvenantiems kitakalbių apsuptyje yra didelė dovana, kurią gavome iš ankstesnių kartų didelių pastangų dėka. Tai sukurta daugelio darbščių ir talentingų žmonių darbu bei pastangomis. Mokymasis Punsko licėjuje – tai dalijimasis bendrų pastangų vaisiumi. Jeigu tu priklausai tautai, tapatiniesi su tam tikra kultūrine bendrija ir nori išlikti tos tautos atstovas, reikalingas solidarumas. Kai nėra prieraišumo, ryšio su kalba, kultūra, žmogus tolsta nuo savo tautos. Punsko licėjus kaip tik yra ta vieta, kuri padeda jauniems žmonėms tautiškai subręsti, o vėliau nepaskęsti globaliame pasaulyje. Kiekvienas licėjus, kur jis bebūtų, kokia kalba būtų mokoma, mokymo programą vykdo daugmaž panašiai. Turint mokyklą arti namų ir pasirenkant esančią už 30 kilometrų, kasdien iš paros prarandama mažiausiai per 3 valandas laiko, kurias galima būtų skirti mokymuisi. Tai jau daugiau nei nepraktiška.

I. G.: O gal nuolatinė kova dėl lietuviško licėjaus yra paprasčiausias prasimanymas? Gal iš tikrųjų mūsų visuomenėje jis visai nereikalingas? Kitaip sakant, kaip Punsko licėjus keitė mūsų visuomenę, kokį vaidmenį jis jau yra atlikęs?

M. Č.: Punsko licėjaus vaidmuo mūsų visuomenei labai svarbus, neįkainojamas. Daug žmonių galėjo įsigyti vidurinį išsilavinimą savoje aplinkoje, o vėliau ir aukštąjį, aukštesnįjį, pakilo jų gyvenimo kokybė. Jaunimas iš lietuviškų kaimų tapo puikiais verslininkais, mokytojais, gydytojais, teisininkais, rašytojais, mokslininkais, pavyzdingais ūkininkais, įgijo įvairių profesijų, reikalingų šiame krašte. Ši mokykla atvėrė kelią į Europą ir pasaulį. Licėjus – tai Lenkijos lietuvių inteligentijos branduolio ugdytojas. Tai kultūros centras, tautiškumo ugdymo židinys. Jeigu nebūtų licėjaus, mūsų miestelis, lietuviškos gyvenvietės daugeliu atžvilgių, tarp jų ir tautiniu, būtų daug skurdesnės.

Gyvename laikais, kai madinga tampa manyti, kad lietuviškumas, tautiškumas – tai pasenęs prietaras, senamadiškas dalykas, ir vaikomasi visokiausių globalizacijos idėjų. Tačiau globalizacijos idėja, globali tauta – kvepia sovietizmu. Ši idėja pasmerkia tautą išnykimui. Nejaugi ir į šio krašto žmonių sąmones skverbiasi minėta idėja, nevertinamos savos šaknys ir ieškoma „geresnių mokslų“ svetimoje aplinkoje?

I. G.: Žiūrint iš laiko perspektyvos, kaip manot, kas Jums labiausiai pasisekė dirbant licėjuje? O ką savo darbe dabar padarytumėte kitaip?

M. Č.: Dirbdama licėjuje patyriau daug malonių, džiugių akimirkų. Manau, kad ir darbų gražių nuveikėme, ir daugelyje sričių gerų rezultatų pasiekėme. Apie tai liudija absolventų likimai. Apie kaip kuriuos darbus jau kalbėjau. Iki šiai dienai išliko geri santykiai su buvusiais mokiniais ir jų tėvais. Jaunimas žavi sumanumu, kūrybiškumu. Reikia tik būti atviram, širdim mylėti, neveidmainiauti, kad mokiniai pasitikėtų, ir santykiai bus puikūs, padidės galimybė daugiau išmokti ir daug darbų kartu nuveikti.

Licėjuje visada stengiausi darbus atlikti kuo geriau, kiek tik sugebėjau. Kartais, kad ir kaip besistengtum, norimo rezultato nepasieki. Mano manymu, gaila laiko galvoti, ką būčiau nuveikusi geriau praėjusiame laike. Praeities darbai – tai patirtis, kuri praverčia dabartyje.

I. G.: Ko palinkėtumėt šiandienos licėjaus mokiniams, mokytojams?

M. Č.: Mano supratimu, mokytojui svarbiausia kompetencija ir kūrybiškumas. Mokykloje reikalingi lyderiai, nebijantys pokyčių, vykstančių šiandieniame pasaulyje, ir mokančių tai pritaikyti savo darbe. Mokiniai per pamokas negali nuobodžiauti. Savo dalyką reikėtų dėstyti su entuziazmu, sugebėti temą, asmenybę ar mokslinę teoremą paversti gyvenimo pamoka, pateikti esmę aktualiais pavyzdžiais. Sugebėti dirbti netradiciniais, novatoriškais metodais. Žinau ir suprantu, kaip visa tai yra sudėtinga, bet įmanoma. Šiais laikais nemadinga kalbėti apie pasiaukojimą, bet Punsko licėjus yra neeilinė mokykla, ir joje dirbti – tai dažnai aukoti savo laiką, už kurį niekas neužmokės. Jeigu moksleivis paprašytų padėti pasiruošti konkursui ar olimpiadai, mokytojas negalėtų atsakyti, jog neturi laiko. Mokytojui reikėtų rasti tinkamą laiką ir darbo formą, ir džiaugtis, kad dar tokių moksleivių yra. Būti mokytoju, tai ne tik turėti aukštosios mokyklos diplomą. Tai mokėti paveikti jauną žmogų, kad eitų kūrybiškumo, savarankiškumo keliu, nepamindamas savųjų šaknų.

Punsko licėjaus mokytojams linkiu į savo darbą žiūrėti atsakingai, nuolat tobulėti, pozityviai mąstyti, būti teisingiems, reikliems ir šiuolaikiškiems. Moksleiviams – būti atkakliems, iniciatyviems, veržliems, smalsiems, kūrybingiems, turėti svajonių, siekti jas įgyvendinti. O svajonės pildosi – tai sakau iš savo patirties. Mokyklai, visai jos bendruomenei linkiu gerų metų ir daug gražių jubiliejų.