punsk-kultura.pl

Asta PEČIULIENĖ

2016-ieji metai Punsko lietuvių kultūros namų šokių grupei „Vyčiai“ įsimintini pasiliks ilgam ne tik dėl to, kad grupė šventė veiklos 15-metį, bet ir todėl, jog rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje savaitę laiko praleido rytinėje Azijos dalyje, Pietų Korėjoje – Seule ir Cheonane. Cheonanas – tai miestas, esantis į pietus nuo Pietų Korėjos sostinės Seulo (maždaug 1,5 val. kelio).

Tai buvo jau ketvirtoji bendra Alytaus kultūros ir komunikacijos centro ansamblio „Varsa“ bei Punsko LKN šokių grupės „Vyčiai“ kelionė (ir koncertai pasauliniuose festivaliuose). Šį kartą vėjas mus nubloškė į Tarptautinių šokių festivalių federacijos (FIDAF) organizuojamą didžiulį pasaulio šokių festivalį, kuriame dalyvavo šokių kolektyvai iš 16 pasaulio šalių. Apstulbome sužinoję, kad šio festivalio organizavimui Cheonano miesto savivaldybė skyrė per 2 mln. JAV dolerių.

Iš Frankfurto oro uosto į Seulą skridome 10 valandų. Oro uoste mus pasitiko besišypsanti korėjiečių porelė, rankose laikanti lentelę su užrašu „Lithuania – VARSA“. Vienas iš mūsų globėjų kalbėjo angliškai – pasirodo, jis trečio kurso studentas, studijuojantis anglų kalbą. Iš mūsų gidų laikysenos susidarėme įspūdį, kad korėjiečiai – gana santūri ir uždara tauta, nėra labai kalbūs ir atviri. Nesupratome, ar čia dėl kalbos barjero, ar tiesiog toks tautos bruožas. Ilgiau pabendravę su mūsų globėjais pajutome, kad tai labai malonūs ir nuoširdūs žmonės, bet paklusniai vykdantys visus viršininkų nurodymus. Jokių sprendimų savarankiškai priimti negali ir nedrįsta.

Pirmas dalykas, kuris mus sužavėjo – autobuso vidus: du dideli televizoriaus ekranai, lempučių, blizgučių bei spalvotų šviesuliukų margumynas lubose, drapiruotos langų užuolaidos.

Visi festivalyje dalyvaujantys kolektyvai buvo apgyvendinti viename didžiuliame viešbutyje „Tedin“ Cheonane – greta didžiulių, kerinčių savo didybe, plotu ir elegantiškumu, naujoviška architektūra kultūros rūmų.

Prieš įeinant į viešbutį buvome įspėti, kad Korėjoje yra priimta namuose, viešbučiuose vaikščioti basomis, dėl to ir mes buvome paprašyti paklusti šiam įpročiui ir kambario prieangy nusiauti batus. Viešbutis didžiulis, puikiai įrengtas, švarus, su visais patogumais…

Festivalio koncertai vyko ne tik Cheonane, bet ir Seule. Turbūt didžiausią įspūdį paliko festivalio atidarymo ceremonija, kurią stebėjo apie 30 tūkst. žiūrovų. Čia mes patyrėme dar vieną šoką, kai atėję pamatėme jūrą juodaplaukių galvų. Mums tai buvo neįprastas vaizdas, mat esame pratę matyti šviesiaplaukių ar įvairių spalvų žmonių galvas, o čia buvo vien tik juodos, todėl tas tamsumas mus pribloškė. Retkarčiais matėsi žilos galvos ir nė vienos plikos.

Festivalio koncertai vykdavo dažniausiai kartą per dieną. Ne mažiau įspūdingas buvo gatvių paradas. Nesupratome, kodėl nuo ankstyvų pietų sustatyti gatvėse laukėme jo pradžios. Tik vėliau pasirodė, kad organizatorių užmojis buvo pagrįstas. Laukėme saulėlydžio, kad visi svečiai pamatytų naktinį Cheonaną. Mus akino lempučių, neonų, milijonų šviesuliukų spindesys, kuris gatvę parado metu apšvietė įvairiausiais atspindžiais. Jų fone – įvairių tautų muzika, stelbianti klausytojų ausis, bei šokėjų atliekami šokiai, žavintys žiūrovų akis. Gatvė – plati, didžiulė, abiejose pusėse nesuskaičiuojama minia žiūrovų. Patirti tokį jausmą mums buvo didžiulė dovana.

Labiausiai varginantis visada būdavo laukimas. Laukėme repeticijų, laukėme pasirodymų, laukėme autobuso… Visur visko reikėdavo laukti. Mes juokavome, kad festivalio organizatoriai buvo numatę ne tik maitinimo, poilsio, repeticijų, koncertų, kelionių, bet ir laukimo laiką. Laukti reikėdavo vieną ar kelias valandas, bet ir tai mums buvo nauja patirtis, be abejo – įdomi. Tada galėjome pažioplinėti ir stebėti čionykščius gyventojus.

Mūsų globėjai – studentai savanoriai – labai stengėsi mums pataikauti ir kuo artimiau supažindinti su korėjiečių virtuvės įvairove. Dažniausiai valgydavome skirtingose vietose ir skirtingus patiekalus. Maistas Korėjoje labai skanus ir įvairus, tačiau gana aštrus. Kiekvieną rytą pusryčius valgydavome viešbutyje, o likusį maistą – vis kokiose nors įdomiose vietose. Mums teko paragauti kelių dešimčių rūšių suši, jautienos šonkaulių sultinio, kuris yra retenybė ir ganėtinai brangus, moliūgų saldžiarūgštės sriubos, net ir japonų tradicinio maisto, kurį valgėme sėdėdami ant grindų, korėjiečių tradicinio maisto – kimči (kimchi) – aštrių raugintų kopūstų, kurie ne itin atitiko mūsų skonį ir tiko skrandžiui, bet ragavome juos ir dar kitokius gardėsius. Korėjiečiai valgo ir jūros gėrybes įvairiais pavidalais, daug daržovių, žuvų patiekalų, o prie visko dar ir ryžių. Rečiau jų meniu aptinkama mėsa ir ji yra žymiai brangesnė už likusius patiekalus. Pastebėjome, kad jie neturi tokios duonos, kurią mes esame pratę valgyti. Vienintelė, kurią radome parduotuvėse – buvo duonelė skrudinimui. Bet korėjiečių kultūroje yra pavadinimas „korėjietiška duona“, tai itališko riešuto formos saldus pyragėlis su saldžiu įdaru ir riešuto gabaliuku viduje. Ir šitos duonutės ragavome.

Kitas mus nustebinęs dalykas – žolėmis apaugę šaligatviai. Mes gyvenome priemiestyje, kuriame nematėme nė vieno vaikštančio žmogaus, išskyrus festivalio dalyvius. Priėjome išvadą, kad jie visi dirba. Cheonano centre ar pačiame Seule, kur žmonių šiek tiek vaikštinėjo, bet ne minios, jie būtinai rankoje (ne rankinėje ar kišenėje) turėjo mobiliojo ryšio telefoną. Teko skaityti, kad korėjiečiai 60 % mokėjimų atlieka būtent telefonu. Štai ko mes labiausiai pavydėjome korėjiečiams – laisvo priėjimo prie interneto. Ar važiuojant autobusu, ar bet kurioje miesto dalyje – visur buvo įmanoma prisijungti prie bevielio interneto.

Be abejo, neaplenkėme ir prekybos centrų, tačiau mūsų nuostabai perskaičiavus jų pinigėlius – vonus – į mūsų zlotus ar eurus pasirodė, kad viskas yra žymiai brangiau negu Lenkijoje ar Lietuvoje. Sužinojome, kad korėjiečių vidutinis atlyginimas tai 4 tūkst. JAV dolerių. Gatvėmis važinėja tik Korėjos gamybos automobiliai – Hyundai ir KIA, tik retkarčiais matydavosi ir kitokių markių transporto priemonių. Visi automobiliai nauji, dideli tarsi limuzinai.

Belaukdami gatvių parado, kalbėjomės (anglų kalba) su praeiviu. Jam labai patiko mūsų karūnos ir jis, vyresnio amžiaus žmogus, pasakojo, kad didžiuojasi esąs korėjietis, jam jo šalis labai patinka, čia gyventi gera ir nieko netrūksta… Smagu buvo išgirsti tokį žmonių samprotavimą.

Korėjoje stebino mus dar daug kas: šalia festivalio vietos vykstantis didžiulis turgus, į kurį atvažiavo autobusas su bankomatu (!); autobusas, stovintis gatvėje su užvestu varikliu (smalkių neleido į orą – jos vamzdžiu patekdavo į požeminį kanalą); didžiuliai būriai policininkų, prižiūrinčių tvarką, maloniai nusiteikusių praeivių atžvilgiu; įėjus į parduotuvę tave nuoširdžiai sutinkantis, besišypsantis, žemai nusilenkiantis apsauginis; belaukiant gatvių parado bažnyčioje rastas estetiškas ir švarus tualetas; labai daug kavinių ir greito maisto užkandinių (matyt, dauguma maitinasi mieste, o ne namuose); gėlių darželyje apie vieną krūmelį plušančios penkios moterėlės (o ne kaip įprasta pas mus – viena moteris penkiems gėlynams); turgavietėse, aikštėse keliasdešimt tvarkdarių, renkančių šiukšles.

Korėjoje didžiausią dalį sudaro netikintieji – apie 46 % populiacijos, apie 29 % yra krikščionys, apie 23 % Budos išpažinėjai, o likusieji – kitų tikėjimų atstovai.

Be repeticijų, koncertų, „laukimo“, turėjome progą aplankyti Cheonaną ir Seulą. Cheonane pamatėme šventyklą, išpuoštą smulkiomis spalvotomis medinėmis detalėmis, kurioje svarbiausią vietą užėmė auksinis Budos atvaizdas. Buvome įspėti, kad į šventyklą privalome eiti basomis. Matėme didžiulį Budos paminklą. Nuvykome į Korėjos nepriklausomybės aikštę. Apgailestavome, kad per mažai laiko buvo skirta aplankyti Korėjos istorijos muziejų. Jo dalį pamatėme tik prabėgomis. Sustoję nusifotografavome prie Laisvės statulos, menančios korėjiečių išsivadavimą iš japonų okupacijos. Matėme taip pat paminklą – du didžiulius sparnus, simbolizuojančius dvi atskirtas Korėjas. Seule aplankėme įspūdingus ir didingus Karalių rūmus bei televizijos bokštą, iš kurio atsivėrė miesto panorama. Pasirodo, Seule gyvena per 10 mln. gyventojų (tai kokios 3 ar 4 mūsų Lietuvos!). Kolektyvo vadovai su ansamblių atstovais turėjo progą dalyvauti FIDAF kongrese, kuris vyko Seule prie didžiulio bokšto (jo aukštis daugiau kaip 550 m; tai antras pagal dydį pasaulyje bokštas).

Daug kas mus stebino Korėjoje. Pamatėme, kad tai puikiai išsivysčiusi, puošni šalis, kur įrengta daug gėlynų. Joje gyvena laimingi, darbą turintys žmonės. Visi nepaprastai malonūs ir nuoširdūs, besišypsantys ir skubantys padėti. Gera matyti, kad žmonės kažkur kitur gyvena taip gerai, kaip mes savam krašte.

Ir mes ten buvome. Ką pamatėme akies kampučiu – dalijamės su Jumis. Jei kam kada nors pasitaikys proga vykti į Pietų Korėją – nesvarstykite, nuvažiuokite, pamatykite, koks pasaulis įdomus ir žavus.

Nuoširdžiai dėkojame „Varsos“ ansamblio vadovui, kuris gavęs kvietimus vykti į festivalius niekuomet neužmiršta Punsko šokėjų, taip stiprindamas bendradarbiavimą ir skatindamas draugystę tarp Alytaus ir Punsko dzūkų.