Kovo 11-osios licėjus Punske. 2016 m.

Marytė ČERNELIENĖ

2016 metai – Punsko licėjui jubiliejiniai. Ta proga pažvelkime į praeitį, laikus prieš šešiasdešimt metų. Pamąstykime, kiek daug reikėjo pastangų, kad licėjus pradėtų darbą ir išsilaikytų.

Be pradinių lietuviškų mokyklų nebūtų ir licėjaus. Trumpai prisiminkime lietuvių švietimo pradžią krašte. O vėliau susipažinkim su licėjaus kūrimo darbais ir pastangomis jį išlaikyti. Dabartiniam jaunimui, manau, sunkiai įsivaizduojami laikai. Žmonėms reikėjo išmokti gyventi komunistų ideologizuotomis ir saugumo persekiojimo sąlygomis. Nebuvo nei automobilių, nei telefonų, bet reikalui esant žmonės susirinkdavo, susiburdavo.

Apie 1950 metus komunistinės Lenkijos valdžia pradėjo modifikuoti valstybės politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Nors tie pakitimai buvo labai riboti, tačiau lyginant su ankstesniu laikotarpiu, tai buvę šiokio tokio palengvėjimo metai. 1950-aisiais Švietimo ministerijoje buvo įkurtas Mokyklų skyrius, kuris užsiėmė tautinių mažumų mokyklų organizavimo reikalais.

1951 metais Punsko krašte, o vėliau ir kai kuriose Seinų krašto mokyklose buvo pradėta mokyti lietuvių kalbos kaip dalyko. Po metų, 1952-aisiais, Punsko krašte organizuojamos pirmosios klasės lietuvių mokymo kalba. Darbas tose mokyklose buvo labai sudėtingas, trūko patalpų, vadovėlių, mokymo priemonių ir mokytojų. Dauguma kaimo mokyklų veikė ūkininkų gyvenamuosiuose namuose.

Trūko ne tik lietuvių kalbos mokytojų, bet apskritai mokytojų. Negausios mūsų krašto inteligentų gretos saugumo sumetimais ilgą laiką po karo turėjo slapstytis. Vlada ir Jonas Pajaujai, pakeitę pavardę, gyveno Lenkijos vakaruose, Zielionoje Guroje, Olesnicoje, Venclavicose netoli Inovroclavo, ir tik 1957 metais sugrįžo į savo kraštą. Jonas Stoskeliūnas nuo 1949/50 mokslo metų įsidarbino Elko vidurinėje mokykloje, anksčiau slapstėsi savo tėviškėje Kampuočiuose, nuo 1953 metų rugsėjo įsidarbino Navinykų mokykloje. Juozas Vaina – Suvalkuose, dirbo žemės ūkio iždininku, buhalterio pagalbininku ir nuo 1950 metų Suvalkų mokyklose. Jie savame krašte anais laikais dirbti negalėjo.

Dirbti mokyklose, kur lietuvių kalbos buvo mokoma kaip dalyko, o vėliau mokyklose, kuriose mokyta lietuviškai, sutiko mokytojai be kvalifikacijų, baigę kelias pradinės mokyklos klases, savamoksliai, tautiškai susipratę, šviesesni kaimo žmonės, suprasdami, kad jeigu nebus lietuvių mokytojų mokyklose dirbti, jas uždarys ir pavers lenkiškomis. Jiems atostogų metu buvo organizuojami trumpi lietuvių kalbos kursai Miedzešine ir Bielsk Podliaski. Krašto lietuviai nuo pat pradžių lietuviškoms mokykloms skyrė daug dėmesio. Stengėsi, kad vis daugiau vaikų mokytųsi lietuviškai. Jie gerai suprato, kad tik mokykla gimtąja kalba gali išugdyti sąmoningą tautietį, kuris norės ir sugebės atsispirti asimiliacijai.

Po Stalino mirties režimas šiek tiek sušvelnėjo. Oficialiai valdžia deklaravo, kad sudarys sąlygas mokyklų plėtrai, leis organizuoti kultūrinę veiklą. Tačiau toji veikla galėjo būti tik tautinė forma, turiniu komunistinė ir atitinkanti to laikmečio standartus. Ir lietuviai greitai pajuto, kad savarankiška, nepriklausoma veikla neįmanoma.

1953 metais moksleivių, kurie baigė Punsko ir Krasnavo valsčių pradines mokyklas, tėvai kreipėsi į Suvalkų apskrities tarybos prezidiumo Švietimo skyrių, Švietimo ministeriją, prašydami įkurti Punsko bendrojo lavinimo licėjų lietuvių dėstomąja kalba. Pateikė ir būsimų moksleivių sąrašą. Pagrindinis šios idėjos iniciatorius ir mokyklos organizatorius buvo lituanistas, prieškarinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto absolventas Jonas Stoskeliūnas. Jį rėmė tuometinė krašto lietuvių visuomenė, sąmoningi ūkininkai.

Drąsus tai sumanymas. Vidurinei mokyklai Punske sąlygų nebuvo, tik didelis noras, net, sakyčiau, aistra. Kokia sritis bebūtų, jeigu dirbama su aistra, neįmanomi dalykai dažnai tampa įmanomais ir darbus lydi sėkmė.

Visokiais būdais buvo delsiama spręsti šį lietuvių reikalavimą. Valdžia abejojo, ar prisirinks į aštuntąją klasę reikiamas moksleivių skaičius, manė, kad nebus tinkamų patalpų, kad bus didžiulė problema surasti tinkamą pedagogų kolektyvą ir vadovėlius lietuvių kalba. Suvalkų apskrities Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) komitetas, Apskrities tarybos prezidiumas teigė, kad „dalies lietuvių tautybės piliečių reikalavimas įkurti lietuvišką vidurinę mokyklą dabartiniu metu yra augančio lietuvių nacionalizmo apraiška, kurį kursto lietuvių kilmės inteligentijos dalis“. Apkaltino krašto lietuvius, kad jie mažiausia apskrityje atiduoda duoklių valstybei, kad izoliuojasi nuo lenkų švietimo ir kultūros. Suvalkų apskrities Švietimo skyriaus viršininkas teigė, kad aštuntos klasės įkūrimas tą separatizmą dar pagilintų. Reikia pažymėti, kad jokia saugumo instrukcija neapibrėžė, kokia veikla priskiriama nacionalistinei ar su nacionalizmo apraiškomis. Todėl kiekvieną valdžiai nepatinkančią veiklą buvo galima priskirti šiai kategorijai.

Dėl Punsko licėjaus įsteigimo 1953 metais į Balstogės vaivadijos tarybos prezidiumo Švietimo skyrių kreipėsi lietuvių kalbos mokytojų kursų, kurie vyko Bielsk Podliaski, dalyviai. Jie rašė, kad visuomenei trūksta pajėgų organizuoti tautinį kultūrinį gyvenimą, kad be licėjaus sustos ir pradinio mokymo lietuvių kalba plėtra, kad licėjus per kelerius metus šią spragą užpildytų. Raštą pasirašė kursų vadovas Jonas Stoskeliūnas ir atstovai Juozas Kubilius, Julija Ustachienė bei Juozas Krivonis.

To meto švietimo, partijos valdžia siūlė lietuvišką aštuntą klasę kurti Seinuose. Šį siūlymą lietuviai iš karto atmetė dėl Seinuose susiklosčiusios labai nepalankios, net šovinistinės lietuvių atžvilgiu aplinkos. Organizatoriai manė, kad tokioje aplinkoje dėl daromo lenkų spaudimo lietuvių vaikai būtų turėję iš mokyklos pabėgti, o antrą kartą prašyti lietuviško licėjaus nebūtų galimybės.

Po daugelio lietuvių pastangų valdžiai neleidus kurti licėjaus Punske, lietuviai sutiko organizuoti lietuvišką klasę Suvalkų licėjuje, bet neprarado vilties įsteigti Punske lietuvišką licėjų. 1953 metų gruodžio 1 dieną Suvalkų licėjuje pradėjo darbą VIII klasė lietuvių dėstomąja kalba. Humanitarinius dalykus dėstė Jonas Stoskeliūnas. Jis gavo 14 pamokų, o etatą papildė Navinykų mokykloje. Dėstė lietuvių kalbą, istoriją, geografiją, prancūzų kalbą. Pagalvokim, koks sudėtingas buvo jo darbas. Nebuvę automobilių kaip dabar. Tarp Suvalkų ir Punsko yra per 30 km atstumas. Vienintelė susisiekimo su Suvalkais priemonė – traukinys iš Trakiškių geležinkelio stoties apie 5 valandą ryto, o kitas vakare. Iš Punsko, kur gyveno J. Stoskeliūnas, iki Trakiškių stoties per 3 km, o iš Suvalkų geležinkelio stoties iki licėjaus apie 2 km. Tik didelis idealistas gali ryžtis tokiam darbui. Juozas Vaina turėjo 11 pamokų (matematika, fizika, chemija) ir tuos dalykus dėstė lietuviškai. Likusieji dalykai buvo dėstomi lenkų kalba. Dauguma šios klasės absolventų, baigę vidurinę mokyklą, dirbo pedagoginį darbą, papildė gretas lietuvių mokytojų, kurių šiame krašte labai trūko.

1954/55 mokslo metais VIII lietuviška klasė nesusirinko. 1955/56 mokslo metais vėl bandyta sudaryti lietuvišką klasę, bet susibūrė 15 moksleivių, todėl jie turėjo tik lietuvių kalbą kaip dalyką.

1955/56 mokslo metais Balstogės vaivadijos Švietimo skyriaus vizitatorius, aplankęs pradines lietuvių mokyklas, ir toliau siūlė lietuvių licėjų steigti Seinuose. Šis sprendimas buvo lietuviams nepriimtinas. Jie daug kartų reikalavo steigti vidurinę mokyklą Punske, bet valdžia nesutikdavo. Lietuviai nepasidavė ir toliau stengėsi, kad vidurinė mokykla būtų įkurta arčiau jų gyvenamos teritorijos, daug kartų rašė švietimo, vykdomajai valdžiai ir partijai, kad steigtų Punske lietuvių licėjų. Pateikdavo būsimų moksleivių sąrašus, siūlė ir mokytojus, kurie sutiko dirbti. Tuo metu surasti tinkamus mokytojus buvo sudėtinga. Ne visi, turėdami darbą kitoje įstaigoje ar mokykloje, norėjo sutikti ir būti įvardinti tuose sąrašuose dėl netikros, nežinomos ateities, bijojo netekti jau turimo darbo. Tuomet ypač tautinės bendruomenės atstovai visko galėjo tikėtis iš savo viršininkų, imtinai su jau turimo darbo greitu praradimu. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. 1956 metų kovo 11 dieną Seinų apskrities lietuviškų mokyklų tėvų komitetai, tarpininkaujant Seinų apskrities tarybos prezidiumui, kartu kreipėsi į Balstogės vaivadijos tarybos prezidiumą, Švietimo ministeriją dėl lietuvių dėstomąja kalba vidurinės mokyklos organizavimo Punske. Tame rašte jie rašė, kad:

• VIII klasę sudarys moksleiviai, kurie baigia šiais metais VII pradinės mokyklos klasę,
• IX ir XI bus perkeltos iš Suvalkų,
• Punskas yra lietuvių gyvenamos teritorijos centras, todėl mokykloje galės mokytis nepasiturinčių tėvų vaikai, kurie dėl materialinių sąlygų negali mokytis Suvalkuose,
• Punsko valsčiaus tarybos prezidiumas pritaria šios mokyklos steigimui, pažadėjo surasti patalpas mokyklai ir teikti kitą reikiamą pagalbą (tuomet Punsko valsčiaus tarybos pirmininkas buvo lietuvis Antanas Judickas),
• tėvų komitetai įsipareigojo teikti visokeriopą pagalbą darbu, steigti fondą mokymo priemonėms nupirkti,
• pateikė ir mokytojų, kurie sutiktų dirbti Punske, sąrašą. Tai:

1. Feliksas Kubilis – II vidurinės mokyklos Suvalkuose direktorius – matematika ir fizika,
2. Jonas Stoskeliūnas – Suvalkų vidurinės mokyklos mokytojas, lingvistas – lietuvių, prancūzų ir lotynų kalbos,
3. Petronelė Durtonaitė – Punsko mokyklos mokytoja – lenkų kalba,
4. Juozas Vilkelis – Gdansko pedagoginės mokyklos IV kurso studentas – biologija ir chemija,
5. Juozas Leončikas – Žvikelių mokyklos vedėjas – sportas.

Tą kreipimąsi pasirašė 37 krašto lietuvių mokyklų tėvų komitetų atstovai.

Reikia paminėti, kad Seinų apskrities tarybos prezidiumas jau tada pritarė siekiui turėti lietuvių dėstomąja kalba licėjų Punske, manė, kad jis darbą galėtų pradėti nuo kitų mokslo metų, ir siūlė tai mokyklai statyti naujas patalpas. Tais metais naujai išrinktos Seinų apskrities tarybos pirmininko pavaduotojas buvo lietuvis Stasys Marcinkevičius iš Žagarių, dirbęs lietuvių kalbos mokytoju Žagarių mokykloje. Tuomet Seinų apskrities LJDP komitetui ideologinis darbas su lietuviais sunkiai sekėsi. Už tai jį peikė viršininkai. Todėl Seinų apskrities komunistų partijos komitetas visokiais būdais bandė lietuvius patraukti savo pusėn. Tuomet labai nedaug lietuvių buvo partijos nariai. 1953 metais tarp 48 Punsko valsčiaus partijos narių jų buvo 15, tarp 80 Lenkijos jaunimo sąjungos narių – tik 6. Buvo ir tokių lietuvių ūkininkų, kurie atsisakė narystės partijoje, pastebėję, kad partija jų reikalų negina ir jiems duotų pažadų nevykdo. 1956 metų gegužės 19 dieną Punsko valsčiaus tarėja Kazimiera Lysakovska (lietuvė) per Seinų apskrities tarybos sesiją pritarė licėjaus steigimui Punske. Argumentavo, kad tarp lietuvių mažai inteligentijos, kad apskrities ir vaivadijos valdžiai nedelsiant reikia spręsti licėjaus statybos problemą.

(Bus daugiau)