Kovo 11-osios lietuvių licėjaus mokiniai ir mokytojai, 2016 m.

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 20 nr.)

1956 m. gegužės 22 d. Balstogės vaivadijos valdžia atsižvelgė į lietuvių prašymus bei Seinų apskrities tarybos Švietimo skyriaus kreipimąsi ir nusprendė nuo 1956 m. rugsėjo 1 d. įkurti licėjų Punske. Birželio 29 d. apie savo sprendimą informavo Švietimo ministeriją, prašė leidimo organizuoti mokyklą. 1956 m. liepos mėnesį Švietimo ministerija, išanalizavusi prašymą, nesutiko kurti Punske licėjaus dėl patalpų stokos, per mažo kandidatų į VIII klasę skaičiaus, trūkumo bendrabučio bei mokytojų, kurie galėtų dirbti licėjaus klasėse. Toliau siūlė, kad būtų lietuviškos klasės Suvalkuose, arba perkelti jas į Seinus. Apie savo sprendimą Švietimo ministerija informavo tik Balstogės valdžią.

Tėvų komitetai, nesulaukę atsakymo iš Švietimo ministerijos, 1956 m. liepos 27 d. išsiuntė jai telegramą, kurioje klausė, kaip toliau sprendžiama jų problema. Švietimo ministerija pranešė, kad sprendimas dėl vidurinės mokyklos Punske įsteigimo pasiųstas Balstogės vaivadijos tarybos prezidiumui. Šio prezidiumo Švietimo skyrius sprendimą derino su Balstogės vaivadijos LJDP pirmuoju sekretoriumi. 1956 m. rugpjūčio 2 d. Balstogės vaivadijos prezidiumo Švietimo skyrius, Vaivadijos partijos komitetas atsiųstam Švietimo ministerijos atstovui patvirtina senas išvadas, kad normaliam licėjaus darbui Punske nėra sąlygų, bet dėl politinių aplinkybių remia licėjaus kūrimą.

Nesulaukę Švietimo ministerijos sprendimo, lietuviškų mokyklų tėvų komitetai Balstogės švietimo valdžiai rašė, kad:

1) visos jų ikšiolinės pastangos dėl licėjaus įsteigimo buvo atsakingų valdžių ignoruojamos,

2) ir toliau nieko nežino apie šios problemos sprendimą,

3) problemai spręsti jokios pagalbos nesulaukė,

4) mato sąmoningą vilkinimą ir net kaltina Balstogės vaivadijos tarybos prezidiumą priimto sprendimo nevykdymu, nesirūpinimu komplektuoti reikiamus kadrus bei finansuoti reikiamų patalpų remontą.

Tėvų komitetai, sutarę su Punsko valsčiaus taryba ir jos pirmininku Antanu Judicku, 1956 m. rugpjūčio 12 d. nusprendė Lietuvių kultūros namuose organizuoti lietuvių visuomenės ir Balstogės vaivadijos švietimo valdžios atstovų susirinkimą dėl licėjaus Punske įkūrimo. Susirinkimas įvyko minėtą dieną. Prisirinko pilna salė lietuvių. Atvyko Švietimo ministerijos, vaivadijos vykdomosios valdžios, Punsko valsčiaus tarybos atstovai, mokytojai ir gyventojai. Valdžios atstovai bandė įtikinti, kad Punske licėjaus kurti neverta, kad ši mokykla nesuteiks lietuvių švietimui nei naudos, nei prestižo. Piršo nuomonę, kad žemdirbių krašte vertėtų galvoti apie žemės ūkio mokyklą.

Ministerijos argumentai ir pastabos sulaukė aštrios lietuvių kritikos. Jonas Stoskeliūnas priminė, kad:

• lietuviai seniai reikalauja licėjaus Punske,
• prieš trejus metus Suvalkuose įkurtos lietuviškos klasės prieš lietuvių valią,
• lietuvių jaunimas Suvalkuose jaučiasi apleistas, vienišas, nes trūksta lietuviškos aplinkos,
• valsčiaus taryba rezervuoja mokyklai 10 patalpų, atiduoda mokyklos reikmėms kultūros namų patalpas,
• tolimų kaimų jaunimas galės gyventi pas miestelio gyventojus,
• licėjaus mokytojams bus suteikti butai,
• pradėjus mokyklos statybą vietos gyventojai nepašykštės nei medžiagų, nei darbo jėgos.

Lietuviai ūkininkai priminė prieškarinės Lenkijos padarytas krašto lietuviams skriaudas, o dabartinį valdžios elgesį lietuvių atžvilgiu sulygino su prieškario Lenkijos elgesiu tautinių mažumų atžvilgiu. Šiame susirinkime buvo ir tokių lietuvių, kurie antrino valdžios nuomonei, sakydami: kam tas lietuviškas licėjus reikalingas, kur su ta lietuvių kalba nueisi? Kaip vėliau pasirodė – baigus lietuvišką mokyklą galima daug ką nuveikti ir daug kur nueiti.

Per šį susirinkimą vaivadijos ir Varšuvos valdžios atstovai suprato, kad licėjaus klausimas nėra tik kelių „nacionalistų“ reikalas, kad reikalas visuomenėje pribrendo. Pamatė didžiulį visuomenės ryžtą. Po šio pasitarimo Švietimo ministerija sutiko atidaryti Punske vidurinę.

1956 m. rugpjūčio 20 d. Švietimo ministerija įkūrė Punske licėjų lietuvių ir lenkų dėstomosiomis kalbomis. Jis pradėjo darbą rugsėjo 3 dieną, administraciškai sujungtas su pagrindine mokykla.

Stebėtinas to laikmečio mokyklos organizatorių, būsimųjų moksleivių tėvų ryžtas turėti vidurinę mokyklą kaime ir nuoseklumas siekiant užsibrėžto tikslo įgyvendinimo. Nors valdžia licėjaus steigimui priešinosi, bet lietuvių ryžtas, jų pastangos privedė prie to, kad mokykla buvo įkurta.

Pirmaisiais mokslo metais Punsko licėjaus VIII klasėje buvo 25 moksleiviai, iš Suvalkų perkelti 9, kurie sudarė IX klasę. Atsirado tėvų, kurie patikėjo šia švietimo įstaiga. Ypač pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais. Tais sudėtingais laikais buvę įvairių pagundų, bet jie patikėjo ir leido savo vaikus į šią tik pradedančią darbą švietimo įstaigą. Jiems turime būti dėkingi, be jų ir mokyklos nebūtų. Atsirado ir idealistų mokytojų, kurie sutiko labai sudėtingomis sąlygomis dirbti.

Trūko elektros, patalpų, vadovėlių, mokymo priemonių. Keturi vienas nuo kito nutolę namai buvo ankšti, nepritaikyti mokymui. Licėjui skirtos patalpos kultūros namuose ir valsčiuje. Tuometiniam tarybos pirmininkui A. Judickui nebuvo lengva įtikinti valsčiaus darbuotojus, kad užleistų dalį patalpų mokyklai. Tuo laiku Punske susibūrė mokytojų, daugiausia vyresniosios kartos idealistų, grupė, kuri nepabūgusi sunkumų dėjo visas pastangas, kad pakeltų mokymo lygį ir populiarintų švietimą platesnėje visuomenėje. Pirmaisiais licėjaus darbo metais mokytojais dirbo: Jonas Stoskeliūnas, Juozas Vaina, Petronėlė Jakimavičienė, Kazimiera Lysakovska, Stanislovas Lysakovskis, Elena Vainienė, Vlada Pajaujienė ir Jonas Pajaujis (nuo 1957/58 mokslo metų), kun. Antanas Šuminskas. Vėliau baigę aukštąsias mokyklas pedagogų gretas papildė licėjaus absolventai.

Mokyklos darbas dažnai buvo analizuojamas Seinų apskrities partijos komitete. 1957 m. spalio 5 d. susirūpinta, kad lietuviškų mokyklų jaunimas, stodamas į aukštąsias mokyklas, susiduria su nepakankamo lenkų kalbos mokėjimo problema. Prisiminkim, kad tais metais licėjus nebuvo išleidęs nė vienos absolventų laidos.

1958 m. gruodžio 3 d. Seinų apskrities partijos komitetas, pritariant švietimo valdžiai, priėmė darbo planą, kuriame numatė siekti lietuviams mokyklų su lietuvių kalba kaip dalyku, o ne mokyklų lietuvių mokymo kalba. 1959/60 mokslo metais numatė pašalinti iš darbo Punsko licėjuje mokytojus Joną Stoskeliūną, Joną Pajaujį, Vladą Pajaujienę, Juozą Vainą ir Petronėlę Jakimavičienę, o į darbą Punsko licėjuje skirti mokytojus, atsiųstus iš Sovietų Lietuvos.

Reikia pažymėti, kad iki 1960 m. tarp licėjaus mokytojų nebuvo LJDP narių. Partija neturėjo mokykloje savo ausies ir akies. Tuo metu visoje Seinų apskrityje mokytojų – partijos narių buvę nedaug. Iš 200 mokytojų tik 30 buvo partijos nariai. Jau 1962 m. Punsko mokykloje buvę 5 partijos nariai ir 1 kandidatas. 1968 m. Punske LJDP komitetui priklausė 97 nariai, iš jų 7 mokytojai. Didėjant ideologiniam spaudimui ir mokytojai stojo į partiją, tokiu būdu išsaugodami reikšmingas darbo vietas. Mat į jas būtų atėję svetimi, kuriems lietuvių problemos nerūpėjo.

Punsko licėjuje daug kas vyko pagal partijos planą. 1959 m. buvo pirmieji brandos egzaminai. Abiturientų egzaminuoti atvažiavo komisija iš Balstogės. Iš 9 abiturientų tik 3 egzaminus išlaikė. 1959 m. iš darbo licėjuje pašalinami Jonas Stoskeliūnas ir Vlada Pajaujienė. Jonas Stoskeliūnas perkeliamas dirbti į Vidugirių pagrindinę, o Vladai Pajaujienei neleidžiama dirbti nei mokykloje, nei kultūros namuose, nei bet kokioje įstaigoje, dirbančioje su jaunimu.

1959/60 mokslo metais Punsko mokykloje įdarbinti 3 mokytojai, atsiųsti iš Sovietų Lietuvos: Juozas Dabušinskas, Salomėja Dabušinskienė ir Jonas Karčiauskas. Juozui Dabušinskui pavedamos Punsko licėjaus direktoriaus pareigos, o pavaduotoju vietoj Juozo Vainos skiriamas Stanislovas Lysakovskis, iki tol ėjęs Punsko pagrindinės ir licėjaus direktoriaus pareigas. Licėjui kilo uždarymo pavojus. Lietuviams reikalaujant Švietimo ministerija išimties tvarka sutiko, kad 1960/61 mokslo metais Punsko licėjus darbą tęstų.

1961 m. Balstogės švietimo kuratorija, Švietimo ministerija, vizituodama mokyklos darbą, konstatavo, kad mokymo rezultatai nepatenkinami, mokykloje per mažai mokinių, žemas lenkų kalbos mokymo lygis. Siūlė matematiką ir gamtos mokslus dėstyti lenkiškai, nes absolventai gyvens lenkiškoje aplinkoje ir mokysis lenkiškose aukštosiose mokyklose.

Punsko licėjaus darbą ne kartą analizavo ir Balstogės vaivadijos partijos komitetas. Dėl per mažo mokinių skaičiaus ir bendrabučio trūkumo siūlė licėjų perkelti į Seinus, sujungti abu licėjus arba šią vidurinę mokyklai visai likviduoti. Taigi valdžia mąstė, kaip licėjų uždaryti, o lietuviams svarbu buvo jį išlaikyti ir išplėsti.

Mokykla dirbo sudėtingomis sąlygomis – nebuvo pakankamai kvalifikuotų mokytojų, mokyklai pritaikytų lietuviškų vadovėlių. Pamokos buvo vedamos lietuviškai, o vadovėliai buvę lenkiški. Todėl moksleiviai puikiai mokėjo abi kalbas ir sėkmingai išlaikydavo stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas.

Dar ne kartą bandyta likviduoti Punsko licėjų. 1965 m. mokykloje pastebėta nelegali jaunimo organizacija. Tas jaunimas paskaitydavo iš Vakarų gaunamą lietuvišką spaudą, padiskutuodavo. Atrodytų, koks ten pavojus valdžiai, bet pagal ano laiko standartus, mokykla buvo apkaltinta netinkamu jaunimo auklėjimu. Licėjų lietuviai apgynė ir darbas buvo tęsiamas. 1968/69 mokslo metais vėl Balstogės kuratorija siūlė mokyklą perkelti į Seinus, nes jaunimui uždaromas tolesnio profesinio tobulinimosi kelias. Ir vėl lietuviai licėjų apgynė. 1969 m. Balstogės švietimo kuratorija nusprendė švietimo įstaigą likviduoti ir neorganizuoti mokinių priėmimo į VIII klasę (ją nutarė perkelti į Seinus). Lietuviškų mokyklų tėvų komitetai kreipėsi į švietimo ministrą, norėdami sustabdyti kuratorijos planus. Šiuo sudėtingu atveju lietuviai neoficialiais kanalais kreipėsi ir į Sovietų Lietuvos švietimo ministrą. Tuomet Sovietų Lietuvos švietimo ministras M. Gedvilas, susisiekęs su Lenkijos švietimo ministru H. Jablonskiu (H. Jabłoński), nulėmė tolesnį Punsko licėjaus likimą.

Spaudoje pasirodė daug tendencingų straipsnių apie Punsko licėjaus darbą. Licėjus spaudimą atlaikė.

Vėliau, baigę aukštąsias mokyklas, pedagogų gretas papildė licėjaus absolventai. Mokytojų kvalifikacijos gerėjo, mokyklos darbo sąlygos gerėjo ir darbo rezultatai gerėjo. Buvo metų, kai pagal įstojusių į aukštąsias mokyklas absolventų skaičių Punsko licėjus pirmavo Suvalkų vaivadijoje. Vis daugiau absolventų įstodavo į aukštąsias mokyklas ir jas baigdavo.

Punsko licėjus, tai neeilinė vidurinė mokykla, be visoms mokykloms būdingų tikslų, kelianti sau dar vieną – ugdyti sąmoningą tautietį. Šio tikslo siekiama organizuojant gan plačią popamokinę veiklą. Tai licėjaus dramos būrelis, statantis istorines dramas, tai mokyklos muzikos ansambliai, šokių kolektyvas, ugdantys ne tik meno gebėjimus, bet ir bendruomeniškumo jausmą.

Dabar licėjuje labai geros mokymo, darbo sąlygos. Keičiasi laikai, keičiasi ir reikalavimai. Svarbu, kad ši mokykla atlaikytų visus naujųjų laikų išbandymus. Kad šio krašto lietuviškų gimnazijų absolventai noriai rinktųsi Punsko licėjų, kad jie ir jų tėvai suprastų lietuviškos mokyklos svarbą jauno žmogaus asmenybės formavimui. Kad kol krašte yra lietuviška mokykla, tol joje mokytųsi krašto jaunimas, o valdžia, mokyklos vadovybė ir visa bendruomenė sudarytų kuo geresnes sąlygas švietimo įstaigos užsibrėžtiems tikslams pasiekti.

(Pabaiga)