Minėjimo dalyviai.

PETRAS MAKSIMAVIČIUS

Lapkričio 4 d. Seinų vyskupų rūmuose surengtas „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo prieš 110 metų jubiliejinis minėjimas. Vyskupų rūmai pasirinkti neatsitiktinai. „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimas glaudžiai susijęs su Seinų vyskupija ir kunigų seminarijos veikla. Jeigu šių įstaigų mieste nebūtų buvę, be jokios abejonės, nebūtų įkurta ir spaustuvė. Tai būtent Seinų vyskupijos vadovybė dėjo dideles pastangas, kad spaustuvė būtų Seinuose, o jos pagrindiniais organizatoriais tapo seminarijos profesoriai.

Renginio metu galima buvo apžiūrėti šiam jubiliejui skirtą parodą. Vyskupų rūmuose eksponuoti Seinuose išleisti leidiniai bei šiai progai pagamintos didelio formato nuotraukos. Pranešimus skaitė Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys ir Balstogės universiteto prof. hab. dr. Kšištofas Buchovskis (Krzysztof Buchowski).

Dr. Rimantas Miknys apžvelgė lietuvių tautinio judėjimo pagrindinius momentus. Pasak jo, tik tokiame kontekste galima suvokti spaustuvės Seinuose reikšmę. Istorikas išskyrė kelis tautinio sąjūdžio etapus. Pirmasis siejamas su lietuvių tautinio atgimimo Lietuvoje užuomazga. O tokia užuomazga laikytinas XIX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje ir trečiajame dešimtmetyje prasidėjęs etnokultūrinis sąjūdis. Jo dalyviai siekė studijuoti krašto praeitį, liaudies kalbą, papročius, šviesti žmones, kovoti dėl socialinio išlaisvinimo. Tuo tarpu antrajame etape kartu su „Aušros“ ir „Varpo“ atsiradimu prasidėjo gilesni procesai. Nauja socialinė ir etnopolitinė situacija vertė atgimstantį lietuvių judėjimą rinktis kitą nei iki 1863 m. kryptį. Jis tapo masiškesnis ir atgimė kaip savarankiška politinė jėga. Laikui bėgant sąjūdžio keliamos idėjos kito. Jis šiuo laikotarpiu perėjo nuo istorinio romantizmo ideologijos, kurios tikslas buvo tautinės savimonės žadinimas, prie pozityvizmo ir idėjinio politinio susiskirstymo.

Pasak mokslininko, reikia išskirti ir trečiąjį tautinio atgimimo periodą, kuris prasidėjo prieš I pasaulinį karą ir vyko karo metais. R. Miknys atkreipė dėmesį taip pat į 1905 m. vykusio Vilniaus seimo nutarimą, susijusį su Suvalkų gubernijoje gyvenančiais lietuviais, kuriame aiškiai matosi atgimstančios Lietuvos požiūris į mūsų kraštą: „Kadangi susirinkę Vilniuje ant lietuvių suvažiavimo Suvalkų gubernijos lietuviai vienbalsiai pripažino reikalinga drauge su kitų gubernijų lietuviais kovoti už autonomiškąją Lietuvą, tai suvažiavimas nutarė, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškos Lietuvos.“ Jo manymu, šis nutarimas paskatino po 1905 m. krikščioniškosios orientacijos šalininkus vienu iš svarbiausių centrų rinktis Seinus. Todėl pirmiausia čia iš Kauno buvo perkelta dalis pagrindinės spaudos, o to reikalo sėkmės užtikrinimui įkurta spaustuvė.

Spaustuvės įkūrimo Seinuose dideli šalininkai buvo tuometinis vyskupijos administratorius Juozapas Antanavičius ir kun. Juozapas Laukaitis. Prelato J. Antanavičiaus iniciatyva 1905 m. gruodžio 6 d. Vilniuje įvyko visų trijų vyskupijų kunigų susirinkimas. Jo metu nutarta: „Mums visiems kunigams trokštant parūpinti kaimiečiams laikraštį, kurio reikalą kiekvienas atjaučia, nieko daugiau nebeliko, kaip įkurti Seinuose formališkai jau leistą Prapuoleniui „Šaltinį“. (…) Nelengvas tai daiktas išleidinėti Seinuose laikraštį, bet tvirtai tikimės, kad „Šaltinio“ išleidėjai su Dievo pagalbą pergalės visokias kliūtis ir mielai kviečiame gerbiamąją Seinų diecezijos kunigiją padėti jiems raštais, prenumeratos platinimu ir pirkimu seiniškės draugijos pajų.“

Baigdamas savo pranešimą, dr. R. Miknys pabrėžė, kad Seinai su savo spaustuve tapo tuo veiksniu, kuris užtikrino vadovaujamąjį krikščionių demokratų vaidmenį lietuvių tautiniame judėjime 1906–1915 m. Jie išplėtė (taip pat mūsų krašte) savo draugijas ir organizacijas, į jas sukviesdami daug susipratusių lietuvių. Sėkmingai veikė Šv. Zitos, „Žiburio“, „Ryto“, „Žagrės“, „Pavasario“ ir kitos draugijos. Seinų spaustuvė ir jos išleisti leidiniai, knygos leido lietuviams krikščionims demokratams įgyvendinti Popiežiaus Leono XII enciklikų nuostatas, kurios ragino dvasininkiją neapsiriboti vien šv. Sakramentų teikimu, religiniais pamokymais, o eiti į žmones, padėti jiems spręsti visuomeninio gyvenimo problemas. Tokiu būdu Seinų spaustuvė padėjo plėsti lietuvių tautinę kultūrą, prisidėjo prie tautos konsolidavimo, tautinio sąmoningumo kėlimo. Visame šiame darbe Seinams teko labai svarbaus centro vaidmuo.

Prof. Kšištofas Buchovskis kalbėjo apie „Lietuviškąjį mitą, kaip „Rytų paribio“ mito sudedamąją dalį“. Iš Seinų kilęs profesorius pasakojo, kaip formavosi lenkų požiūris į lietuvius ir kaip labai jis buvo deformuotas. Pasak jo, ilgą laiką lenkai nesivargino pažinti ir suprasti lietuvių siekį išsaugoti savo tapatybę. Tai neišvengiamai XX a. pradžioje atvedė prie lietuvių ir lenkų konflikto. K. Buchovskis teigė, kad lenkų požiūrį į Lietuvą ir lietuvius daugiausiai formavo literatūros kūrėjai, kaip antai Henrikas Sienkievičius (Henryk Sienkiewicz). O jis savo kūriniuose dažnai lietuvius aprašydavo kaip pusiau laukinius žmones, atsilikusius civilizacijos požiūriu. Kita vertus, idealizuodavo Lietuvos gamtos grožį. Dėl to atrodė, kad lenkų užduotis – šviesti lietuvius, mokyti juos tvarkyti ūkius, mandagumo taisyklių, kalbos, tikėjimo ir pan. Tikrais lietuviais laikyta tuos, kurie priimdavo lenkų kultūrą ir kalbą. Įsibėgėjus Lietuvoje tautiniam atgimimui neišvengiamai prasidėjo konfliktas, kadangi dauguma lenkų negalėjo įsivaizduoti, jog Lietuva gali būti atskira nuo Lenkijos dalis.

Abiejų mokslininkų pranešimai leido geriau suvokti XIX–XX a. sandūroje mūsų krašte vykusius procesus. Kalbėdami apie „Šaltinio“ spaustuvės veiklą Seinuose dažnai nesusimąstome apie jos atsiradimo kontekstą. R. Miknio pranešimas padėjo tai geriau suprasti ir visų pirma suvokti, kaip ši spaustuvė įtvirtino Lietuvoje Lietuvos krikščionių demokratų pozicijas bei leido įgyvendinti jų idėjas, įgyvendinti krašto reformas, rūpintis žmonių dvasiniu ir materialiniu gyvenimu, tautiškumo įtvirtinimu. Taigi „Šaltinio“ spaustuvės reikšmės negalima matuoti vien išleistų knygų ar žurnalų kiekiu. Ta reikšmė žymiai platesnė.

1. Buchovskio pranešimas leido geriau suprasti, kodėl lenkai įnirtingai priešinosi lietuvių pozicijų Seinuose stiprinimui. Viena vertus, jie jautė grėsmę saviems interesams, kita vertus – ne iki galo suprato ar nenorėjo suprasti, kas tas lietuvių tautinis atgimimas ir kodėl lietuviai siekia savarankiško gyvenimo.

Surengtoje parodoje buvo eksponuojamas labai įdomus „Šaltinio“ spaustuvėje 1911 m. lenkų kalba išleistas kalendorius „Grunwald“. Jis spausdintas „Šaltinyje“, bet spaudai parengė Suvalkuose gyvenantys autoriai. Šiame leidinyje paskelbtas straipsnis „Apie Seinus“, kuriame ir atsispindi visa tai, apie ką minėjimo metu kalbėjo K. Buchovskis. Leidinyje keliamas klausimas, kodėl lietuviai kuria savas įstaigas, plečia kultūrinį ir švietėjišką gyvenimą, steigia ūkio bendroves, elgiasi Seinuose taip, lyg būtų šeimininkai. Priekaištaujama, kad tokiu būdu laidojama bendros valstybės idėja ir atsisakoma priimti Vakarų civilizacijos pasiekimus.

Reikia tikėtis, kad šis minėjimas nors šiek tiek prisidės prie geresnio Seinų istorijos pažinimo ir kai kurių vis dar gajų stereotipų sumažinimo. Minėjimas buvo neįprastas tuo, kad vyko ne „Lietuvių namuose“ ar „Žiburio“ mokykloje, bet istoriniuose Vyskupų rūmuose. Svarbu ir tai, kad apie „Šaltinį“ daugiau sužinojo ne tik lietuviai, bet ir jų kaimynai lenkai.

„Šaltinio“ įkūrimo 110-ųjų metinių minėjime dalyvavo Seinų apskrities ir miesto vadovai, Seinų valsčiaus viršaitis, savivaldybių tarybų pirmininkai, dvasininkai, lietuviškų ir lenkiškų mokyklų mokiniai, Punsko ir Seinų kultūros ir švietimo įstaigų vadovai.

Minėjimą organizavo: Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose, Vyskupo Antano Baranausko fondas „Lietuvių namai“ Seinuose, Seinų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo parapija bei Seinų krašto muziejus.