Jonas Juravičius „Žiburio” mokykloje.

Jonas Juravičius

Pirmą kartą apie vadinamąjį Seinų-Suvalkų-Punsko trikampį sužinojau prieš keturis dešimtmečius. Pas kaimyną Andrių Berulį, Miroslavo miestelio gyventoją, suradau jo mirusio brolio Kazimiero Berulio archyvą. Tas „archyvas“ tilpo dideliam lagamine.

Kazimieras Berulis gimęs JAV. Su tėvais į Lietuvą sugrįžo 1906 metais, Miroslave nusipirko sodybą. Anksti mirus tėvui gyveno labai vargingai. Baigė Seinų „Žiburio“ gimnazijos pirmąją laidą, žinoma, jau Lazdijuose. Mokėsi Kauno universitete. Mokėsi ir dirbo, buvo dienraščio „Rytas“ redaktorius Kaune, vėliau pakviestas į Telšius, vadovavo laikraščiui „Žemaičių prietelius“.

Žurnalistas Kazimieras Berulis didelę meilę jautė Seinų kraštui. Jis visą tarpukarį, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, domėjosi šiuo kraštu. Iš visų Lietuvoje leidžiamų laikraščių surinko daug straipsnių apie tuometinius įvykius Seinų-Suvalkų-Punsko trikampyje. Visų jų turinys panašus: tai Lenkijos lietuvių vargai ir sunki padėtis. (Šių straipsnių rinkinį perdaviau Punsko literatūros muziejaus vadovui Adomui Sitarskiui.)

Keletą egzempliorių turėjau „Šaltinio“. Žinojau, kad savaitraštis „Šaltinis“ buvo pradėtas leisti 1906 metų kovo mėnesį. Pati pradžia buvusi sunki: leidėjams – nes mažai buvo prenumeratorių, skaitytojams – nes nesitikėjo, kad lietuviškas raštas nebus vėl uždraustas. Kultūrinis gyvenimas buvo bepradedąs atgimti. Caro valdininkai stengėsi valdyti pagal senus, viską draudžiančius įstatymus. Gal jie nežinojo apie pakitimus Rusijoje? O gal jiems tai buvo naudinga?

„XX a. pradžios lietuvių gyvenimas „Šaltinio“ puslapiuose“

Pasinaudojau savaitraščio „Šaltinis“ rinkiniu (per 9 metus išleistų numerių), kurį sudaro aštuoni su puse tūkstančio puslapių. Surinkau tik tuometines trumpas žinutes iš Seinijos lietuviškų vietovių. Jų tematika – ne tik švietimo ir kultūros įvykiai, bet ir buitinės nelaimės, valdininkų savivaliavimas, žmonių migracija į užjūrį ar Prūsiją. Atsispindi taip pat lietuvių ir lenkų santykiai, kasmet blogėjanti padėtis. Visos šios žinios sudėtos į 160 puslapių knygelę pavadinimu „XX a. pradžios lietuvių gyvenimas „Šaltinio“ puslapiuose“. Įvykiai dėstomi chronologine tvarka: apie pirmuosius demokratijos daigus, rinkimus į Rusijos Dūmą. Čia gyvenantys žydai linkę savo balsais palaikyti lietuvius, todėl į Dūmą patenka du lietuviai, išrinkti Suvalkijoje. Į paskutinę Dūmą išrinktas seminarijos profesorius kun. Juozapas Laukaitis.

Skaitant šią knygelę matyti, kad pagrindinį švietimo ir kultūrinį darbą tuometiniame lietuvių gyvenime atliko lietuviai kunigai. Lietuviškų laikraščių ir knygų leidybą organizavo Seinų kunigų seminarijos kunigai –dėstytojai. Skaitome skelbimus, kada stojamieji egzaminai į Seinų kunigų seminariją, kas priimti, kam suteikiami šventimai. Kiekvienais metais į ją stoja vis daugiau lietuvių iš Suvalkijos. Nors seminarijoje vyravo lenkų kalba, bet ši mokslo įstaiga padarė didelį darbą gaivinant Suvalkijoje lietuvybę. Praūžus Pirmajam pasauliniam karui besikuriančiai Lietuvos valstybei didelę paramą teikė buvę Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai.

Galime palyginti, kuriuose kaimuose lietuvių gyventa prieš šimtą metų ir kur jie gyvena dabar. 1909 metais Berznyke išrenkamas seniūnu lietuvis Saliamonas Baniulis, tolimame Vižainyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą valsčiui vadovauja irgi lietuvis. Didelis lietuvybės gaivintojas Vižainyje buvo kunigas Brundza. Parapijiečiai stebėjosi, kad sutikęs žmogų su juo kalbasi lietuviškai. O kai išgirdo, kad kunigai tarp savęs zakristijoje kalbasi lietuviškai, buvo abejojančiųjų, ar jie nenusideda Bažnyčios įstatymams. Nuo seno dvasininkai aiškino, kad lietuvių kalba netinkama vartoti bažnyčiose.

Į knygelę nepateko „Šaltinio“ pateiktos žinios apie platų katalikų švietimą, bažnyčių statybą, lietuviškų pamaldų įvedimą bažnyčiose, lenkų pasipriešinimą lietuviškų pamaldų įvedimui, žmonių materialinės gerovės kėlimą, kovą su girtuoklyste, naujoves dirbant žemę, auginant javus ir kt.

Seinai prieš šimtmetį ir šiandien

Prieš šimtmetį Seinai tautiniu atžvilgiu buvo margaspalvis miestas. Kunigų seminarijoje mokėsi 80 klierikų (1909 m.). Bazilikoje žmonės melsdamiesi matydavo vyskupą. Sinagogai Seinuose negalėjo prilygti jokia kita apylinkės žydų maldykla. Vokiečiai protestantai turėjo savo kuklią kirkę. Miesto turguje prekiavo Seinų apylinkėse gyvenantys rusai sentikiai. Šiandienos istorikai įsitikinę, kad tuo metu mieste galėjęs egzistuoti universitetas, jam būtų pakakę vietinių aukšto lygio dėstytojų.

Visų čia išvardytų dalykų Seinuose seniai jau nebėra, bet veikia lietuviška mokykla, „Lietuvių namai“, Lietuvos Respublikos konsulatas, bazilikoje laikomos mišios lietuvių kalba.

Lietuvos konsulato Seinuose vadovo iniciatyva Vyskupų rūmuose įvyko „Šaltinio“ 110-ųjų metinių minėjimas. Čia buvo pristatoma knyga „XX a. pradžios lietuvių gyvenimas „Šaltinio“ puslapiuose“. Šią knygą pristatė ir Šv. Kazimiero draugija „Lietuvių namuose“. Tik gaila, kad nei viename pristatyme nebuvo galimybės šios knygos įsigyti.