Šeima. bernardinai.lt

Jurgita Stankauskaitė

Lenkijos lietuvių krašte nuo seniai kovojama su veiksniais, skatinančiais asimiliaciją, šnekama apie mišrių šeimų kūrimąsi, jų skaičiaus didėjimą. Neretai tautų maišymasis veda prie atitrūkimo nuo savo tautos vertybių, kultūros ir kalbos. Galėtume taip pat pateikti ne vieną pavyzdį mišrios šeimos, rodantį, kaip poroje reikėtų gerbti vienas kito kultūrą. Pagarba santykiuose auginama meilės, supratimo, tolerancijos ir laisvės pagrindu. Tokį pagrindą pastatyti ir išlaikyti nėra lengva. Mišrios šeimos susiduria su įvairiais iššūkiais, kuriuos įveikti arba prisijaukinti reikia aplinkinių palaikymo. Tačiau pastebėta, kad mūsų krašte ne itin palankiai vertinamas mišrios šeimos modelis.

Apie mišrios šeimos psichologiją, mūsų požiūrį į kitataučius, asimiliaciją ir panašius įdomius dalykus kalbuosi su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto doktorante ir medicinos psichologe Alicija Juškiene.

Jurgita Stankauskaitė: Kalbėdami apie mišrių šeimų kūrimąsi, vertinam tai kaip problemą. Kiekvieną problemą stengiamės išspręsti, blogiausiu atveju nuo jos bėgti arba daryti viską taip, kad jos neprisišauktume. Mūsų krašte mišrių šeimų tik daugėja, tai ar teisinga jų kūrimąsi vadinti problema? Kultūrų maišymasis, tai nuolatinis procesas, paliečiantis kiekvieną valstybę ir tautą.

Alicija Juškienė: Kodėl mūsų krašte mišrių šeimų kūrimasis yra laikomas problema? Kodėl, pavyzdžiui, Anglijoj ar Amerikoj tai nėra jokia problema? Šiose valstybėse nuo senų laikų tautos maišėsi. Mažesnėse valstybėse, nedidelėse tautose, mažose tautinėse bendruomenėse gana stipriai pabrėžiamas tapatumas. Jose yra gyvas poreikis išsaugoti tradicijas, kultūrą, kalbą. Iš psichologinės perspektyvos santuoka su kitataučiu siejama su grėsme prarasti ir tradicijas, ir kultūrą, ir kalbą.

Mūsų krašte tėvai bando vaikams įskiepyti meilę Lietuvai, lietuviškai dainai, kultūrai. Mūsų visas kultūrinis ir mokyklinis gyvenimas orientuotas į lietuvių kalbos, kultūros ir tradicijų puoselėjimą. Štai Lietuvoje viso to taip stipriai nejaučiama, o tuo tarpu didelėse valstybėse iš viso kultūros puoselėjimas nėra tokia didelė žmogaus vertybė.

Manau, kad čia, Lenkijos lietuvių krašte, į kultūrų maišymąsi dažniau nei dideliuose miestuose ar valstybėse žiūrima neigiamai, ypač į santuokas, kur maišosi dviejų tautų – lietuvių ir lenkų – atstovai. Tenka girdėti mūsiškius, kalbančius, kad „tik ne su lenku“. Tačiau dažnai būna, kad širdžiai neįsakysi.

Dėl augančios globalizacijos mūsų krašte daugėja santuokų su kitų tautų atstovais. Sakyčiau, kad mūsų visuomenėje pozityviau žiūrima į kitataučius nei į pačius lenkus. Manau, kad tai išplaukia iš susiformavusių nuostatų.

J. S.: Iš kur tas neigiamas požiūris? Būtent į lietuvių ir lenkų tautų atstovų santuoką? Kokiomis nuostatomis vadovaujamės?

A. J.: Iš psichologinės perspektyvos tai, kas tolima ir mažiau pažinta, skatina smalsumą, yra patrauklu, o tai, kas pažinta, artima ir nedera su tautiniu tapatumu, skatina didesnį priešiškumą. Todėl lietuvio santuoka su vokiečiu ar amerikiečiu atrodo patraukli, o su lenku – netinkama, gal net grėsminga.

Kita vertus, neigiama nuostata į lenkų ir lietuvių santuoką susiformavusi seniai. Tikiu, kad ji kiek sąmoningai, kiek nesąmoningai perduodama iš kartos į kartą. Bajorų laikais lenkai save laikė „šlėkta“, o lietuviai buvo vadinami „chlopais“ (suprask – žemesnio sluoksnio, mažiau vertingi). Tai skatino tautų susipriešinimą. Polonizacijos pasekmės stipriai paveikė lietuvių kultūros ir raštijos formavimąsi ir raidą. Natūralu, kad dėl nuo XVI iki pat XX a. vykusios polonizacijos susiformavo lietuvių įsitikinimas, jog norint išlaikyti kalbą, kultūrą, tapatybę visų pirma reikia kovoti su lenkais, vengti su jais santuokų. Punsko ir Seinų kraštui likus Lenkijos sudėtyje šis klausimas aktualus iki šiandien.

Psichologijoje kalbama, kad pagrindiniai įsitikinimai ir gyvenimo taisyklės perduodamos savoje šeimoje tėvų. Tad nenuostabu, kad mūsų seneliai, kovoję su lenkais dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose, pamokų mokyklose ir kultūrinės veiklos, perdavė mūsų tėvams nuostatas, kad „lenkų reikia saugotis“, „su lenkais susidėti nesaugu“, „nuo lenkų reikia gintis“, „susidėjęs su lenku nutautėsi“, „lenkas blogas“. Nuosaikesnes nuostatas diegia ir mūsų tėvai – kiek sąmoningai, o kiek nesąmoningai. Todėl ir požiūris į mišrias lietuvių ir lenkų šeimas mūsų krašte nėra labai palankus. Mano subjektyvia nuomone, tolerancijos šiuo klausimu mūsų krašte vis daugiau. Keičiasi laikai – keičiasi ir įsitikinimai. Gal kiek lėčiau, negu norėtųsi.

 J. S.: Suprantu, kad kuriantis mišrioms šeimoms yra tikimybė nutautėti, bet ar tai nėra kiekvieno individualus reikalas? Jeigu man svarbu palaikyti kultūrą, saugoti kalbą, tai iki galo laikausi savo pozicijos. Man neturi įtakos nei nauja gyvenamoji vieta, nei mane supantys žmonės, tiesa?

A. J.: Tuo metu, kai susitinka du jauni atskirų tautų žmonės ir įsimyli, abu yra nusiteikę išlaikyti savo tapatybę ir tuo pačiu mokytis vienas kito kalbos, pažinti kultūrą. Bet ar jie galvoja apie vaikus, kurie turės su kuo nors tapatintis? Viskas priklauso nuo poros, kuriančios mišrią šeimą, nuo jos susitarimo ir brandumo. Turime nemažai pavyzdžių, kai mišrioje šeimoje auklėjami vaikai praturtinami dviejų kultūrų vertybėmis.

Kalbant apie požiūrių skirtumą, kartais nereikia ieškoti jų mišrioje šeimoje. Požiūriai skirtingi būna ir lietuvių šeimose. Pasitaiko, kad pradedama konkuruoti dėl to, kas iš poros įdiegs daugiau šeimos, kurioje pats gimė, taisyklių. Kartais pagalvoju, kad esame vedami konformizmo. Iš prigimties esame tinginiai. Juk visi pasaulio išradimai – dėl patogumo. Kalbant apie mišrias šeimas, būna taip, kad viena pusė iš nenoro ar tingėjimo paaukoja savo kalbą. Štai pavyzdys iš mūsų krašto: susituokia lenkas (-ė) su lietuve (-iu). Kadangi abu gyvena Lenkijoje ir moka valstybinę kalbą, dėl patogumo bendrauja lenkų kalba, nes vienas iš jų nemoka lietuviškai. Tarsi taip yra paprasčiau, patogiau.

J. S.: Nereikia dirbti, ar ne? Iš tingėjimo prarandama galimybė išmokti kalbą. Taip ne vienoje mišrioje šeimoje lietuvių kalba nustumiama į šoną. Nevertinama to, ko nenešiojama ant pečių.

A. J.: Viena mano draugų pora sukūrė mišrią šeimą. Lietuvė ištekėjo už alžyriečio. Nusprendė pasilikti gyventi Lietuvoje. Vėliau susilaukė sūnaus. Vyras su vaiku kalbasi arabiškai, o moteris – lietuviškai. Tarpusavyje pora kalbasi tik angliškai. Sūnus, kuriam vos daugiau kaip metukai, supranta paliepimus ir viena, ir kita kalba bei jau pradeda suprasti angliškai. Tai puikus pavyzdys, kai šeimoje nėra primetama kalbėti tik viena kalba. Kalbų mokėjimas praturtina vaiką. Tapatumas formuojasi kitoks, bet tai nereiškia, kad vaikas nemylės ar negerbs savo motinos ir tėvo kalbos, kultūros ir tradicijų. Vėlgi viskas priklauso nuo tėvų brandumo auklėjant vadovautis ne konkuravimu, o bendražmogiškosiomis vertybėmis.

J. S.: Manau, kad mes labiausiai bijome kraujomaišos.

A. J.: Iš tikrųjų tai mes bijome ne pačios kraujomaišos, o iššūkių, kurie laukia sukūrus mišrią šeimą. Nerimaujame dėl aplinkos nusistatymo ir reakcijų, dėl tarpusavio sutarimo. Dažniausiai einame paprastumo link, kad tik nereikėtų derintis.

J. S.: Aplinkiniai dėl tokios šeimos tikrai gali nerimauti. Gal dėl to, kad mišrių šeimų vaikai dažniausiai pasirenka lenkiškas mokyklas, kalba lenkiškai, gėdijasi savo šaknų. Ir gal dėl to, kad mes, lietuviai, labai bijome būti nuskriausti, pažeminti. Juk tokių atvejų pas mus būna.

A. J.: Aplinkinių nerimas dėl nutautėjimo yra pagrįstas, tačiau ne kiekvienu atveju teisingas. Iš tikrųjų mišriose šeimose dažniau pasirenkama vaikus ugdyti „daugumos kalba“, t. y. lenkų, motyvuojant geresniu vaiko prisitaikymu visuomenėje, mažesniu krūviu mokykloje ir pan. Tėvų paskatos yra geranoriškos, tačiau neįžvelgiami pavojai – mažumos kalba ir kultūra nyksta greičiau, nesiformuoja lietuviškas tautinis tapatumas. Savo šaknų neigimas yra tik to pasekmė. Brandi asmenybė geba savyje integruoti daugiakultūriškumą ir daugiakalbiškumą, gaudama iš to daugiau naudos ir turėdama pranašumą prieš kitus. Mano vyras ir draugai daugelį kartų yra sakę, jog man pavydi, kad moku dvi kalbas. Aš per studijas pirmuosius pinigus gavau už lenkų-lietuvių kalbų vertimus. Ieškant darbo pagal specialybę, darbdaviai, pamatę CV sąrašą kalbų, kuriomis gebu bendrauti, juokaudavo, kad esu poliglotė. Tai teikdavo man daugiau pranašumų nei trūkumų.

Punsko ir Seinų krašto jauniesiems tėveliams reikia suvokti, kad lietuvių kalba, kuria bendrauja tik per 3 mln. žmonių, nėra grėsmė lenkų kalbai, kuria bendrauja pasaulyje apie 44 mln. žmonių. Tokios retos kalbos mokėjimas yra privalumas. Reikia įsisąmoninti, kad nemokydami savo vaikų lietuvių kalbos ir kultūros mes iš tikrųjų juos skurdiname: nutraukiamas ryšys su giminės istorija, apsunkinamas bendravimas su artimaisiais, nesuteikiamas daugiakalbystės pranašumas. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiakalbiškumas ir daugiakultūriškumas yra turtas, galintis labai padėti tiek kuriant asmeninį ir socialinį gyvenimą, tiek siekiant profesinės karjeros.

J. S.: Sakoma, kad kiekviena santuoka, tai sunkus darbas. Ar mišrioje santuokoje reikia dvigubai daugiau dirbti?

A. J.: Iš psichologinės pusės kosmopolitinėje visuomenėje žmogaus vertybių sistemoje ne tiek jau ir svarbu išlaikyti savo kultūrą, kalbą ir tradicijas. Iš viso santuoka, tai nuolatinis darbas nuo pat įsimylėjimo iki mirties. Mišrios šeimos susiduria su tokiais iššūkiais, su kokiais nesusiduriama vienos tautos šeimoje. Tarkim, mišri šeima mūsų krašte gali kelti tokį klausimą: kuriame mieste gyventi? Jeigu pasirenkamas Punskas, lietuviška aplinka turės tokiai šeimai įtakos. Ji labiau bendraus su lietuviais, galbūt jungsis prie vietinės kultūrinės veiklos. Jeigu bus pasirinktas koks nors Lenkijos miestas, normalu, kad ją sups lenkiška aplinka.

J. S.: Ar mišrioms šeimoms nereikia didesnio aplinkos palaikymo ir supratimo? Tokia šeima gali jaustis atstumta.

A. J.: Sutinku, kad aplinka turi palaikyti tokią šeimą. Būna, kad aplinka turi neigiamų nuostatų lenkų ar lietuvių atžvilgiu. Mėgstama žmonėms lipdyti etiketes. Sakoma, kad jeigu lietuvis (-ė) susituokė su lenke (-u), tai tikrai tokia šeima nutautės. Dėl tokių etikečių mišrioms šeimoms kartais palankiau gyventi neutralioje aplinkoje, kur jos galės susikoncentruoti ir puoselėti santykius, derinti skirtumus, nejausdamos aplinkinių spaudimo.

Patariama išeiti iš siauro mąstymo ir žiūrėti į gyvenimą plačiau, pasidomėti, kaip kiti susitvarko su panašiais iššūkiais. Mišrių šeimų kūrimosi nevadinčiau problema. Tai iššūkis, kuris gali ir auginti mus kaip asmenybę.

Visoms šeimoms, tiek vienatautėms, tiek daugiatautėms, palinkėčiau neužmiršti puoselėti santykių, kuriuose svarbiausia yra pagarba, nuoširdumas, įsiklausymas ir pastangos rasti bendrą naują kelią.