Gražina Kibyšienė

Jonas Pakuckas (g. 1940 m.) iš Taurusiškių

Kai pradėjau lankyti Vidugirių mokyklą, tai buvo mano amžiaus vaikų bei dvejais ir daugiau metų vyresnių. Mokytojai keitėsi labai dažnai, kai kurie padirbdavo tik metus, dvejus ir išeidavo, o ateidavo nauji. Prisimenu, kad mokytojai gyveno pas ūkininkus ir ten valgydavo. Pas mano tėvus irgi kurį laiką gyveno viena mokytoja – Birutė Vasiliauskaitė (Kalinauskienė). Ji buvo labai darbšti, gera mokytoja. Kartą iš mokyklos parėjo labai pavargus ir po pietų primigo. Kiek pamiegojus, atsikėlė. Mes, vaikai, padarėm pokštą – pasakėm jai, kad jau rytas. Mokytoja greit apsirengė ir drožė keliuku į mokyklą. Tik tada jai pasakėm, kad yra vakaras. Labai mylėjom šią mokytoją, bet būdami vaikai mėgom ir paišdykaut.

Prisimenu, vienais metais buvo labai daug krūkščių (grambuolių), visi medžiai aplipę. Mokytoja liepė juos rinkti, kad išgelbėtum medžius. Pririnkom daug. Mokytoja juos užpylė kokiu skysčiu ir pakūrė, tai jie net cypė.

Aš į mokyklą iki IV klasės vaikščiojau su medžiokais, kuriuos padarė kaimynas Vincas Milončis, Juozo tėvas. Bet tik žiemą su medžiokais. Vasarą tai basi lakstėm. Dažnai jau nuo Velykų, kai tik sniegas nutirpsta, tai basi. Po IV klasės jau turėjau kaliošus.

Vitas Pakuckas (g. 1944 m.) iš Taurusiškių

Kai pradėjau eiti į Vidugirių mokyklą, klasės buvo didelės, gal net trisdešimt mokinių, visokio amžiaus. Buvo daug vyresnių. Iš Dievetiškių buvo daug vyresnių už mane. Paskui jų mažėjo. Kai baigiau, liko tik dvylika.

Turėjom knygas, sąsiuvinius. Sąsiuvinis kainavo 30 grašių.

Gerai prisimenu mokytoją Haliną Kislo (Halina Kisło). Ji į mokyklą ateidavo su kareiviška uniforma, visada su žaliu sijonu. Buvo griežta mokytoja, visi jos bijojo.

Ekskursijų jokių mano laikais nebuvo, bet iš mokyklos nuvesdavo į Rimkežerius prie ežero pasimaudyt.

Buvo ruošiamos eglutės. Prisimenu, kad į eglutę tėvas vežė arkliais. Viskas vyko vakare prie žibalinių lempų. Mes, mokiniai, dainavom, šokom.

Antanas Jonuška (g. 1936 m. balandžio 19 d.) iš Vidugirių

Į mokyklą pradėjau eit po karo gal 1946 ar 1947 metais. Ji tada buvo Kadziauskų (dzūkų, kilusių nuo Kapčiamiesčio) name. Mokiausi ketverius metus. Kartu su manim mokėsi mano brolis Pijus, Vincas Zdanys bei Vaznelis ir Antanas Stoskeliūnas iš pirmosios linijos. Į mokyklą ėjom šešias dienas, kiekvieną dieną turėjom po 4–5 pamokas, jos prasidėdavo 8 val. Tada visko mokė lenkiškai – lenkų kalbos, matematikos, istorijos, geografijos, sporto ir piešimo. Žiemą per pertraukas eidavom į lauką ir mėtėmės sniegu. Kartais reikėjo mokytojai malkas supjauti.

Pirmoji mano mokytoja buvo Valukonytė. Ji gyveno mokykloje ir pati mokė visus mokinius, kurių buvo apie 40. Pirmaisiais metais buvo dvi klasės, kitais keturios. Vėliau mane mokė Pučilovska (Puczyłowska) iš Babonių, o dar vėliau Čechovska (Czechowska). Dar buvo mokytoja Onutė Aleksaitė, kilus iš Burbiškių. Ji buvo labai graži ir labai gražiai dainavo. Baigė konservatoriją ir išvyko į Bostoną (JAV). Sako, kad ten dainavo operoje.

Skaityti ir lenkiškai, ir lietuviškai išmokau pats. Na kažkiek pamotė pamokino iš maldaknygių, o vėliau turėjau elementorių. Mano pamotė tai Šliaužytė iš Žvikelių. Ji mokėjo skaityti lenkiškai ir lietuviškai, o giedojo lotyniškai. Gal ne visi tada buvo tamsūs žmonės… Pas mus ateidavo ir verpdavo senutė pamotės teta, kuri taip pat mokėjo skaityti, o apie savo marčią sakydavo: „Mūs marti tai prasta merga, nei ji knygų skaičius, nei ji rašyti moka“.

Į mokyklą ėjau su medžiokais (klumpėmis), o žiemą su tėvo odiniais batais. Į bažnyčią eiti turėjau batelius. Buvo labai gražūs, rudi. Neprisimenu, kad į mokyklą vaikai būtų nešęsi kokių sumuštinių. Tik Kalinauskų iš Pelelių bernai atsinešdavo lašinių ir juodos duonos. Na ir kai kepdavo namie prėskučius, tai vaikai prisikimšdavo pilnas kišenes ir atsinešdavo į mokyklą.

Mano laikais mokiniai turėjo knygas ir sąsiuvinius, kuriuos nešiojosi ant pečių medinėse dėžutėse. Mažesni rašė pieštukais, o vyresniems leisdavo rašyti rašalu. Buvo plunksnakotis ir metalinė plunksna. Reikėjo mokytis lenkiškai deklamuoti eilėraščius. Mokykloje ruošdavo šventes. Buvo eglutė – vaikai sakė eilėraščius, šoko. Kartais ruošdavom trumpus vaidinimus. Prieš pamokas lenkiškai poteriavom, reikėjo giedoti Lenkijos himną. Per pertraukas vaikai kalbėjo lietuviškai.

Kai kaime kalėdodavo kunigas, tai ir į mokyklą užvažiuodavo. Vienais metais Algirdas Vailionis mus pamokė, kad kai ateis kunigas ir pasisveikins lenkiškai, mes turim atsakyti lietuviškai: „Per amžius. Amen“. Bet lenkai buvo garsesni, o mes nedrąsūs, tai ir neišėjo, nepasakėm.

Vidugirių mokykloje baigiau keturias klases. Nelabai norėjau mokytis. Man labiausiai norėjosi arti. Parėjęs iš mokyklos imdavau arklį ir ėjau į laukus dirbt.

Seniau kaime buvo linksma, gerai visi sutarė. Ar jaunimas, ar senimas – visi kartu sueidavo, kalbėjosi, dainavo, ruošėm vaidinimus. Prisimenu, kad vienais metais vaidinime dalyvavo apie 40 žmonių, repeticija truko 5 valandas. Visi rasdavo laiko, niekur neskubėjo.

Albinas Balulis (g. 1938 m. kovo 1 d.) iš Pelelių

Gyvenau tada pas seserį Julę Zdanienę Peleliuose. Į Vidugirių mokyklą atėjau į IV klasę, anksčiau mokiausi Smalėnuose. Mokykla buvo Kadziauskų name. Klasėje stovėjo ilgi suolai, vienam sėdėjo septyni mokiniai. Mane mokė Ustach. Į mokyklą ėjau tiesiai per balas. Užeidavau pas Antaną Stoskeliūną ir abu toliau žygiuodavom. Kartu iš Pelelių į mokyklą ėjo Feiferis ir Edvardas Vydra. Su manim mokėsi dar ir Juozas bei Olekas Babrauskai iš Bubelių, Tomkevičius (Tomkiewicz) iš Burbiškių, Onutė Rasiulytė (Roglienė) iš Skarkiškių.

Mokė mus lenkiškai, buvo ir rusų kalbos pamokos. Vėliau buvo ir lietuvių kalbos pamokos, kurias vedė Stoskeliūnaitė (Ustach).

Baigiau šešias klases. Septintą buvau pradėjęs, bet mečiau ir nuėjau dirbti į Pelelių kolūkį. Į mokyklą nelabai norėjau eiti, o jau reikėjo ir duonos pačiam užsidirbt.