Kovo 11-osios licėjaus Punske direktorė Irena Marcinkevičienė

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus 60-asis jubiliejus– vienas svarbesnių šių metų renginių. Jubiliejai – tai proga pažvelgti, kas nuveikta, kokia nueito kelio prasmė ir reikšmė. „Aušra” ta proga spausdino pokalbių ciklą su buvusiais licėjaus direktoriais. Tačiau jis būtų nepilnas, jeigu pritrūktų interviu su dabartine direktore Irena Marcinkevičiene, kuri šias pareigas eina nuo 2007 metų. Taigi apie Punsko licėjų, jo reikšmę, darbą, džiaugsmus ir problemas kalbuosi su Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus direktore Irena Marcinkevičiene.

Irena Gasperavičiūtė: Būti Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus direktore – tai misija. Kuo ji maloni?

Irena Marcinkevičienė: Džiugu, kai pamatai savo darbo teigiamus rezultatus. Iššūkių buvo, bet aš nedrįsčiau sakyti, kad mano vienos kas padaryta, nes tai yra komandos darbas. Sėkmingai pavyko įsikurti naujoje mokykloje. Tam reikėjo nemažai pastangų – viską sukurti, suieškoti įrangą, neatsiliekant nuo laikmečio. Manau, kad mes tinkamai mokėjom tai padaryti.

Ankstesnė reforma atnešė daug nuostolių. Likę treji licėjaus metai – per trumpas laikotarpis ugdymo ir žinių perteikimo atžvilgiu. Ir visuomeninės veiklos. Nespėji sulaukti rezultatų, ir viskas pasibaigia.

Įkūrus trimetį licėjų, kur privalomas buvo taip vadinamas profiliavimas, mes daug praradome. Profiliavimas mažoje mokykloje yra sudėtingas, nes nėra kelių lygiagrečių klasių, kur būtų mokoma skirtingų dalykų išplėstiniu lygmeniu. Taigi nors ir dirbome nepalankiomis sąlygomis, sakyčiau, išsisukom ganėtinai neblogai. Kol buvo dvi lygiagrečios klasės, sugebėjom suderinti mokinių poreikius, suskirstyti į grupes, taigi galėjom pasiūlyti šiokį tokį pasirinkimą.

Atvykusiems svečiams būdavo keista, kad vienoje klasėje siūlom išplėstinį lygmenį anglų kalbos, matematikos, istorijos. Bet tai buvo tam tikras kompromisas, kad mokiniai galėtų tinkamai pasiruošti egzaminams ir plėsti savo susidomėjimus, kad ir „tiksliukai“, ir „humanitarai“ galėtų sau ko nors rasti. Kai liko tik pavienės klasės, tai sunkiname sau darbą – t. y. per kai kurias pamokas klasės skirstomos į grupes ir vieni mokosi matematikos išplėstiniu lygmeniu, kiti – chemijos, nors yra ir matematikos pamokų, kuriose dalyvauja visa klasė. Antrokams įvedėme papildomus dalykus, t. y. bendrosios ir organinės chemijos pagrindus bei fiziką eksperimentuose ir uždaviniuose. Šioms pamokoms gauname papildomų lėšų iš apskrities. Čia norėčiau pabrėžti, kad tas tris valandas antroje ir trečioje klasėse pavyko gauti apskrities tarybos narių iš Punsko valsčiaus ir lietuvių organizacijų pastangomis. Esame dėkingi Seinų apskrities viršininkui Piotrui Alško (Piotr Alszko) už parodytą gerą valią mūsų mokyklos atžvilgiu.

Ką tik gavome informaciją iš Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos, kad priimtas teigiamas sprendimas skirti lėšas papildomam reikalingų mūsų moksleiviams dalykų (chemijos ir fizikos) mokymui lietuvių kalba. Dirbs mūsų mokyklos mokytojai, o užsiėmimai vyks po pietų.

Man džiugu, kai matau jaunus žmones, kurie noriai ir kūrybingai dirba visuomeniškai. Tai irgi licėjaus pasiekimas.

I. G.: Kuo ši misija sunki? Kas sunkiausia vadovaujant tokiai specifinei mokyklai kaip Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjus?

I. M.: Visi sunkumai kyla dėl to, kad mūsų mokykla yra maža ir ji ilgą laiką mažėjo dėl reformos ir demografijos. Tai lemia taip pat finansavimą. Taigi neįmanoma užtikrinti norimo darbo krūvio tiek mokytojams, tiek aptarnaujančiam personalui. Nors kartais tas darbo krūvis ir nemažėja, bet lėšų skiriama mažiau. Kuo mažiau mokinių, tuo ir galimybės mažesnės.

Esame priklausomi nuo kuratorijos, apskrities, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos, reikia visiems teikti darbo ataskaitas ir pan. Mokykla neturi direktoriaus pavaduotojo. Kiek palankumo iš aplinkos besulauktum, tai vis tiek vienas esi už viską atsakingas. Tai mane apsunkina. Man būtina pasitarti su kitais žmonėmis. Man šito reikia, o galimybės nėra.

I. G.: Ko tikitės iš būsimos švietimo reformos?

I. M.: Bijom jos. Bet tikimės, kad nediskriminuos mažų mokyklų ir visų pirma mokinių. Optimizmo teikia ir tai, kad planuojama sugrąžinti keturias licėjaus klases. Bus daugiau laiko dirbti su mokiniais. Su tuo susijęs ir valandų skaičius, tačiau kol kas dar nežinom, kaip bus išdėstyti dalykai, koks bus valandų tinklas.

I. G.: Šiemet šventėme licėjaus jubiliejų. Ar pavyko įgyvendinti užmojus?

I. M.: Yra dalykų, kurie pavyko, kuo esame labai patenkinti, o praėjus porai mėnesių matosi, ką galima buvo padaryti geriau. Atlikom didelį ir reikšmingą darbą. Norėčiau pabrėžti, kad tai buvo komandos darbas: tiek mokytojų tarybos, tiek organizacinio komiteto, tiek prijaučiančiųjų, licėjaus bičiulių.

I. G.: Kokius įvardintumei licėjaus didžiausius pasiekimus per visą jo darbo laikotarpį?

I. M.: Manau, kad didžiausias licėjaus pasiekimas, tai aukšta mūsų krašto kultūra, į ką yra atkreipę dėmesį mokslininkai. Turiu omeny tautinio sąmoningumo lygį. Neseniai ruošiau straipsnį metraščiui „Terra Jatwezenorum“ ir teko susidurti su įvairiais vertinimais, kurie patvirtina mūsų visuomenės didelį tautinį sąmoningumą. Jis nepalyginamas su baltarusių ar ukrainiečių tautinių mažumų. Pas mus žmonės aiškiai suvokia savo kilmę ir apsisprendžia, kas esą. Ruošdama diplominį darbą bendradarbė parengė anketą, kurioje klausė, ką moksleiviai planuoja veikti baigę licėjų. Apklausti mūsų mokyklos ir Seinų licėjaus mokiniai. 97% mūsiškių ir 85% Seinų licėjaus abiturientų žadėjo siekti aukštojo išsilavinimo, 71% mūsų licėjaus trečiokų ir 46% Seiniškių norėjo studijuoti stacionariai. Pagrindinis motyvas, kuriuo vadovaujasi jaunimas pasirinkdamas savo mokymosi kelią, yra noras plėsti savo susidomėjimus ir sugebėjimus – taip nurodė 82% Punsko ir 78% Seinų licėjaus abiturientų. Įdomūs klausimo apie tėvų išsilavinimą rezultatai – aukštąjį motinos išsilavinimą nurodė 47% punskiečių bei 26% seiniškių, tėvo atitinkamai 21% ir 11%. Verta pažymėti, kad kaime gyvena 97% apklaustųjų iš Punsko ir tik 37% iš Seinų. Tai liudija apie aukštesnę krašto kultūrą.

Atvykę svečiai pastebi gražiai tvarkomas sodybas, saviveiklos koncertų lygį. Girdime daug teigiamų atsiliepimų apie studijuojančius mūsų absolventus. Visa tai turėjau omeny sakydama, kad licėjus pakėlė viso krašto kultūros lygį.

I. G.: Kiek yra mūsų licėjaus absolventų? Kiek įstojusiųjų į aukštąsias mokyklas?

I. M.: Prieš pat jubiliejų suskaičiavome absolventus. Jų yra 1508. Absolventas – tai tas, kuris gavo mokyklos baigimo pažymėjimą (nebūtinai išlaikė abitūros egzaminus). Neišlaikiusiųjų abitūros tikrai yra labai labai mažai.

Paruošiau suvestinę nuo 2005 metų. Tik 2005-aisiais, kai buvo laikoma nauja abitūra, išlaikiusiųjų vidurkis buvęs mažesnis nei Palenkės vaivadijoje ir visoje valstybėje. Vėliau kasmet tas rodiklis buvo aukštesnis nei Palenkės vaivadijoje ir Seinų apskrityje.

Manau, kad prasminga buvo skaičiuoti įstojusiuosius į aukštąsias mokyklas iki 2005 metų, kuomet buvę stojamieji egzaminai. O dabar vertinama pagal abitūros egzaminų rezultatus ir aukštosios mokyklos priima atsižvelgdamos į brandos atestatą.

I. G.: Kokių aukštybių pasiekę mūsų absolventai?

I. M.: Beveik visi mokytojai, dirbantys lietuviškose mokyklose, yra mūsų mokyklos absolventai. Daug turime gydytojų ir kitų medicinos darbuotojų. Yra nemažai mokslo daktarų. Šiuo metu daugiau nei 10 mūsų mokyklos absolventų dirba aukštosiose mokyklose dėstytojais.

Prieš jubiliejų buvome paruošę ir išplatinę anketą, kurioje, tarp kita ko, klausėme, koks esąs absolventų išsilavinimas. Į anketos klausimus atsakė 710 absolventų iš 1473 (neįskaičiuoti 2016 m. abiturientai). Pasirodė, kad daugiau negu kas ketvirtas turi aukštąjį išsilavinimą, yra 2 habilituoti mokslų daktarai, 12 mokslų daktarų, 274 magistrai, 13 gydytojų, 1 kunigas, 73 bakalaurai arba licenciatai, 16 inžinierių. Dauguma anketų buvo pildoma internetu ir tarp atsakiusiųjų turbūt buvo dar daug studijuojančiųjų. Aišku, šie duomenys pateikti remiantis išpildytomis anketomis.

I. G.: Kas šiuo metu palengvintų/pagerintų mokyklos darbą?

I. M.: Be abejo, jeigu būtų daugiau moksleivių ir švietimo reforma pasirodytų palankesnė mažoms kaimo mokykloms.

Norėčiau tarti nuoširdžiai ačiū Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai, Ugdymo plėtotės centrui, Užsienio lietuvių švietimo centrui, LR konsulatui Seinuose, Lietuvos aukštosioms mokykloms už paramą, rodomą dėmesį.

Taip pat Punsko savivaldybė ne kartą pagelbėjo esant finansinių sunkumų. Mokyklos jubiliejaus proga Punsko valsčius sukūrė stipendijų programą tautinių mažumų mokiniams, kurie mokslus tęsia Punsko licėjuje. Pagal tą programą šiais mokslo metais kiekvienam pirmokui kas mėnesį skiriama 100 zl parama. Nuoširdžiausiai ačiū.