Jurgita Stankauskaitė

JURGITA STANKAUSKAITĖ

Pabalus laukams, užšalus ežerams ir sutrumpėjus dienoms norisi daugiau skaityti, ką nors parašyti arba į ką nors paspoksoti. Vis dar ilgėjančiais vakarais prisimename seniai skaitytas knygas, girdėtas istorijas, klausytas vaikystėje senelio pasakas. O kaip būdavo smagu atsisėsti ant prišildytos virtuvėje krosnies ir piešti galvoje vaizdelius pagal, kaip mes sakydavom, tėvuko pasakojimus. Iki šiai dienai nežinome, ar tos be galo ilgos istorijos buvo tikros, paties sukurtos ar kur nors perskaitytos. Labiausiai tikėtina, kad jis pats jas sugalvodavo, kadangi nei vienos iš girdėtų neradau jokioje lietuviškų pasakų knygoje. Be to, senelio sekamose pasakose būdavo gana nemažai baisių personažų (žmogaus balsu šnekančių velnių, piktų vilkų, užkeiktų pakelėj gulinčių avių) ar gąsdinančių atsitikimų, kuriuose visada dalyvavo mūs tėvukas. Oi, kad kas būtų matęs, kokios mūsų veiduose piešdavosi didelės akys! Tėtis, matydamas, kad senelis per daug įsijaučia į pasakoriaus vaidmenį, ramindavo mus, sakydamas: „Vaikai, neklausykit, dziedulis viskų isimisna.“ O tėvukas vis atsikirsdavo su šypsena: „Nieko neisimisnu. Cikrai man tep buvo.“ Na ir kurio reikėdavo klausyt? Įdomiau mums būdavo patikėt tėvuku, nes tik jo galvoje sukosi nesuskaičiuojamas kiekis pasakų.

Turėjusi tokią spalvingą vaikystę, maniau, kad visiems vaikams seneliai ar senelės žiemos vakarais seka pasakas. Šiandien suprantu, kad tik vienas kitas turėjo laimę vaikystę praleisti neregėtų, nematytų pasakojimų pasaulyje.

Ruošiantis Kalėdoms, nusprendžiau paklausinėti vyriausiojo amžiaus žmonių, ar jie atsimena vaikystėje girdėtas pasakas, ar teko sekti savo vaikams ir anūkams. Gaila, kad nepešiau nei vienos, kad ir pačios trumpiausios, pasakaitės. Man sakydavo, kad „nebuvo čėso; daug dzyrbom; neskaitiau, tai ir nežinau; tai kad pacys vaikai skaitė knygas; tuoj televizorai acirado, tai ty rodė pasakas“ ir t. t.

Kadangi nepavyko įrašyti pasakos, kuria galėčiau su visais pasidalinti, atskleisiu kelis tikrus įvykius, susijusius su žmogaus ir vilko susitikimu akis į akį. Kodėl apie vilkus? Todėl, kad mano vaikystės atsiminimų stalčiuje daugiausia atgulusių pasakų apie mano senelio „pasimatymus“ su vilkais.

O pasakysiu tau, kad man kelissyk teko labai arci vilkų būc. Kap Raisciniuose gyvenom, tai Vaitakiemin, tep vadzinamoj Šašmūrgėj, turėjom šašis margus žamės nuspirkį. Mano tėtuku tėvas pasogai nupirko. Apdzirbdzinėj jų iki karo. Kap po karo grįžom namo iš Lietuvos, tai da dasgyvenom daugiau žamės. Iš viso turėjom devynis hektarus žamės. Kap ne sykiu ciej mūs laukai buvo, tai tėtukas mani anksci ryti keldavo aic in Vaitakiemį ganyc arklių. Ty buvo tokia bala. Vadzinosi jinai Užulija. Nu ir aš sau ganiau arklius. Lyg dzvi kumelas. Nu ir rozų netoli kumelių ėmiau ir acisėdau an žamės. Alia užėj man kas, kad raikia acistoc. Acistoju ir žūrau – vilkas an many aina! O kad dzidelis, platus vilkas! Kokiam trijų žyngsnių nuotolin pro mani praėjo. Kap atėj iš valios, tep ir nuvėj toliau. Kap aš jam nieko nesakiau, tai ir jis man nieko nesakė. Nieko jis niekam nepadarė. Nei man, nei arkliam. Rytas buvo, šviesu. Nebuvo kadu isigąsc.

Po kari ca jų labai daug buvo. In žmonis nesistvėrė. Alia būdavo, kad nakcimis šunis papjaudavo. Va jai žiemų, kap nakcys ylgos, tai būdavo, kad kumelukų vilkai uždusydavo. Avis irgi pjaudavo. Nor mes avis rišdavom prie namų, alia ir mumiem visko buvo.

Vienų rozų su dzieduliu pirkom Suvalkuose labai gražų avytį. Ėrynga buvo. Atvedė labai gražus du ėrukus. Toki šalnoci, sidabriniai, o snukucai juodzi. Gal pusė vasaros toj porukė išbuvo prie namų. Vienų dzienų parainu iš Smalėnų, kad jau tėvukas parvežis iš laukų točkoj negyvų avytį. Kas pasdarė? Kap pasgau vilkas avį palei namus, tai ir nustįsė toli in žyrnių laukų suvėsc. Alia nesuvėdė visos, ba ty kas važau keliu ir pabaidė vilkų, tai tus jų paliko.

Kitų kartų buvo da kitap. Tėtukas užsimanė padaryc arfų, ba vis raikėj tas javas vėcyc ir vėcyc… Tokias Andrulevičus Bokšuose labai gerai darė arfas. Nebuvo kap mokėc, tai pamisno, kad nušars meitėlį, parduos Suvalkuose an rynkos ir bus pinigų an arfos. Nu kap sakė, tep ir padarė. Alia paciem neliko kiaulės skersc. Nu nieko. Turėjom gal in dzvidešim žąsų, tai tėtukas sako, kad pjausim žąsis ir bus to maisto. Spės da kiaulaitė užaugc.

Pas mus žąsys vis an kiemo nakvodavo. Dzienų jas laisdavom in laukus, o an vakaro kiemi miegojo. Nu ir vienų vakarų jos neparėj namo, o mes visi irgi pamiršom, kad žąsų nėra. Niekas nenuvėj parvaryc jų iš dūrpinių. Nakcu tėtukas sapnuoja, kad vilkai žąsis ėda. Grait jis šoko iš lovos žūrėc, ar žąsys an kiemo. O tų nėr! Grait griebė šakes ir nulėkė in dūrpines. Vienoj žūro – nėra, kitoj – irgi nėra! Nuvėj in tracas dūrpines. Žūro, kad iškopia vilkas iš dūrpinės… O žąsų – nei vienos nėra! O plūksnų – cik baltavosi aplink dūrpines! Viskų ciej vilkai išnešoj, alia visko nesuvėdė. Kitų dzienų, prieš ainanc in mokyklų, su mamyti apėjom namus ir pacikrinom, ar nelikus kokia viena gyva žąsis veislai. Radom, alia cik kaklų žąsies ir sparnų.

Kitų rozų da mandrau man buvo su tais vilkais. Tėvukas isinuomavo Polesios dvaro du hektarus žamės paganyc karvėm. Tėvukas sako, kad nekokia ty žamė, tai pasėkim grikius. Tep aš ir padarau. Užarau ir pasėjau grikius. Paskui, sakau, aisiu pamelšu tas karves ir perrišu. Šoni lauko buvo tokia balukė, girukė, o paskui Šeipiškių dvaro gabalas žamės. Ty stovėj kūgiai. Jau ca viskų padaris, sakau, imsiu kinkysiu kumelį ir važuosiu namo, alia žūrau, kad vilkas no tų kūgių lakia! Sumisnau, kad raikia pažūrėc, in kur tas vilkas lakia. Žūrau, kad is ima karvį! O toj karvė gyncis! Tai in vienų šonų ragu, tai in kitų! O tas vilkas mėgina iš visų pusių stverc! Kap jau dalėkiau netoli jos, tai karvė ištraukė kuolų ir skambterėj tus kuolas kur in akmenį. Vilkas acitūpė šoni karvės ir tupi! Kap jau visai arci jos dalėkiau, tai tus vilkas paskėlė ir povaliai nuvėj toliau. Ir vėl acitūpė. Kap aš cik arcau jo ainu, tai vilkas paskelia ir paslėkėja toliau. Tep aš jį nuvarau iki dvaro. Toliau in girų nėjau. Baisu.

Nu alia misnu, kap ca su tom karvėm bus, kap vilkas yra. Nu nieko. Parėjau namo. Kitų dzienų ainu karvių melžč. Ogi žūrau, kad tus vilkas pas karves tupi! Alia nieko jom nepadarė. Gal kad būt buvis su pulku, tai mažum būt stvėris, o tep vienas tai cik patupėj ir nuvėj atgal in girų.

Papasakojo Gediminas Nevulis iš Punsko