Seinai, 2016-07-06 d.

RIMANTAS BALSYS

Pranešimas, skaitytas minint Punsko LKN 60 metų jubiliejų

(Tęsinys. Pradžia „Aušros“ š. m. 23 nr.)

Pašėlusio tempo graudus rezultatas – žmogus nebesugeba suaugti su tuo, ką sutinka kelyje.

O juk gebėjo. Prisimenate pasakas. Keliaujantis herojus sustoja pagelbėti pernokusių vaisių nuvargintai obeliai, apsaugo nuo pikto medžioklio erelio vaikus, ištraukia iš vilkduobės vilkiukus, pasidalina paskutine duonos kriaukšle su vargeta…

Namai yra visada daugiau, negu mums teko pažinti. Namai yra visko pradžia. Nebe chaosas, o prigimtinė tvarka, ramybė ir pastovumas. Žmonės, kurie neturi gerų namų, yra priversti juos kurti svetur, už savo prigimtinio pasaulio ribos.

Tikrieji namai yra prigimtoji šiluma, artimumo teikiamas jaukumas, prasiskverbiantis pro žmones ir daiktus, išsisklaidantis po visą žmogaus gyvenimo erdvę ir laiką, tampantis požiūrius ir nuostatas lemiančiu lauku, sacrum vieta, tavo kūnu ir krauju, nereikalaujančiu metafizikos.

Išėjimas iš namų, tikrųjų, gimtųjų, persmelkusių pasąmonę ir apglėbusių individo esmę, yra tarsi išvarymas iš rojaus. Išėjimas iš namų – modernaus gyvenimo pradžia. Savųjų namų smėlynuose statymo pradžia. Išeinant išsemiama būtis, tarpusi prigimtajame kosmose. Vietoj duotybės, ramybės, jaukumo, aiškaus žinojimo atsiranda gyvenimo normos ir taisyklės.

Pagalvokime dar apie namus. Kai iš jų išeini, tikrovė tampa koridoriumi. Koridorius yra tas pereinamasis laikotarpis, kai nebesugebi išlaikyti nei būties, nei duoties, bet tikiesi ką nors rasti ateityje. Taip turėtų būti skaitoma ir modernaus pasaulio istorija, prasidedanti gal nuo paties Abraomo išėjimo į Kanaaną, o gal net nuo tėvų Adomo ir Ievos išvarymo iš rojaus.

Taip būna, kai gyveni antruosiuose namuose, dar gali grįžti į tėviškę, dar esi išsaugojęs rūpestį dėl ten gyvenančių žmonių, gali panirti į įstabų pirmapradį vaikystės kosmosą. Išėjęs iš namų, iš vietos, kur iš tikrųjų buvai, galėsi geriausiu atveju atkartoti tai, ką ten matei, jautei ir girdėjai (kaip tai darė išeivijos poetai žemininkai).

Žmogaus lemtis yra „ieškoti savo vietos“ ir gyventi ją suradus. Tas pat tinka ir tautai. Visos žinomos tautos ir tautelės, taip pat šiuo metu aptinkamos gentys gyvena „savo vietose“, savomis laikomose vietovėse, kurias tenka ginti nuo šiuolaikinių kolonizatorių, prisidengiančių tarsi neišvengiama civilizacijos ar modernizacijos „logika“, nuslepiančia grobuonišką, plėšikišką tos kolonizacijos pobūdį. Žinome, koks likimas ištiko Amerikos indėnų gentis, netekusias savo gimtųjų žemių per jiems nesuvokiamus baltųjų įteisintus prekybinius sandėrius. Iš šeimininkų jie virto nuomininkais ir galop nutautėjančiais rezervatų gyventojais. Jokia tauta negali egzistuoti be savo žemės, savos gyvenamos vietovės, savo gyvenamojo pasaulio, kadangi žemė toje vienintelėje tautai dovanotoje pasaulio vietoje teikia tautos bendrystei gyvybinių syvų ir kūrybinių galių. Žemės netekusios tautos likimas aiškus – degradacija ir išnykimas.

Antrasis – humanistika.

Pasaulis humanitarams šias laikais nėra nei itin palankus, nei prielankus.

Šiandienos pasaulis, kuriam jau pritvirtinta „vartotojiškos epochos“ etiketė, į humanitarą podažniai žiūri įtariai – kartais su nuostaba, kartais su panieka, kartais su užuojauta, kartais su baime.

Humanitariniai mokslai tokioje visuomenėje vis labiau tampa tuo „kažkuo“, ko reikalingumą reikia nuolat įrodinėti, nuolat pasiteisinti rimtiems „dėdėms ir tetoms“. Dalis visuomenės tyliai pripažįsta / prisipažįsta, kad su humanitaru įdomu paplepėti prie kavos puodelio, alaus bokalo ar vyno taurės apie šio gyvenimo „viršūnes ir gelmes“, tačiau su realiu gyvenimu (o realus yra tik toks, kokiam jie atstovauja) tie „knygiai“ humanitarai nieko bendro neturi.

Kodėl taip? – paklausite. Pabandykime paieškoti atsakymo.

Pripažinę, kad gyvename visuotinio vartojimo epochoje, turime pripažinti ir kitką – dažnas šios epochos žmogus galėtų būti įvardijamas (taip kažkada prasitarė buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas) uogų rinkėju. Jeigu norite kitaip – saldžiųjų šaknelių rankiotoju.

Tai žemiausios civilizacijos pakopos atstovai. Kur kas žemesnės nei žemdirbystė. Juk žemdirbys, remdamasis šimtmečiais sukaupta protėvių išmintimi, patyrimu, kruopščiai planuoja, kiek, kur, kada ir ką sodins; pamaloninęs dievus, visus tuos darbus nudirba; kantriai laukia, vildamasis, tikėdamas, jog tai, ką pasėjo, ir pjaus. Meto nuo sėjos iki pjūties pasikartojantis ritmas paženklinamas ritualais. Taip per darbą ir apeigą pasiekiama harmonija, žmogiškosios egzistencijos pilnatvė.

Kitaip yra „uogų rinkėjų“ arba „saldžiųjų šaknelių rankiotojų“ epochoje. Uogų rinkėjui ritualas nereikalingas, nes jis paprasčiausiai nori susirasti uogą ir įsidėti ją į burną. Ir kuo didesnę uogą.

Tokioje aplinkoje, Regimanto Tamošaičio žodžiais betariant, „asmenybė formuojasi jau ne iš vidaus, bet lyg iš išorės, paklusdama adaptacijos dėsniams, šiandien asmenybė – tai kietas informacijos kiautas, žinių apvalkalas ir kažkokia amorfinė juslingumo masė ten, kur turėtų būti asmenybės branduolys. Globalaus pasaulio idėjų suartėjimas atitolina mąstymo, analizavimo, interpretavimo savitumą. Kai vienkartinių daiktų apsuptyje žmogus džiaugiasi gyvenantis šia diena, kažkas iš aukščiau suplanuoja ne tik tai, ką jis pirks pietums, bet ir visą gyvenimą“.

Kitaip tariant, suplanuos, kaip rengtis, kaip mąstyti, ką kalbėti, ką sėti ir ką pjauti, kiek laivų supjaustyti, kiek laukų palikti dirvonuoti; kam su kuo tuoktis, kam gimdyti ir vaikus auginti ir t. t.

Tiems, kurie planuoja už visus, humanitarai nereikalingi. Nes nereikalinga asmenybė, intelektualas, galintis demaskuoti planuotoją, galintis analizuoti, interpretuoti, galintis įžvelgti mito ir ritualo gelmę, galintis suvokti ir kitiems pasakyti, kas yra tauta, kokia yra atraminių tautos vertybių – kalbos, žemės, papročių ir tradicijų išsaugojimo ir tęstinumo svarba.

Trečiasis – nacionalinis tapatumas.

Esminis dalykas – mes pamiršome nacionalinio tapatumo tvirtinimo tikslą. Ir kalba, ir nacionalinė kultūra niekam kitam nereikalinga, tik nacionaliniam tapatumui tvirtinti. Kultūra visada yra vietinė, susijusi su tam tikra žeme, ir ji kuriasi gimtosios kalbos pagrindu.

Jaunuolis gali paklausti, kam jam reikalinga lietuvių kalba, jeigu jis ruošiasi studijuoti kitur, jeigu jam reikalingesnė anglų ar vokiečių kalba dėl susižinojimo, vadinamosios komunikacijos. Kai jam jau kyla toks klausimas, o jis neišvengiamai kyla, tai rodo, kad su sistema yra nepaprastai blogai. Mes taip pat galime klausti, kam mums reikia mylėti tėvus.

Yra klausimų, kurių negalima net pateikti. Tai turi būti įsisąmoninta augant. Gimtoji kalba ir gimtoji kultūra yra egzistenciniai mūsų savasties dalykai.

Arba mes išsaugome savastį, kuri skiriasi nuo kitų savasčių, taip pat gerbtinų latvių, lenkų, žydų, arba mes neišsaugome savasties, mokėdami tik komunikuoti, galėdami iš esmės gyventi bet kur, tarsi pasaulio piliečiai.

Vienaip ar kitaip, turime suprasti, kad pasaulio piliečių nėra. Kad ir kaip gerai mokėtume komunikuoti, mes turėsime taikytis prie tų, kurie turi savastį, nes savastis reiškia ir savą gyvenamąją vietą, kuri yra sava ir niekieno kito.

Lietuva, kaip valstybė, yra lietuvių tautos gyvenamoji vieta, tai istoriškai ir likimo duota dovana.

Sovietmečiu visi kalbiniai įgūdžiai išliko, nes tai, mano galva, buvo didžiulis smetoninės mokyklos nuopelnas. Smetoninė mokykla perdavė lietuvybės tvirtinimo dvasią. Ši nuostata – tarnauti Tėvynei – labai aiškiai įsirėžė į jaunimo sąmonę. Ją turėjo ir tie jauni patriotai, kurie kovėsi pokariu.

Lietuvos valstybės kūrimo istorija rodo, kokia veiksminga tautinės ir visuomeninės sąmonės formavimo požiūriu buvo lietuvybės tvirtinimo politika, kurios pagrindines gaires suformulavo ir nuosekliai siekė įgyvendinti dar prezidentas Antanas Smetona: „Vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime.“ Atkreiptinas dėmesys, jog tose politikos gairėse pradedama nuo mokyklos, kuri ir suvokiama kaip pagrindinis nacionalinio tapatumo tvirtinimo veiksnys. Tačiau pats A. Smetona, kaip niekas kitas, puikiai suvokė, koks sunkus yra lietuvybės darbas ir dėl kokių priežasčių. Jam tarsi savaime aišku buvo, jog esame daug nustoję „lietuviškos kilmės pajėgų“, todėl „kas kituose kraštuose savaime suprantama, tuo Lietuvoje, deja, dar abejojama“, o abejojama ne tik dėl menko kultūrinio bei politinio akiračio, bet ir dėl to, „kad dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška“.

Naujaisiais laikais mokykla nebuvo pasiruošusi visiems iššūkiams, kurie ateina kartu su globalizacija, kompiuterizacija. Mes patys nebuvome pasiruošę.

Lietuvių tautinei kultūrai gresia išnykimas, kaip ir daugeliui kitų pasaulio kultūrų. Ne tik mažosios tautos, bet ir kai kurios didžiosios, pavyzdžiui, prancūzai ar vokiečiai, jaučia savo kalbos bei kultūros išnykimo pavojų ir imasi aktyvių veiksmų joms išsaugoti.

Dauguma jaunų lietuvių planuoja palikti Lietuvą – lietuvių kalba, lietuvybė, gyvenimas tėvynėje jau nebesuvokiami kaip vertybės. Vis labiau įsibėgėjant globalizacijai, pasaulyje įsitvirtina masiškiausios kalbos: anglų, ispanų ir kinų. Mokydamiesi pagrindines kalbas, žmonės vis mažiau dėmesio skiria gimtajai kalbai.

Lietuvybė yra ypač dideliame pavojuje, nes lietuvių tėra keli milijonai, o ir tie patys sparčiai palieka Lietuvą.

Augant tarpvalstybinių ekonominių ryšių svarbai, dažnai neapsimoka lietuvių kalba tvarkyti dokumentaciją ar vesti susirinkimus bei pasitarimus netgi Lietuvoje įsikūrusiose tarptautinėse įmonėse. Kiekvienais metais Lietuvoje daugėja kompanijų, atsisakančių lietuvių kalbos ir verčiančių savo darbuotojus lietuvius kalbėti angliškai ar kuria kita kalba.

Dėl to pačios priežasties jauniems lietuviams, siekiantiems karjeros ir turto, neapsimoka gaišti laiko detaliam susipažinimui su tautine kultūra, savo gimtosios kalbos turtingumu bei subtilybėmis.

Pagaliau dabartinę kultūrą, visuomenės nuomonę ir vertybes formuojančiai televizijai neapsimoka kurti tautinę kalbą ir kultūrą propaguojančių laidų.

Masinė emigracija dar labiau komplikuoja lietuvybės padėtį. Kuo mažiau Lietuvoje lieka lietuvių, tuo labiau skursta lietuvių kalba, tuo mažiau apsimoka investuoti į tautinę kultūrą.

Vietoj išvadų

Nacionalinio tapatumo ir tautos bei visuomenės kūrybinių galių stiprinimas įmanomas tik išlaikant egzistencinį gimtinės, kalbos, lietuvybės ir kultūros sąryšį. O tam reikia visų mūsų pastangų. Ir nuolatinių pastangų. Apie tai kalba J. Marcinkevičius savo herojaus Mindaugo (to paties pavadinimo poema ir pjesė) lūpomis: „Tam darbui, kur pradėjau, nėr pabaigos…“ Ta pati idėja įprasminta ir kalboje. Darybinė žodžių pilti – pilis – pilietis slinktis rodo, jog piliečiu save vadinti gali tik tas, kuris supylė kalną ir ant jo pastatė pilį – Lietuvą. Kas to nesupranta, tam belieka priminti istoriją apie britų premjerą Čerčilį, pas kurį, Antrajam pasauliniam prasidėjus, atėjo kažin kuris ministras ir pasiūlė kultūrai skirtas lėšas perduoti karo biudžetui. „O dėl ko tada kariausim?“ – nesuprato premjeras. Kas nesupranta ir šios istorijos prasmės, veikiausiai yra ne šiaip kvailys…

(Pabaiga)