Lenkijos lietuvių jaunimo sąjungos seminaras.

PETRAS MAKSIMAVIČIUS

Lenkijoje pradėta vis garsiau kalbėti apie nevyriausybinių organizacijų vaidmenį visuomenės gyvenime. Valstybinės televizijos laidose šiam klausimui skiriama daug dėmesio. Prabilta apie būtinumą keisti jų veiklą reglamentuojančius įstatymus, skaidrinti finansavimą ir aiškiau apibrėžti veiklos prioritetus. Susidaro įspūdis, kad nevyriausybinių organizacijų klausimas tapo politinės kovos įrankiu. Tai blogas ženklas, kadangi nevyriausybinės organizacijos, nepaisant pasitaikančio piktnaudžiavimo, atlieka svarbų vaidmenį. Rašau apie tai todėl, kad ir Lenkijos lietuvių tautinės mažumos gyvenimas nemaža dalimi priklauso nuo jų sukurtų nevyriausybinių organizacijų aktyvumo, noro bei gebėjimų pasinaudoti priklausančiomis teisėmis. Taip buvo organizuojant lietuvių švietimą, priešinantis dėl pasieniečių užkardos Punske kūrimo, protestuojant dėl lietuvių kalbos pamokų naikinimo Krasnapolio valsčiaus Ramoniškių mokykloje (ar dar atsimenate?), statant vysk. Antanui Baranauskui paminklą, plečiant lietuvių kultūrinį gyvenimą Seinuose ar Suvalkuose ir t. t.

Kam visa tai reikalinga?

2014 m. duomenimis, Lenkijoje veikė 117.000 draugijų ir įvairių fondų. Žinoma, nemaža jų dalis tik įrašytos į Teismų registrą, bet dėl įvairių priežasčių nevykdė ir ligi šiol nevykdo jokios veiklos. Kitos organizacijos daugiau kaip 20 metų pasižymėjo remdamos švietimą, ugdydamos pilietiškumą ar gindamos žmogaus teises. Taip pat daug tokių, kurios nesiekė įspūdingų rezultatų, bet retkarčiais bandydavo, pavyzdžiui, mobilizuoti daugiabučių laiptinių kaimynus susitvarkyti aplinką, ragindavo padėti benamiams ar švenčiant Kalėdas išvirti karštos sriubos vienišiems seneliams. Vieni fondai savo veiklai išleisdavo kelis ar keliolika milijonų zlotų per metus, kiti rėmėsi vien savo narių visuomeniniu darbu. Į šių organizacijų sąrašus patenka taip pat tautinių mažumų įkurtos draugijos ir tos, kurios rūpinasi ar tiesiogiai įgyvendina dalį Vyriausybės politikos savo tautiečių atžvilgiu už valstybės ribų. Kaip matote, ir vienos, ir kitos valstybei reikalingos.

Siekiu parodyti, kokia tai plati, įvairialypė ir nepaprastai svarbi valstybės gyvenimo sritis. Todėl norint ją reformuoti, reikia tai daryti labai atsargiai ir apgalvotai. Priimta, kad aktyviai veikiančių nevyriausybinių organizacijų skaičius rodo valstybės demokratijos kokybę.

Prisiminkime 1989-uosius, politinės santvarkos Lenkijoje pasikeitimo laikus. Tik nuo tada atsirado galimybė žmonėms laisvai, nevaržomai burtis į nevyriausybines organizacijas. Atsimenu, kaip tuo metu vienas populiariausių šūkių buvo: „Kurkime pilietinę visuomenę“. Kas ta pilietinė visuomenė, dar nelabai kas žinojo. Lygiai nežinojo, kaip naujomis politinėmis realijomis tokio pobūdžio draugijos turi veikti. Juk dar nesena patirtis rodė, kad aktyvi ir savarankiška visuomenė valdžiai neparanki. Tai nereiškia, kad aktyvi visuomenė šiais laikais „valdžiai“ patinka. Tokia jau biurokratinė valdžios (nors ji garsiai to ir nesako) prigimtis. Tačiau anuo metu laisvės nuotaikų paveikta visuomenė ėmėsi kurti draugijas, fondus, institutus, centrus. Daugelis jų savo pavadinimuose turėjo žodį „demokratija“, „pilietinis“, „visuomeninis“. Po kelerių metų dalis jų nustojo veikusi, bet kūrėsi naujos organizacijos, ieškojo būdų įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, varžėsi tarpusavyje, ieškojo rėmėjų ir mokėsi demokratijos. Tai buvo didžiulis valstybės laimėjimas.

Kodėl pabrėždavo, kad lietuviai gerai organizuoti ir vieningi?

Norisi pridurti, kad tuo pat metu pradėjo gausėti taip pat Lenkijos tautinių mažumų draugijų ir fondų. Tam tikra prasme tautinių mažumų organizacijų nariams buvo šiek tiek lengviau organizuotis, kadangi jie jau turėjo šiokią tokią visuomeninio darbo patirtį. Taigi kai prieš 20 metų daug kas Lenkijos lietuvius laikė gerai organizuota, vieninga ir aiškiai savo tikslų siekiančia bendruomene, tikrai neklydo. Lenkijos lietuviai žinojo visuomeninio darbo skonį. 1957 m. įsteigus LVKD (Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją), lietuvių visuomeninis darbas dar labiau suaktyvėjo. Nors akylai prižiūrimi ir cenzūruojami, tobulino veikimo būdus. Daugeliui bendrapiliečių juk nereikėdavo mokytis, kaip rašyti susirinkimo protokolus, organizuoti koncertą, burti kaime draugijos skyrių, rinkti „Aušros“ prenumeratą… Visa tai už juos padarydavo vietinio Komunistų partijos komiteto paskirti funkcionieriai. Lietuviai buvo geriau prižiūrimi, todėl turėjo patys daugiau išmokti ir dar savo vaikams tą patirtį stengėsi perduoti. Taigi prasidėjus politinėms permainoms jie jau puikiai žinojo, kaip veikia nevyriausybinės organizacijos, ir turėjo patyrusį personalą. Tai ir buvusi viena iš kelių priežasčių, kodėl jie tuo metu buvo gerai organizuoti ir vieningi.

Tautinis pilietinės visuomenės plėtros centras

Grįžkime prie Lenkijos Vyriausybės planų. Kol kas nedaug žinome. Kalbama, kad bus įkurtas Tautinis pilietinės visuomenės plėtros centras, kuris nubrėš nevyriausybinėms organizacijoms veiklos prioritetus ir skirstys jų veiklai remti valstybės biudžeto bei ES lėšas. Ir čia kyla daug klausimų. Nevyriausybinės organizacijos neatsitiktinai vadinamos nevyriausybinėmis. Juk akivaizdu, kad tam, kas nurodo prioritetus, skiria lėšas ir kontroliuoja jų panaudojimą, kils pagunda nurodinėti, kuo šios organizacijos turėtų užsiimti. Daug kam nepatinka taip pat centro pavadinime atsiradęs žodis „tautinis“. Kai kas ragina apsispręsti, ar centras bus „tautinis“, ar „pilietinis“, kadangi šių dviejų sąvokų pavartojimas viename pavadinime sukelia daug nereikalingų diskusijų.

Labiausiai neramina nuogąstavimai, kad tokiu būdu bus bandoma nevyriausybines organizacijas panaudoti Vyriausybės programos įgyvendinimui. Jeigu taip nutiks, nukentės visuomenė, kadangi politinis vienos ar kitos grupės dominavimas valstybėje anksčiau ar vėliau baigiasi, o visuomenė, kuriai tarnauja nevyriausybinės organizacijos, nėra vienpartinė. Kitaip sakant, visai nesvarbu, kas valdys šalį iki Naujųjų metų – benamiams ir taip reikės susirasti šiltą vietą, kur galės ramiai pavalgyti.

O koks mūsų reikalas?

Galite paklausti: koks Lenkijoje gyvenančių lietuvių reikalas, kaip tas naujai kuriamas centras vadinsis ir koks bus parengtas naujas įstatymas? Juk, tarkim, „Aušra“, kaip tautinės mažumos leidinys, finansuojama Vyriausybės. Kartais spausdina kritiškus valstybės politikos atžvilgiu straipsnius ir dar niekada per dvidešimt metų dėl to nebuvo barama ar cenzūruojama. Taip. Tai rodo valstybės išmintingą politiką. Tačiau dėl naujai diegiamų sprendimų lietuvių tautinė mažuma gali nukentėti netiesiogiai ir visai netikėtai.

Nuo 1989 m. padėtis diametraliai pasikeitusi. Tapome ES bendruomenės dalimi, džiaugiamės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Visa tai atvėrė didesnes galimybes konkuruoti ir ieškoti rėmėjų įvairiems projektams įgyvendinti. Tokį rėmėją 2005 m. susirado „Žiburio“ mokykla, kuri kol kas be Lietuvos finansinės pagalbos negalėtų gyvuoti. Apie tai „Aušroje“ jau rašėme ne kartą. Dabar pasvarstykime, kas nutiktų, jeigu naujai rengiamuose teisės aktuose atsirastų nuostata, kad nevyriausybinės organizacijos (šiuo konkrečiu atveju mokykla arba fondas) negalėtų iš užsienio valstybinių institucijų gautos paramos naudoti valstybės strateginės reikšmės sričiai finansuoti. Ar valstybės švietimo sistema nėra strateginės reikšmės sritis? Man atrodo, kad taikos metu ji dar svarbesnė negu krašto apsaugos sistema. Viskas priklauso nuo interpretacijos.

Vienoje kaimyninių šalių buvo apribota nevyriausybinių organizacijų, kurios užsiima politika, veikla. Tai, ar „užsiima politika“, ar ne, ne taip paprasta pamatuoti. Juk šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse priimta, kad kiekvienas pilietis laikomas politikos dalimi – ar tai jam patinka, ar ne. O ką sakyti apie organizacijas. Rastas kitas būdas riboti nevyriausybinių organizacijų veiklą. Tos, kurios gaudavo finansinę paramą iš užsienio, pradėtos laikyti „svetimų valstybių įrankiais“. Į jas žiūrima įtartinai, joms trukdoma veikti. Taigi viskas priklauso nuo vertinimo kriterijų. Priminsiu, kad LLB (Lenkijos lietuvių bendruomenės) įstatų 6 straipsnyje aiškiai parašyta, kad LLB savo tikslus įgyvendina „dalyvaudama šalies visuomeniniame-politiniame gyvenime“. Ar LLB tai politinė organizacija? Ne. Tačiau, kaip minėjau, vienaip ar kitaip visi esame politinio proceso dalyviai. Laimei, LLB niekada negavo, negauna ir nesiekia gauti finansinės paramos. Dirba visuomeniniais pagrindais.