Day.lt

Jurgita Stankauskaitė

Pačioje gruodžio pradžioje norisi dainuoti: „Laimingų šventų Kalėdų, laimingų šventų Kalėdų…“ Parduotuvės pradeda puoštis blizgučiais, vienam ar kitam kaime įžiebiama kiemo eglutė, o šeimininkės virtuvė pakvimpa cinamonu ir apelsinais. Pamaži ruošiamasi ilgiausioms metų šventėms, o kai kuriose valstybėse jau lapkričio viduryje (arba iš karto po Vėlinių) pradedama kalbėti apie Kalėdas. Smagu organizuoti, planuoti, galvoti, kaip šiemet galėtų atrodyti Kalėdos. Tad sėkmingo Jums ruošimosi!

Šį kartą pašnekėkime apie Kūčias. Susėskime aplink namų židinį, nurimkime, prisiglauskime prie karštos arbatos puodelio ir įsivaizduokime pagiryje stovinčią seną medinę trobelę.

Toje trobelėje prie vakarienės stalo susėdusios trys kartos. Jos baigia ragauti dvylika patiekalų. Prasideda būrimai. Iš po staltiesės vaikai ima traukti šieną. Norima patikrinti, kurio iš jų gyvenimas bus ilgiausias. Čia susimąstę sėdi seneliai. Skaičiuoja savuosius visko mačiusius metelius. Ateina laikas giesmėms prie stovinčios kampe eglutės. Kol šeima gražiai traukia giesmę, mūsų akys nukrypsta į Kūčių stalą. Niekas nerenka likusio maisto. Šalia riebaluoto silkių dubens guli švari, niekieno nepaliesta lėkštė. Čia vyksta tradicinės lietuviškos Kūčios.

Senais laikais tikėta, kad po Kūčių vakarienės į namus ateina artimųjų vėlės, todėl namiškiai palikdavo nakčiai ant stalo likusį maistą. Kartą buvo klausiama senos moters, ar jinai tiki, kad vėlės pareina į namus. „Sako, kad paraina“, – atsakė. Vėl paklausta, iš kur žino, ar tikrai jos pareina, pasakė taip: „Aš ty žinau. Mano vyras parajo…“ Šiais laikais pakalbintos močiutės sako labai panašiai, tačiau jų balse girdisi abejojimas. Jos nežino, ar vėlės tikrai aplanko jų namus tą stebuklingą vakarą, bet nedrįsta kitaip galvoti. Jeigu jų tėvai, seneliai ir proseneliai tuo tvirtai tikėjo, augino kartas, mokydami Kūčių papročių, pasakodami apie protėvių keliaujančias „dūšeles“, tai reiškia, kad taip elgtis yra teisinga. Bet ar tikrai? Patys diedukai negali atsakyti į šį klausimą. Vieni tiki, o kiti ne. Tačiau pakeisti Kūčių paprotį per daug baisu, nes… jeigu tikrai vėlės ateina, tai kas tada bus? Nesinori nusižengti, prasikalsti mirusiųjų vėlėms. Mūsų krašte neretai dar kalbama apie „dūšeles“, atvykstančias pasivaišinti ant stalo likusiais skanumynais. Viename šaltinyje rašoma, kad „mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios“.

Šiais laikais jaunimo ir vaikų nestebina paprotys ant Kūčių stalo palikti vieną tuščią lėkštutę. Vienur pasakojama, kad ji skirta neseniai mirusiojo vėlei, o kitur – paklydėliui, elgetai, vargšui žmogeliui, neturinčiam su kuo valgyti Kūčių. Mano močiutė pasakodavo, kad laisva vieta paliekama artimojo vėlei. Mus, vaikus, tokios istorijos baugindavo, todėl mums priimtinesnis ir malonesnis būdavo tėvų ir mokytojų pamokymas per Kūčias palikti tuščią lėkštę vargšui žmogeliui. Atsimenu, kad prie jos dažniausiai nedėdavom šakutės ir peilio. Taip pat prie stalo pastatydavom laisvą kėdę (visada taburetę, nes ant jos niekas nenorėjo nepatogiai sėdėti). Kai kuriuose šaltiniuose apie lietuvių Kūčių vakarienės papročius rašoma, kad nebededama stalo įrankių, o ant lėkštės reikia pastatyti mažą žvakelę. Tikėta, kad mirusiojo vėlė dalyvauja bendroje vakarienėje.

Lietuvos kampeliuose per Kūčias laukiama arba benamių, arba „dūšelių“, tačiau ir vienu, ir kitu atveju tai susiję su Dievu bei mirusiais protėviais. Viena moterėlė pasakojo, kad per Kūčias kiekvienas ateivis yra svečias, suteikiantis namams didelę laimę, nes „vargeta Kūčioj – tai kap Dievas būtų ažėjis“. Dzūkijoje senais laikais sklido įvairios legendos apie vargšus benamius, keliaujančius Kūčių dieną. „Pasakojo, kad kadaise Dzievas vaikščiojo po žemį apsirengis žebroku, bet argi gali būc prauda? Sako, kad nesijuoktai iš žebroko, jis gali padaryc, kad tu juoksies ir nenustosi…“ – pasakojo moterėlė iš Varėnos rajono. Galima būtų pridurti, kad tokie pamokymai ne tik švenčių dienomis skatina atsigręžti į vargšus praeivius. Tai naudingas pamokymas mažiesiems, kad negalima nusisukti nuo likimo nuskriaustųjų, reikia jiems padėti, kad mūsų gyvenimas neapsiverstų aukštyn kojomis.

Tuose namuose, kuriuose dar gyvena trys kartos, labai dažnai Kūčios paremtos įvairiausiais papročiais. Tokiuose namuose kitaip laukiama Kalėdų. Juose tvyro ypatinga aura. Lyg paslaptingesnė, lyg stebuklingesnė… Norėdami tuo įsitikinti, pabandykime mintimis sugrįžti į vaikystės laikus, prisiminti Kūčias, kai kiekvienuose namuose virtuvėje ant krosnies susėdę laukdavome pirmosios Vakarinės žvaigždės, nekantraudavome, norėdami prie stalo užsiimti geriausias ir patogiausias vietas, greičiau pasiimti Kalėdų Senelio atneštas dovanas (negalėjom sulaukti, kada „tas Sanis graicau ateis ir graicau išais“). Mūsų namuose niekada neskambėjo kalėdinės giesmės. Vietoj jų mokėmės iš šieno išsiburti ilgą gyvenimą, o po to – garsiai ir skaniai visą vakarą juoktis su tyliai keliaujančiomis per kambarį vėlėmis.