Seinų „Žiburys” – Seinų „Lietuvių namuose”. 2005 m.

Petras MAKSIMAVIČIUS

Norėčiau, kad ateinantys 2017 metai nebūtų blogesni negu jau besibaigiantys 2016-ieji. Prašyti geresnių lyg ir netinka. Juk visi matome, kad pasaulyje įsivyravo pesimistinės nuotaikos. Televizijos ekranuose rodomi dramatiški vaizdai. Teroro aktai, karas, bejėgiškumas, savanaudiškumas arba politinis cinizmas. Atrodo, kad tas pasaulis, kurį ligi šiol pažinojome ir kuriame jautėmės saugūs, dingo negrįžtamai.

Šios nuotaikos atkeliavo ir iki mūsų. 2016-aisiais Lenkijos valstybė labai pasikeitė. Pokyčiai buvo staigūs ir vyko visose svarbiausiose žmonių gyvenimo srityse. Gal tai ir viena pagrindinių priežasčių, dėl ko visuomenė pasidalijo į dvi tarpusavy besiginčijančias stovyklas. Koks bus galutinis rezultatas, kol kas sunku prognozuoti. Tik viena aišku jau dabar – dalis įgyvendintų naujų sumanymų neabejotinai turės ilgalaikes pasekmes. Socialinę politiką galima tobulinti ir keisti tvirtinant kiekvieną naują šalies biudžetą, švietimą pertvarkyti galima per kelerius metus. Valstybės valdymo aparatas taip pat keičiamas gana paprastai. Sudėtingiausi ir sunkiai nuspėjami procesai vyksta keičiant žmonių požiūrį į savą istoriją, tautinę tapatybę ir ryšį su savo valstybe. Kad tai „žaidimas su ugnimi“, rodo nesibaigiantys ginčai dėl visiškai skirtingo tų pačių istorinių įvykių ar jų dalyvių vertinimo. Tokiais atvejais dažnai atsiranda daug neigiamų emocijų, atgimsta radikalūs pasiūlymai ir ideologijos. Nieko naujo neparašiau, tokių pavyzdžių pasaulio ar Europos istorijoje daug. Deja, daugeliu atvejų krapštymasis žmonių tapatybėje, jų užslėptų jausmų ar nerealių svajonių žadinimas privesdavo prie nelaimių. Įdomu, kad šie klausimai visuomet labiausiai išryškėdavo artėjant prie didelių permainų, vadinamų „amžiaus lūžiais“. Požymių, kad toks „lūžis“ būtent dabar vyksta, yra.

2016-ieji Lenkijos lietuviams buvo gana ramūs metai. Paminėjome kelis istoriniu ir kultūriniu požiūriu svarbius jubiliejus. Priminėme ir mūsų kaimynams, kad esame ir kad mūsų istorija – tai neatskiriama viso regiono ar šalies istorijos dalis. Ateinančiais metais minėsime Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) įkūrimo (1957 m.) 60-ąsias metines. Tiems, kas neatsimena, priminsiu, kad iš LVKD dalį tradicijų perėmė ir sėkmingai jas tęsia Lenkijos lietuvių draugija (LLD). LVKD prisiminiau todėl, kad paskaitę šios organizacijos archyvinius dokumentus pamatytume, kaip nuo XX a. 6 dešimtmečio keitėsi valstybė, kokie buvo nuosmukiai ir pakilimai. Pakanka pavartyti LVKD (LLD) suvažiavimų metu skaitytus pirmininkų ataskaitinius pranešimus. Juose, dažniausiai „tarp eilučių“, galima įskaityti, koks buvo valstybės santykis į lietuvius, kokie šalies valdžios prioritetai ir kaip lietuviai į tai reagavo, ieškojo būdų išsaugoti tapatybę, į kokius kompromisus sutikdavo eiti, o į kokius ne. LVKD (LLD) – tai svarbi mūsų istorijos dalis, todėl reikia solidžiai ir prasmingai šį jubiliejų paminėti.

Ateinantys metai atneša daug nežinomybės. Kas bus su lietuvių švietimu? Kai nesi mokytojas ir pasiklausai politikų, kurie jau pradėjo įgyvendinti naują švietimo reformą, daug kas skamba įtikinamai ir logiškai. Kai pasiklausai mokytojų, supranti, kad politikai naujos švietimo reformos nuostatas aiškina visų pirma tiems, kas nesupranta, kaip iš tikrųjų veikia mokykla ir visa švietimo sistema. Tie, kas nesupranta, sudaro visuomenės daugumą. Atsimenu, koks didžiulis buvęs Lenkijoje triukšmas, kai Lietuvoje buvo įgyvendinama paskutinė švietimo reforma. Buvo aptariamos programos, susitikdavo abiejų šalių švietimo ekspertai, skaičiuotas mokinių, pamokų ir vadovėlių kiekis, analizuota egzaminų tvarka, pamokų, kur mokoma valstybine kalba, skaičius. Dabar tvyro absoliuti tyla. Nei vieno žodžio apie tai, ar įgyvendinus Lenkijoje švietimo reformą bus vietos tautinių mažumų švietimui ir kaip jis atrodys. Tautinių mažumų švietimas nėra aktuali ar svarbi Lenkijos švietimo dalis, kad apie jį šiuo metu reikėtų galvoti.

Kaip bus kuriami ir kaip veiks nauji savanoriški Teritorinės gynybos daliniai? Vienas jų neabejotinai įsikurs Seinų apskrityje, kur nemažą gyventojų dalį sudaro lietuviai. Visai natūralu, kad juos neramina tautinės ideologijos ir istorinės politikos skverbimasis į vadinamąsias jėgos struktūras. Tai nereiškia, kad policijos ar sienos apsaugos pareigūnai turi būti kosmopolitiški. Tačiau kai tie pareigūnai vieną dieną dalyvauja daug emocijų tautiniu požiūriu keliančiose patriotinėse iškilmėse, o kitą dieną stabdo kelyje, kad patikrintų asmens dokumentus, darosi nejauku. Lygiai nejauku bus, jeigu naujai kuriami Teritorinės gynybos daliniai grąžins tarpukario tradicijas, demonstruos ano meto politikos tęstinumą. Net ne lietuviai, o lenkai istorikai savo darbuose aprašė, kad ne visos tos tradicijos šiame „demarkaciniame“ ruože buvo garbingos ir ne visi to meto pareigūnai elgėsi padoriai lietuvių atžvilgiu.

Dar daug sričių, kurias reikėtų aptarti baigiantis metams. Tačiau artėja šv. Kalėdos, tad pesimistines nuotaikas ir problemas bent kuriam laikui reikėtų nustumti į šalį ir ieškoti teigiamų minčių. Tokių taip pat yra.

Netrukus pradės darbą naujoji Lietuvos Vyriausybė. Kaip jai seksis dirbti, dar niekas nežino. Lietuvos piliečiai laukia permainų, naujos energijos, naujų sumanymų, veržlumo. Visa tai jie pasakė rinkimų metu. Reformų būtinumą rodo taip pat nemažėjanti emigracija ir prastėjantys demografiniai rodikliai. Jeigu Lietuvai seksis, tai ir mums gyventi bus geriau ir ramiau. Jeigu, pavyks įgyvendinti svarbias reformas, tai ir Lenkijos-Lietuvos pasienyje nuotaikos pagerės. Belieka tikėti, kad ta parama, kurios iš Lietuvos sulaukia mūsų mokiniai, studentai, kultūros darbuotojai, nebus nutraukta. Ta parama anksčiau ar vėliau atsiperka, įvairiomis formomis vėl sugrįžta į Lietuvą. Netrukus Lietuva ir Lenkija minės savo valstybių nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Labai norėtųsi, kad iki 2018 metų įsibėgėtų tikras ir nuoširdus abiejų šalių bendradarbiavimas įvairiose gyvenimo srityse. Tada ir mums gyventi būtų ramiau ir saugiau.