Jurgita Stankauskaitė

Jurgita STANKAUSKAITĖ

Tai buvo visai neseniai. Vieną rytą atsikėliau ir sugalvojau… Palaukit. Sumaišiau teksto pradžią. Sustabdykit žadintuvą. Neturėjau pradėti rašyti nuvalkiotais sakiniais. Bent jau ne šį kartą. Kiekgi galima meluoti, kad būtent rytą žmogų užplūsta stebuklingos mintys ar idealūs gyvenimo planai? Ir būtinai po gerai išmiegotos nakties! Na pasakykite, kurio iš jūsų ryte smegenys veikia kuo puikiausiai? Daugelis jaučiamės mieguisti, akys žvilgčioja į lovą, kad dar nors minutėlę būtų galima padėti galvą ant nespėjusios atvėsti pagalvės. Galbūt mes, žmonės, labai labai LABAI seniai (kai negyvenome mūruose, o laukinėje gamtoje, rūpindamiesi tik savo genties gyvybės išsaugojimu) tokie nebuvome. Taigi manau, kad tarp mūsų einšteinų nėra (nors Einšteinas greičiausiai irgi žmogiškai mėgdavo pasnausti prieš darbą). Pradėsiu nuo pradžių.

Tai buvo visai neseniai. Praėjusių metų pabaigoje, o gal antrojoje pusėje. Nesvarbu. Pernai teko daug pamatyti, išgyventi ir daug dalykų apmąstyti. Lenkijos lietuvių trikampį užplūdo jubiliejų banga, sujaukusi atskirtį tarp dabarties ir praeities. Užjaučiu vykusių renginių organizatorius ir dalyvius, kurių galvose ūžė uraganai nuo planavimo, bandymo įgyvendinti didelius tikslus, valandų trumpėjimo, išsausėjusių akių, skaitant šaltinius ar vartant senas nuotraukas. Iš vienos šventės teko bėgti į kitą. Jų metu tikrai norėdavosi sušukti: „Čia gyveno nuostabūs žmonės!“ Galima su tuo nesutikti ir sakyti, kad per daug idealizuoju. Negyvenau TOJE praeityje, kai šis kraštas tik vystėsi, siekė ir darė. Aš ją pažįstu tik iš pasakojimų, todėl pasakotojams spaudžiu ranką už gebėjimą pajudinti žmoguje supratimo, pagarbos ir įvertinimo gyslelę. Sakyčiau, kad po tokių įvykių nelengva buvo grįžti į dabartį. Dar norėjosi pabūti kultūrinėje erdvėje, kurios, suprantu, niekada nepažinsiu. „Maniškė“ visada bus kitokia, nes kasmet ji kinta. Po žingsniuką, bet keičiasi, nes nieko nėra pastovaus. Štai taip ir imi suprasti, kad ir tu pats keitiesi. Nieko baisaus. Baisiausias tik pirmas susidūrimas su savimi, kurio vakar nepažinojai.

Šiandien gali netikėti, kad vakar buvo pernai. Nieko. Čia tik nauji metai atėjo. Padundėjo iš vakaro žemė nuo dirbtinių ugnių, sudrumstė žmogus prisnūdusią žemę, ir tiek. Pasijautei senesnis? Išsikėlei sau užduotis naujiems metams? Nusprendei šiemet būti geresnis? Šiek tiek sulieknėti? Geriau mokytis? Nieko nėra kvailiau už pasižadėjimus Naujųjų metų išvakarėse, kurie niekada nesulaukia vasario. Na gerai, tegul bus – kovo. Iš viso jie jau kitą dieną išgaruoja kartu su burbuliukais. Pasižadu sau nežadėti. Vietoj žadėjimo nuspręsiu ir darysiu. Supratau tai neseniai. Naujieji metai čia niekuo dėti. Juos kaltinti galiu dėl vieno – noro palinkėti žmonėms neprarasti savęs. Ei tu, rymantis virš šių sakinių! Išlik savimi, toks, koks esi! Ar kartais jautiesi taip, lyg būtum kitoks nei visi? Nesupranti, kodėl, bet tavo protas sako, kad gyveni kitame pasaulyje? Vadinasi, ypač jautriai reaguoji į pasaulį, jauti jį žymiai stipriau už kitus. Nesistenk būti toks kaip kiti. Tokių pilna. Jeigu nuoširdžiai ko nors trokšti, tikėk savimi, kad ir kaip norėtų žmonės tave atitraukti nuo tavo svajonių. Nesigirk. Niekada nežinai, ar tavo sėkmė nebus nužiūrėta pavydo akimis. Atsargiai rankiok žodžius, kad nesulauktum per daug patarimų. Niekada nežinai, kas bus parašyta tarp eilučių. Norėtųsi, kad pagiežos, neapykantos, nesupratimo žvilgsnių būtų kuo mažiau. Tu irgi norėtum matyti pasaulį geresnį. Gali tai padaryti savo gerumu ir širdies šiluma. Eidamas gatve šypsokis. Pamatysi, kad ir jie pradės tau šypsotis. Neturi ko prarasti. Metai bėga. Ta proga pakelkim visi savo nosis nuo batų galiukų ir pasišypsokim kartu. Galiausiai ir pats šalčiausias akmuo pradės atšilti.