Kasparavičių šeima. Vaikai (iš kaitės) Marytė, Jonas ir Bronė

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

Kalėdų antrąją dieną 11 val. Punsko bažnyčia buvo pilna žmonių. Sunku buvę rasti sėdimą vietą. Ne, tai nebuvo šventinės Mišios. Tai buvo Marytės Černelienės iš Vidugirių laidotuvės. Gražų 80 metų gyvenimą nugyvenusi ir, kaip sakė kunigas Marius Talutis, visados gerai nusiteikusi. Ne kartą jam tekę lankytis pas sergančiąją. Ji visada rasdavusi kuo pasidžiaugti, ko pasijuokti. Nesiguosdavo, nesiskųsdavo savo kančia, liga kaip reta…

„Labai geras, ramus žmogus buvo, – pagalvojau, – nenuostabu, kad tiek žmonių susirinko palydėti į paskutinę kelionę…“

 Kaimynai

Negaliu neparašyti straipsnio „Aušrai“ apie mūsų buvusią kaimynę, šeimos drauge išlikusią visą gyvenimą Marytę Černelienę iš Vidugirių. Vien jos gerumas, ramumas, kaip dabar madinga sakyti – „pozityvus“ nusiteikimas ką reiškia.

Černelienę pažinau ankstyvoje vaikystėje, kiek tik prisimenu, kai atsikėlėm gyventi į Vidugirius, gal trejų tebuvau. Tuomet Černeliai buvo mūsų artimiausi kaimynai. Kaip seniau žmonės – bendravom: kaimynai kartu kiaulę skersdavo, kartu kortomis lošdavo, kartu šventes švęsdavo. Beje, iki šiol atminty keistas fenomenas – Vidugiriuose, mūsų namuose, susirinkdavo kaimynai Sigitas Černelis, Jonas Stapanauskas (tikroji pavardė Steponavičius, tik kaime visi Stapanauskais tą šeimą vadino), mano tėtis ir toks Jonas Jurgelevičius, Vidugirių mokyklos lenkų kalbos mokytojas, kuris pas mus kambarį nuomojo, ir keturiese žaidė… bridžą. Kaip bebūtų, šviesus kaimas buvo Vidugiriai. Taigi bendraudavome su kaimynais. Anuomet visokių reikalų būdavę. Nors iš Vidugirių greitai, po 5 metų, išsikėlėme į Punską gyventi, Černelių šeima liko mums beveik kaip giminės. Todėl gerai pažinojau a. a. Marytę Černelienę.

Kai gyveni ramiai, per daug neanalizuoji, kas koks žmogus besąs. Gal su amžiumi ar ligai užklupus pradedi atidžiau žiūrėti į žmogų. Černelienė, atrodo, moteris kaip moteris. Bet man ji – ramybės įsikūnijimas. Ji tarytum spinduliavo gerumą ir ramybę. Mylėjo žmones. Neįsivaizduoju jos, berezgančios kokią intrigą ar skleidžiančios gandus. Ne, jai tokių „pramogų“ nereikėjo.

 Truputis praeities

Marytė Kasparavičiūtė-Černelienė gimė 1936 m. gruodžio 8 d. Sankūruose. Šeimoje užaugo 3 vaikai: trejais metais vyresnė sesuo Bronė, trejais metais jaunesnis brolis Jonas ir vidurinioji Marytė.

Tėvas Albinas Kasparavičius pragyveno 102 metus, jauniausiasis brolis Jonas mirė 2014 metais. Sesuo Bronė Jankauskienė gyvena Suvalkuose. Nors jau „kabinėjasi“ visokios ligos, moteris jaučiasi visai neblogai ir mielai dalijasi prisiminimais iš vaikystės. Apie savo tėvus, gimines ir jaunesnę sesutę Marytę ji pasakoja: „Mūsų tėvai Albinas Kasparavičius ir Julija Savickaitė iš Valinčių. Nesakyčiau, kad vaikystė mūsų būtų buvusi sunki. Ne, gana nebloga buvo, man ganyti nereikėjo, o Marytė turėjo ganyt galvijus. Buvo toks šlubas kaimynas ir visi vaikai su juo ganydavo. Kai perėjom gyventi į Vidugirius, tai Marytė ir Nevulių, Pečiulių ir Kuosų vaikai ganė Paliūnų laukuose. Į mokyklą ji ėjo, kai gyvenom Vidugiriuose, baigė 4 klases, daugiau klasių Vidugiriuose nebuvo. Bet Marytė nenorėjo mokintis toliau. Aš labai troškau mokslo – verkiau, kai manęs neleido mokslų tęsti. Baigiau šešias klases Punske, gyvenau pas tetą Valinčienę Šlynakiemyje ir Punske lankiau mokyklą, su manim toje pačioje klasėje buvo Irena Vaičiulytė (Baganienė). Toliau mokytis tėvai neleido, nes ūkis nemažas – reikėjo dirbti. O jauniausiąjį brolį Joną leido. Jis irgi norėjo mokintis.

Mes, visi vaikai, gimėme, kai dar gyvenom Sankūruose, ten buvo mūsų tėvų ūkis. Vidugiriuose, čia, kur dabar Černeliai, gyveno mūsų tėtės dėdė su žmona. Jie ūkininkavo, kol buvo jauni, tačiau vaikų nesusilaukė ir ūkį aprašė mūsų tėčiui – jis buvo dėdės krikštavaikis. Taigi 1948 metais persikėlėm iš Sankūrų gyventi į Vidugirius. Mat Sankūruose prastesnė troba buvo, nesakyčiau, kad visai netikusi, tačiau jau sena. O Vidugiriuose buvo naujai, tik po karo, pastatytas namas, tai visa šeima čia atsikėlėme.

Iš pradžių namą išnuomojom Knyziam iš Lietuvos, o kai jie pasistatė savo, tai tėtė seną namą pardavė. Kluonas ir tvartas buvo nauji – tai taip stovėjo. Žemę apdirbdavom mes patys. Kai ištekėjau, su vyru persikėlėm į Sankūrus, o Vidugiriuose liko Marytė. Jonas išėjo mokytis.

Su Maryte labai gerai sutardavom. Mano darbas būdavo žiemą karves pamelžti ir mamai padėti kiaules pašert. Karves tuomet laikydavom Vidugiriuose, o vasarą jos buvo Sankūruose, tai eidavau ten pamelžt ir parnešt pieną, o Marutė tada mamai padėdavo.

Marytė ištekėjo 1961 metais už Sigito Černelio.“

 Per karą Lietuvoje

1941 metais pagal Ribentropo-Molotovo susitarimus Punsko ir Seinų krašto lietuviai buvo išvežami į tuomet jau sovietų okupuotą Lietuvą. Kasparavičių šeima irgi turėjo palikti savo namus ir išvykti. Bronė Jankauskienė jau buvo aštuonerių, taigi tuos įvykius atsimena ir pasakoja apie juos: „1941 metų kovo mėnesį visa šeima buvome išvežti į Lietuvą (dar ir močiutė, tėtės mama, buvo gyva). Lietuvoje buvom iki 1944 m. Grįžom rugpjūčio mėnesį. Kai išvežė, davė mums vokiečio ūkį Vilkaviškio apskrity, Geisteriškio kaime, prie pat miškelio, kur kunigus nužudė. Paskui, kai atėjo vokiečiai į Lietuvą, į tą ūkį sugrįžo šeimininkas, kuris buvo repatrijavęs į Vokietiją. Taigi mes turėjom trauktis. Viskas ten liko – mums nedavė nieko pasiimti. Liko ir gyvuliai, ir viskas. Nieko nepasiėmėm, tik drabužius, baldus.

Apgyvendino mus netoli Aukštadvario, Užuguosčio dvare. Ponas buvo išvežtas į Rusiją. Dvare buvo likusi jo uošvienė – lenkė Antanina Antanovič. Jos vyras buvo žuvęs, buvęs karininkas. Su ta moteriške sutarėm puikiai. Kai mus nuvežė, buvo naktis, tai nakvojo ir tie vokiečiai, kurie mus atvežė, ir lietuvių kareiviai. Tris šeimas ten apgyvendino (Burbiškių Žukauskus, Češkevičius iš Aradnykų ir mus). Liepė susitvarkyti, susitarti, kur kas gyvens – namas didelis. Tai poniai, kuri ten buvo likusi, o ji jau 80 metų moteriškė, liepė rengtis ir, sakė, išveš. Tai ji mūsų mamos prašė, kad ji paprašytų, jog ją paliktų. Nežinau, kodėl būtent mamos prašė. Tada mama pasakė tiems lietuviams, kad ją paliktų, kad ji sena, kad čia nieko netrukdys. Tada tie kareiviai sako: „O kaip ji gyvens, ką valgys, kas ja rūpinsis?“ Tada mama paaiškino, kad kai mes valgysim, tai ir jai duosim. Taip ir paliko. Aš jau ėjau į mokyklą, baigiau keturias klases ten, Lietuvoje.“

Bronė Jankauskienė dar pasakojo, kad jų du dėdės buvę Lietuvos tarnyboje. Vienas dėdė Jonas Kasparavičius buvęs Lietuvos pasienio policininkas, išvežtas į Sibirą ir ten miręs (ar žuvęs). Beje, Vytautas Prabulis, Lietuvos partizanas, žuvęs Šlynakiemyje 1949 metais – tai jų mamos tikras pusbrolis. Jos, Bronė ir Marytė, jį pažinojusios. Jankauskienė pasakoja, kad su juo yra tekę eiti kažkur per mišką, ir išliko atminty tai, kad jis kažko bijojęs. „Suaugęs žmogus, o kažko bijo, tai man, vaikui, taip keistai tuomet atrodė“, – pasakoja ji. Taip pat atsimena, kad jis buvo užėjęs pas juos į svečius.

 Ne tik apie bitininkystę

Sugrįžkime vėl į netolimą praeitį. Po mano tėčio Jono Gasparavičiaus mirties 2000 metais liko apie 30 avilių bičių. Nemokėjome bitininkauti. Maniau, reikės ardyti bitynus, išparduoti avilius ir neseniai įsigytą įrangą. Tuomet tėvo bičiuliai a. a. Jurgis Valinčius ir Sigitas Černelis įkalbėjo mane imtis iššūkio bitininkauti, pažadėjo padėti. Ir žodį tesėjo. Tai jie mane išmokė bitininkystės. Ir vėliau padėdavo prie bičių. Kartais, kai kopdavom medų, važiuodavo ir a. a. Černelienė. Ji visados buvo ten, kur reikėjo padėti.

Taigi ypač dirbant su bitėmis tekdavo ir dažniau pas Černelius užsukti ar važiuojant su Sigitu pasikalbėti. Atsimenu, žmona sunkiai sirgo, o Sigitas sakėsi pasisėjęs savam šiltnamy salotų ir kitų daržovių, prižiūri jas, augina, žmonai atneša, pagamina valgyti. Dabar sunku prisiminti viską, apie ką kalbėjomės, bet atsimenu vieno pokalbio įspūdį. Tuomet pagalvojau: „Kaip jis ją gerbia! Gražu.“ Nežinau, pykdavosi jiedu ar ne. Tikriausiai taip, nes kiekvienoje šeimoje kartais reikia pasipykti. Tačiau kalbant apie žmoną, ypač kai jos sveikata pablogėjo, Sigito akyse sužibėdavo ašara. Neabejoju, kad gražus ryšys siejo šiuos du žmones.

 Gerumas atsiperka

Černeliai išaugino tris sūnus: Jurgį, Petrą ir Juozą. Berniukus auginti ir auklėti ne tokia lengva užduotis, vaikinai paprastai labiau linkę paišdykauti, tačiau Černeliai prašydavo mokytojų būti griežtiems ir neleisti sūnums savivaliauti. „Jei būtų kokių problemų, sakykit, o mes susitvarkysime“, – sakydavo jie mokytojams. Ir susitvarkė – sūnūs užaugo dori žmonės. Vyriausiasis Jurgis, sukūręs šeimą su Jaguse Baguckaite iš Žvikelių, įsikūrė Suvalkuose, užaugino tris sūnus Tomą, Darių ir Valdą bei dukrą Editą. Vyriausiasis Tomas jau augina dukrytę. Petras, jaunesnysis Marytės ir Sigito sūnus, vedė Teresę Jakubauskaitę iš Žagarių ir šiuo metu gyvena jos gimtajame kaime. Šeima turi savo verslą Suvalkuose, susilaukė dviejų dukrų ir jaunėlio Povilo. Vyriausioji Renata augina dukrytę ir sūnelį, Violeta aktyviai dalyvauja Seinų saviveikloje – groja kapeloje „Šalcinis“. Jauniausiasis Černelių sūnus Juozas vedė Aliciją Popelytę iš Dusnyčios ir ūkininkauja tėviškėje Vidugiriuose. Susilaukė trijų dukrų Gražinos, Daivos ir Sandros. Vidurinioji jau pati augina dukrytę, kuri neseniai pradėjo lankyti „Žiburio“ darželį.

Vyriausiasis Jurgis 1987 metais patyrė sunkią avariją, kurį laiką gulėjo komoje, reikėjo operuoti galvą. Tai vienas skaudžiausių Černelių šeimos išgyvenimų. Tačiau viskas baigėsi laimingai.

Ir Sigitas, ir vėliau pati Marytė, kai aplankydavom sergančią, ypač girdavo naminę marčią. Sakydavo, kokia gera, kaip rūpinasi, prižiūri.

Marytę buvo užklupusi keista, neregėta, baisi liga. Ko gero, nuo vaistų, kuriuos seniai gėrė dėl sąnarių. Viso kūno oda pasidarė tarytum popierius. Palieti – jau mėlynė, o paspaudi šiek tiek stipriau – žiūrėk, jau žaizda. Baisu buvo prisiliesti. Ilgus metus su šia liga ji kankinosi, o nuo liepos mėnesio jau ir nesikėlė iš lovos. Apie martelę ji sakė: „Ką aš be jos daryčiau? Kiek ji turi kantrybės. Nuprausia, tepaliukais tepa, prižiūri, ji viena moka paimti taip ir pakelti, kad nesusidarytų žaizdos.“ Vien gerais žodžiais kalbėjo apie savo jauniausiojo žmoną, pas juos į marčias atėjusią Aliciją. Beje, kitaip negu Alytė jos ir nevadindavo.

Gal tikrai yra taip, kad už gerumą gerumu atlyginama?..

Mišių pabaigoje žodį tarė klebonas Česlovas Baganas. Jis pabrėžė, kad Černelių šeima prisidėjo prie Vidugirių koplyčios išbaigimo tiek darbais, tiek finansiškai. Sūnus Petras aukojo ir Vidugirių koplyčiai, ir Vidugirių mokyklos remontui prieš mokyklos 100-metį.

Petro Černelio šeima yra ir Žagarių bažnytėlės pagrindinė rėmėja. Jie pasirūpina remontu, aplinka. Kai Černelių sūnus Povilas lankė Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą, jų šeima irgi ją remdavo. Remia ir įvairias kitas iniciatyvas.

Išauklėti tinkamai vaikus – kiekvienos motinos svajonė. Nors yra sakoma, kad vaikų auklėti nereikia – jie ir taip bus tokie, kokie jūs esate.

Tegul lengva Jums būna tėviškės žemelė, miela Černeliene, Kaimyne iš Vidugirių kaimo…