Rytis Motiejūnas

Pasibaigę metai finišavo netikėtai. Naujametę naktį daugelis Lietuvos vietų pasitiko besniege gėla, o jau už kelių dienų driokstelėjo stingdantis šaltis ir temperatūra nukrito žemiau 20 laipsnių šalčio, o žemę padengė storokas sniego sluoksnis. Šaltukas kiek atlyžo, bet dar nepasitraukė. Na, o kol jis spigina, trindami paraudusias nosis galime aptarti praeitus 2016 metus.

Metai buvo įdomūs. Pasaulis kunkuliavo ir šurmuliavo. Britai trenkė durimis ir nusprendė palikti Europos Sąjungą. Lietuviai išsirinko naują valdžią, JAV – naują prezidentą. Abi valstybės panašios tuo, kad jose laimėjo ne tie, kurių tikėtasi…

Gerai tai ar blogai? Sunku pasakyti. Žalieji valstiečiai, žadėję permainas, sudarė koalicijąsu valdžioje anksčiau buvusiais socialdemokratais. Todėl ir kai kurie ministrai liko seni, iš praeitos Seimo daugumos kadencijos. Bet šiaip naujovių daugiau nei seno.

Kažką kalbėti apie naujosios Vyriausybės darbą dar anksti, ji prisaikdinta tik gruodžio 13 d. Jos programoje gana aptakiai kalbama apie daugelio opių problemų sprendimą. Kol kas realių darbų matyti nedaug, gal todėl, kad valdžios vyrai dar gana atsargūs ir nevengia atsitraukti, jei tik jaučia pasipriešinimą. Karbauskio ir Skvernelio kompanija nesusipyko su Prezidente, kas maloniai stebina, prisiminus, kiek ginčų dėl ministrų skyrimo būta po 2012 m. Seimo rinkimų. Tiesa, naujosios daugumos deputatų margumas leidžia teigti, kad galime sulaukti visokiausių netikėtumų. Tačiau čia jau viskas priklausys nuo to, kaip R. Karbauskiui pavyks suvaldyti savo kariauną.

Kol kas jokių didesnių skandalų nekilo. Kalbama apie kovą su alkoholizmu ir tautinių kostiumų vaikams dalybas, bet tokius ketinimus derėtų tik sveikinti. Valdantieji nusprendė truputį (ne tiek, kiek žadėjo) padidinti pensijas, tačiau pakėlė kai kuriuos mokesčius. Suprantama, kad viena yra žadėti, o kita – daryti. Todėl belieka konstatuoti, kad naujoji Vyriausybė pilna gerų ketinimų. Ar jie virs realiais darbais, ar išliks tik pažadais, parodys artimiausia ateitis. Na, o kol socialdemokratai ir konservatoriai tarpusavyje aiškinasi, kad kaltas dėl nelaimėtų rinkimų, ir žada iš naujo rinkti savo vadovus, rinkimų nugalėtojų populiarumas vis auga ir dabar jau siekia apie 30 %. Tiesa, didžioji lietuviškosios žiniasklaidos dalis apie naująją valdžią atsiliepia nepalankiai ir laukia nesulaukia, kada gi ji susidurs su rimtais iššūkiais. Tik išlieka abejonė – ar tai daroma nuoširdžiai, stengiantis laikytis objektyvumo, ar dėl to, kad pralaimėjo tų žurnalistų numylėtiniai? O gal tie daugumai žmonių pakyrėję pasipūtę ilgamečiai politikai ir pralaimėjo todėl, kad savo puikybės bokštuose užmiršo paprastus žmones, o ne todėl, kad runkeliai jų nerinko?

X X X

Panašaus pobūdžio isterija kilo ir po JAV prezidento rinkimų. Tiesa, šalies vadovas ten renkamas netiesiogiai, per rinkikų kolegiją, tačiau keletą savaičių po rinkimų net mirgėjo apokaliptinės naujienų antraštės. Išrinko ne tą? Bet juk tai ir yra demokratija… Liberalioji žiniasklaida trimituoja apie D. Trumpo tariamą nekompetenciją daugeliu klausimų, tačiau užmiršta, kad šalį valdys ne jis vienas, o jo pasirinktoji komanda. Europoje visi ūžia dėl to, kad naujasis JAV vadovas neva atiduos rytinę žemyno dalį Rusijos įtakai, nes yra labiau susirūpinęs augančia Kinijos galia. Tai tiesa, bet visai nereiškia, kad būsime palikti likimo valiai. D. Trumpo oponentai užmiršta, kad jis yra tikras amerikietis ir gana kietas derybininkas. O ir jo priekaištai, kad patys europiečiai apleido savo gynybos klausimus, yra teisingi. Pagaliau triukšmelis kilo ne dėl to, kad naujasis prezidentas kažko nežino ar nesuvokia (tam yra patarėjai), o todėl, kad jis yra naujas žmogus politikoje. Kas dar pamena, galime priminti, kad ir po D. Reigano išrinkimo prieš keliasdešimt metų daug kas piktinosi, kad tas aktorius visai neišmano politikos. Tačiau kaip tik šis žmogus daug prisidėjo prie SSRS griūties ir yra gerbiamas visame pasaulyje.

X X X

Naujosios Lietuvos valdžios noras stiprinti šalies gynybos pajėgumus sveikintinas. Turint šalia nelabai draugišką kaimynę atsarga gėdos nedaro. Galima tik pasidžiaugti noru jau kitais metais pasiekti „standartinį“ NATO 2 % nuo BVP finansavimą ar net planais grąžinti privalomąją karinę tarnybą. Nuo 9 mėnesių karinių pratybų jaunimėlis tikrai nepražus. Tik suklūsti verčia kai kurie vidiniai dalykai. Kalbame apie vidinį pakrikimą ir netvarką. Juk 1940 m. Lietuvos kariuomenė tikrai buvo neblogai ginkluota ir galėjo priešintis, bet turėjo generolą Vitkauską, liepusį nesipriešinti bolševikinei invazijai. Dabar, praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams, retkarčiais išlenda viešumon faktai, nemaloniai primenantys anuos laikus. Čia ir istorija su Panevėžio apskrities šaulių vade, Lietuvos kariuomenės kapitone, įžūliai besifotografuojančia Rusijos vėliavos fone su žvaigždėta ausine kepure. Ji, beje, dar turi ir brolį, gyvenantį Maskvoje ir dirbantį vietos valdžiai paklusnioje radijo stotyje. Ir žioplą norą statyti informacinį centrą, kai statybininkų akcininkais yra „kuklūs“ Karaliaučiaus krašto gyventojai, ir net paiką žiniasklaidininkų norą iš kiekvieno trečiaeilės aktorės išsišokimo sukurpti skandalėlį, ką noriai pasičiumpa ir ištransliuoja užsienio žiniasklaida. O kai atsimeni, kad mūsų kariniai malūnsparniai ir šiandien remontuojami Rusijoje (nes yra rusiškos gamybos) arba kad pasieniečiai savo elektronines stebėjimo priemones pirko iš rusų bendrovių, darosi visai nelinksma. Ir tai ne sąmokslo teorija. Lenkijos lietuviams, socializmą išgyvenusiems santykinai „švelniuose“ totalitarizmo gniaužtuose, sunku net ir įsivaizduoti, kiek sovietizmu persmelktas yra dabartinės Lietuvos gyvenimas, kiek tokių pseudopatriotinių vitkauskų ir šiandien užima atsakingus postus, galinčius lemti mūsų ateitį.

Yra ir optimistų. Štai vis pakalbama apie emigrantų grįžimą namo. Vienoje TV žinių laidoje Alytaus meras džiaugiasi, kad šiemet jo miesto gyventojų skaičius sumažėjo tik tūkstančiu, ir tikisi, kad kitąmet jau nemažės. Bet ką veikti šiame mieste? Juk visada, kai kažkas nori daryti, kyla nemažas susierzinimas ir protestai. Tame pačiame Alytuje planuojama atidaryti mažytę betono gamyklėlę. Ir iš karto šaukiama, kad ji terš aplinką, o jos keliamas triukšmas neleis žmonėms gyventi.

Pasaulis darosi vis mažesnis, jo tragiški įvykiai aidu atsišaukia tolimiausiuose planetos kampeliuose. Kol visi svarsto, koks bus naujasis JAV vadovas, mūsų žemyno pusę sukrėtė įvykiai Elke. Banalokas konfliktas pasibaigė žmogžudyste ir riaušėmis. Nuomonė dėl šios tragedijos pasidalino – vieni gina atvykėlius, kiti vietinius. Ūžia socialiniai tinklai, reikalaudami teisingumo. O jei tas nužudytas žmogus būtų jūsų giminaitis, draugas ar pažįstamas? Kieno pusę pasirinktumėte jūs?

Naujieji metai tikrai turėtų būti įdomūs. Tikėkimės, kad ne tokiomis žiauriomis naujienomis kaip pernai… Pagaliau neskubėkime – juk tikrieji Gaidžio metai pagal rytiečių horoskopus prasidės tik sausio pabaigoje. Belieka visiems jums 2017-aisiais palinkėti sėkmės!