V. Bložė. nuotr.: R. Šileikos iš rasytojai.lt

Eugenija PAKUTKIENĖ

Praėjusių metų gruodžio 31 dieną amžiams akis užmerkė garsus poetas ir vertėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 1991 m. laureatas Vytautas P. Bložė. Poetas 2000 m. įvertintas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2004 m. apdovanotas literatūrine „Varpų“ premija.

Šių metų vasario 9 d. būtų šventęs 87-ąjį gimtadienį. Deja, belaukiant Naujųjų išėjo amžinybėn. Tačiau paliko didelį kūrybos bagažą: keliolika eilėraščių rinkinių, dainų tekstų, Viljamo Šekspyro, Fridricho Šilerio, Michailo Lermontovo, Nikolajaus Nekrasovo ir kitų garsių autorių vertimų.

Vytautas P. Bložė gimė 1930 m. Baisogaloje. Mokėsi Kėdainių ir Šeduvos gimnazijose. Tėvai buvo ištremti į Sibirą, todėl mokslus teko nutraukti. Tačiau 1949 m. Kaune išlaikė egzaminus. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo rusų filologiją.
1961 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Septyni šienpjoviai“. Jo kūryboje atsispindėjo pokario tragizmas. Kituose rinkiniuose juntamas pokrypis į avangardą. Pasak V. Kubiliaus, „Vytautas P. Bložė ne veltui laikomas lietuviškosios poezijos reformatoriumi, poetinėmis technikomis (siurrealizmas, sąlygiškumas, simultaniški vaizdai, žaidimas žodžių reikšmėmis, sapno poetika, pasąmonės automatizmas) atnaujinusiu lietuvių poeziją, tebedarančiu įtaką jauniesiems lietuvių poetams“. Kūrybai būdinga epiškumo ir lyriškumo dermė, etinis patosas, tautinė savimonė. Jo eilėraščių išversta į anglų, rusų, ukrainiečių, latvių, lenkų ir kitas kalbas.

Poetas palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, išreikšdama užuojautą, pabrėžė jo įtaką kelioms lietuvių kartoms. Pasak jos, V. P. Bložė sukūrė ypatingą poezijos pasaulį, kuriame buvo svarbūs ir istoriniai motyvai, ir kovojančios bei laiminčios lietuvių tautos savastis.

Apie V. P. Bložę 2001 m. Vytautas V. Landsbergis sukūrė filmą „Švendubrės šamanas“. Jame vaizduojamas atsiskyrėliškas poeto gyvenimas Švendubrės kaimelyje netoli Druskininkų, yra jo paties skaitomos poezijos, prisiminimų ir apmąstymų.

Mūsų krašte atliekama nemažai V. P. Bložės dainų. LLD nuo seno turime jo „Dainų“ rinktinę, kurią padovanojo prof. dr. E. Andriulis.

1986 m. įvertintas Jotvingių premija, 1997 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.

V. P. Bložės žmona Nijolė Miliauskaitė – poetė, lituanistė, 2000 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Jos kūryba išversta į anglų, lenkų, vokiečių ir kitas kalbas. N. Miliauskaitė mirė 2002 m., palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse.

arkliai į rūką paskęsta
ir neberanda viens kito: kuosos
ir vėjo traukimas: paliesk, ir šiurpas nusmelks
pirštus
tik laiko drėgmė per akmenis
per mėnesienos švytėjimą

įsiklausau į tylą: kažkas
šnabžda žodžius nesuvokiamus
kerpės
vijokliai
akmeny vėjo šaknys
kur žirgų platūs karčiai
uždengia liūdnas akis

_{Bložė, Vytautas P. Žemės gėlės: Eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1971.}