Gedimino pilis Vilniuje.

Janina MACUKONIENĖ 

„Kad tauta yra, kad žmoguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai pažeidžiamas tautos orumas, savigarba.“ Šį profesorės Viktorijos Daujotytės teiginį išgirdome Lietuvos ir užsienio mokykloms skirtoje konferencijoje „Lituanistika ir valstybė“, kuri vyko Druskininkuose 2016-ųjų gruodžio 8–9 dienomis. Į ją buvo pakviesti ir Lenkijos lietuviškų mokyklų mokytojai. Dalyvavo Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos mokytojos Irena Gasperavičiūtė, Irena Vaicekauskienė ir Janina Macukonienė. Deja, tik vieną dieną, nors abi dienas galima buvo pasiklausyti labai įdomių paskaitų, pamatyti filmą, dalyvauti diskusijose. Konferencijoje, be minėtos gerai pažįstamos Vilniaus universiteto dėstytojos, daugelio knygų autorės, garsios profesorės V. Daujotytės paskaitos „Nevalstybinė lituanistika – Lietuvos valstybei“, savo mintimis apie „Lietuvybę Lietuvos valstybėje“ dalijosi rašytojas dr. Vytautas Rubavičius, filosofas dr. doc. Naglis Kardelis kalbėjoapie „Mūsų stiprybės šaltinius apokaliptiniais vertybių išsižadėjimo laikais“, politologas doc. dr. Mantas Adomėnas pateikė pasvarstymų apie „Lietuvių kalbą ir Europos civilizaciją“, o režisierius Jonas Ohmanas dalijosi karo lauko Ukrainoje patirtimi (jo pasisakymo tema „Lietuvybės naratyvas apkasuose“).

Artėja labai svarbus Lietuvos valstybės jubiliejus. Jau tik metai beliko iki 100-ojo atkurtos Lietuvos gimtadienio. Tai jaudinanti ir įpareigojanti šventė, primenanti mums didelį tautos ryžtą ir pasiaukojimą žūtbūtinėje kovoje už laisvę. „Iš įžeisto tautos orumo kyla ir kraštutiniai, radikalūs veiksmai.“ (V. Daujotytė) Prieš šimtmetį tokių radikalių veiksmų ėmėsi mūsų tauta, per ilgus šimtmečius budėjusi lietuvių širdyse, neužgesusi, nepaisant okupantų politinės ir ekonominės priespaudos, mėginimų paneigti mūsų kultūrą, sunaikinti raštą ir švietimą. Radikaliems, herojiškiems veiksmams lietuvių tauta pribrendo ir devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai ryžosi vaduotis iš sovietinės priespaudos… Konferencijoje išgirsti pranešimai pažadino daugelį klausimų: Ar tautiniai pakilimai gali kartotis tik kas keletą dešimtmečių? Kaip tai galima pastebėti kad ir mūsų tautos istorijoje? Ar reikia būtinai smarkiai pažeisti tautos orumą, kad žmonės atsipeikėtų? Ar dabartiniai visų pirma savo patogumą vertinantys žmonės reikalui esant būtų pajėgūs aukotis tėvynei? Ar tautos išrinktieji tikrai dirba jos naudai? Ar mes, visą atsakomybę perdavę išrinktiems politikams, galime tikrai jais pasitikėti ir visiškai nusiplauti savo atsakomybę? Ar tikrai nuo mūsų, paprastų piliečių, niekas nepriklauso? Ir… turbūt sunkiausias klausimas: Kada mes, kiekvienas asmeniškai, pamažu tampame savo tautos išdavikais? Į paskutinį klausimą turėtų atsakyti kiekvienas pagal savo sąžinę. Maironio žodžiais tariant, tėvynę išduodame, kai iškeičiame ją į „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“.

Šiuo metu galime džiaugtis istoriniu Lietuvos valstybės stabilumu, šiokia tokia gerove. Tačiau, kaip turbūt žmogaus prigimčiai būdinga, nemokame džiaugtis tuo, ką turime. Užtat labai mokame dejuoti ir sielotis, kad kiti turi daugiau, kad tėvynė per mažai mums duoda ir užtikrina… nors, kartojant kažkieno jau seniai suformuluotą frazę, turėtume „neklausti, ką man duos Lietuva, o paklausti, ką aš galiu duoti Lietuvai“. Sąlygiška ramybė gali mus užliūliuoti ir, praradę budrumą, vienąkart galime pabusti labai pasikeitusioje tikrovėje. Režisierius Jonas Ohmanas, dalyvaujantis Ukrainos gynybos kariniuose veiksmuose, pasakojo apie labai sunkią netolimų mūsų kaimynų padėtį, apie niekuo dėtų civilių kančias, prarastus namus, sugriautus gyvenimus. Visai netoli mūsų vyksta baisūs dalykai. Reikia solidarizuotis ir padėti kenčiantiems nuo priešo jėgos, nuo kurios ir mūsų tauta neseniai patyrė daug netekčių ir kuri visai šalia šiuo metu demonstruoja savo karinę galybę. Kaip būtų gera, kad išvengtume skaudžių išbandymų ir vis dėlto susitelktume dideliems darbams savo tautai.

Lietuvybę stiprinant didelį vaidmenį, konferencijos prelegentų nuomone, turi atlikti lituanistai. Lituanistika, pagal V. Rubavičių, tai savaiminė lietuvybės raiška. Taigi lituanistai – tai visi, dirbantys mūsų tautinės kultūros plačiąja prasme srityje, visi mokytojai ir patriotizmo ugdytojai, ir tiesiog visi, besirūpinantys lietuvybės išsaugojimu. Didžiausia visgi atsakomybė už lietuvybės ugdymą atitenka švietimui. Lituanistinis švietimas turi būti valstybės prioritetinė užduotis ir, kaip pažymėjo profesorė Daujotytė, jis turėtų būti valstybės kontroliuojamas. Mokytojai dirba su įvairiomis autorinėmis mokymo programomis. Jose nebūtinai skiriamas tinkamas dėmesys lituanistiniam ugdymui.

Kaip teigė visi konferencijos prelegentai, labai svarbus tautiniam tapatumui išsaugoti kūrybinis darbas. Tik originalioji kūryba gali sustiprinti tautos gyvybingumą. „Jei neturime ką pasakyti, mūsų gyvenimas tampa baisus.“ (V. Daujotytė) Tautinė kultūra ir literatūra yra prigimtinės, bet nuolat reikalauja naujų atkūrimų. Po bėgimo globalizmo link šiuo metu tautos vėl labiau gręžiasi į tautines kultūras. Patriotinei lituanistikai priešpriešinama mokslinė pragmatiška lituanistika. Tačiau be jausminio įsipareigojimo lituanistikos rutulioti neįmanoma. „Lituanistas turi nuolat savo ribas ženklinti. Kurti sutarimo pamatus su kitaip mąstančiais.“ (V. Daujotytė)

Labai įdomų bendrosios sąvokos „kultūra“ aiškinimą pateikė rašytojas V. Rubavičius: „Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu sukurtas bendravimas konkrečioje vietoje.“ Savo pranešime jis įrodė, kokią svarbią vietą žmogaus gyvenime užima gimtoji kalba ir kaip svarbu kiekvienam žmogui įsivietinti – gyventi ten, kur rutuliojosi ir išaugo sava kultūra. „Visos gentys ir tautos gyvena savose vietose. Tik savoje vietoje kultūra gali plėtotis. Tik ten ji gyvybinga.“ Rašytojo teigimu, visavertę kultūrą galima plėtoti tik savoje šalyje ir savos kalbos pagrindu, nes tik tokiomis sąlygomis galima „reikšti unikalią vietos patirtį ir ją apmąstyti“. Ir atvirkščiai, žmogus, neturintis galimybių gyventi savoje žemėje, patiria egzistencinę skriaudą. V. Rubavičiaus teigimu, „ant kultūros pamatų statoma valstybė“, kuri yra „aukščiausias tautos egzistavimo būdas“.

Konferencijos metu buvo sielojamasi dėl nepakankamai geros lituanistikos padėties šiais „apokaliptiniais vertybių išsižadėjimo laikais“ (M. Adomėnas). Lituanistams kelia nerimą prastas gimtosios kalbos mokėjimas, atsiskleidžiantis abitūros egzaminų metu, abejingumas tautiniams reikalams, ieškojimas sau gyvenamosios ir darbo vietos svetur… Tartum simbolinė šios situacijos išraiška – Gedimino kalno griūtis. Ją savo pranešimuose paminėjo bemaž visi prelegentai. Filosofo Manto Adomėno teigimu, valstybė – tai dvasinė kategorija. Jos išlikimo garantas – stipri kultūra, o Gedimino kalno griūtis tai valstybės pamatų netvirtumo ženklas, nes fizinė teritorija laikosi ant dvasinės teritorijos. Tik kūrybinėmis galiomis galima sustiprinti tą dvasinę teritoriją, o jos įgauname susisaistę su savo tauta ne formaliais, bet prigimtiniais ryšiais. Žmogus, praradęs galimybę kurti, praranda laisvę. Filosofas visgi pareiškė viliąsis, kad mūsų tauta pradės vėl busti, nes „kiekviena griūtis suteikia jėgų kurti kažką naujo“.

Konferencijoje išsakytos mokslo žmonių mintys kartais atrodo net šokiruojančios, tačiau jos pagrįstos tyrimais, giliais apmąstymais ir nėra pagrindo jomis netikėti. O kad šiuo metu ne viskas mūsų tėvynėje eina gera linkme, pastebime visi. Tikėkime, kad artėjant garbingam Lietuvos valstybės jubiliejui visi susitelksim ir pagal savo jėgas nuveiksime ką nors naudingo jos labui, jog ateis vėl pakilimo laikotarpis, kad ir ne tokio masto kaip Sąjūdžio laikais. Kaip praneša žiniasklaida, šią vasarą turi būti pradėti Gedimino kalno šlaitų sustiprinimo darbai. Net jeigu šis istorinis objektas sugriūtų, jis išliktų tautos dvasinėje kultūroje, nes lituanistiniuose darbuose giliai įtvirtintas. Tačiau ateinančioms kartoms visgi labai svarbu, kad ir fiziškai kalnas išliktų, o tauta ne griautų, bet sugebėtų sukrauti naujus kultūros lobius.