„Kai mažas nebemoki jau būti, o kaip didelis būt – nežinai“

15

„Šimtadienis” Kovo 11-osios licėjuje Punske, 2017

Gabrielė Krakauskaitė

Šimtadienis… Atrodo, paprastas žodis, sudėtas iš vienuolikos raidžių, bet kiekviena iš jų reiškia daugybę dalykų: šilumą, ilgesį, meilę, taiką, atsakomybę, darbštumą, idėją, energiją, nerimą, išmintį, sunkumus.

Šių metų sausio 28-oji mums, Punsko Kovo 11-osios licėjaus abiturientams, nebuvo eilinė diena. Nuo pat ryto jaudinomės, ar viskas, kam buvo taip kruopščiai ruoštasi, pavyks. Tačiau įdėtos pastangos nenuėjo perniek. Šis vakaras giliai įstrigo mūsų atmintyje.

Pasirengimas šimtadieniui pareikalavo daug darbo, laiko. Be tėvų, mokytojų, meno vadovų pagalbos nebūtumėme įstengę pasiruošti šioms iškilmėms. Už tai jiems tariame nuoširdžius padėkos žodžius.

Atmosfera buvo ypatinga. Kiekvienas bent trumpam galėjo atitrūkti nuo kasdienybės. Jūra – pagrindinė vakaro tema. Vos žengęs pirmuosius žingsnius mokyklos koridoriumi galėjai išgirsti jos ošimą, bangos vedė į papuoštą salę. Svečius pasitiko abiturientų atstovai. Pirmą kartą mokyklos istorijoje programoje dalyvavo ne tik trečiokai, bet ir tėveliai. Jų gitarų skambesys šią šventę padarė dar iškilmingesnę. Tradiciškai sušokome „Gailingį“ – šokį, dėl kurio šio krašto šimtadieniai skiriasi nuo visų kitų, vykstančių Lenkijoje. Dainomis, eilėmis, muzikiniais kūriniais, gėlėmis dėkojome mokytojams, tėvams už jų meilę, darbą, pasiaukojimą ugdant mūsų asmenybes. Kaip komanda po rungtynių džiaugiasi savo pergale rūbinėje, taip mes su auklėtoju Dariumi Valinčiumi savo džiaugsmą dėl pavykusios programos išliejome užkulisiuose, iškeldami rankas aukštyn ir sušukdami: „1, 2, 3 TREČIOKAI!“

Oficialiajai daliai pasibaigus atėjo laikas linksmybėms. Neoficialiąją dalį pradėjome tėvelių ir mokinių valsu, vėliau trypėme Direktorės polką. Šėlome ir džiaugėmės vieni kitų draugija iki paryčių.

Gyvenimas, tai laivas bekraščiame vandenyne, kuriuo plaukdamas žmogus nežino, kas jo laukia už horizonto. Tačiau visi laivai po klajonių ieško uosto. Mes dar tik ruošiamės tai didžiajai kelionei. Skaičiuojame paskutines 100 smilčių iki signalo: „Pakelt inkarą!“ Ar priplauksime kiekvienas savo uostą? Tai parodys tik laikas.

Share