Jurgita STANKAUSKAITĖ

Prieš kelerius metus atlikau mūsų jaunimo šnektos tyrimą, kuriuo bandžiau išsiaiškinti lenkiškų ir angliškų žodžių vartojimo priežastis. Taip pat norėjau sužinoti, ar iš viso jų galima atsisakyti. Tada kalbėjausi su studentais, kurie šiandien yra baigę studijas arba netrukus baigs ilgus metus trukusius mokslus ir džiaugsis diplomuotojo titulu. Tokio pobūdžio tyrimus atlikti ne tik naudinga, bet ir, sakyčiau, privaloma. Turime stebėti, kaip keičiasi mūsų regiono šnekta.Tirti kalbą labai smagu. Kartais užtenka pagrindinių kalbotyros žinių, o kai kada ir to nereikia, kai yra didelis noras savo krašto žmonių kalbą nagrinėti iš įvairių pusių.

Po poros metų vėl sugrįžtu prie jaunimo šnektos, bet šį kartą nusprendžiau nedaryti interviu. Manau, kad pasikalbėti šia tema naudingiau bus, pavyzdžiui, 2020 metais. Praėjo per mažai laiko, kad tokio pobūdžio tyrimas turėtų prasmę. Turime dar šiek tiek lukterti, palaukti naujos kartos.

Po ne vieno pokalbio su licėjaus mokiniais ir publikuoto straipsnio, kuriame buvo iškeliama svetimžodžiais teršiamos kalbos problema, nutariau pasiklausyti jaunimo iš šalies ir pažiūrėti, ar viešojoje erdvėje aptarinėjama jų kalba, kalbėjimo manieros daro šiems įtaką, o gal priešingai – visiškai jų neveikia ir toliau jie šneka kaip šnekėję, nebando išsivalyti savo kalbos.

Sakoma, kad kompiuteriai, telefonai ir internetas sugadino vaikus. Atrodo, kas nieko kito jie nedaro, tik sėdi „tuose langucuose“. Virtualiame pasaulyje vienas labiausiai lankomų yra socialinis portalas „Facebook“, t. y. veidaknygė. (Štai netyčia išsprūdo pirmas pavyzdys, kai angliškas žodis/pavadinimas turi lietuvišką atitikmenį, tačiau jis niekaip neprigyja mūsų kalboje. Priežastys: angliškas natūraliau skamba, patogiau jį vartoti, nėra susikalbėjimo problemų ir kritinėje situacijoje išvengiama tapti užkietėjusiu kalbininku-keistuoliu ar, mūsiškai sakant, čudoku.) Minėtas socialinis portalas gali būti puikiu panašių kalbos tyrimų šaltiniu. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek per dieną į jo sieną patenka jaunimo įrašų. Jais remiantis, galima pažvelgti į jaunosios kartos kalbą, pasižiūrėti, ar yra vartojami svetimžodžiai, ir bandyti palyginti rašomąją kalbą su sakytine. (Tai nereiškia, kad stovėjau kam nors už nugaros ir klausiausi svetimų pokalbių. Kartkartėmis pavykdavo gyvai pasikalbėti su jaunimu apie orą ir apie nieką.)

Veidaknygėje didelė dalis įrašų dzūkiški arba dzūkiškai-mūsiški. Dzūkiškai-mūsiškais pavadinau tokius sakinius, kuriuose yra ir tarmiškų, ir lenkiškų žodžių arba frazių su lietuviškomis galūnėmis. Štai keli pavyzdžiai: Ale tu ir na czasie; Kas ca per zabova/grajus; Gera niespodziankė; Fenkju; OMG; O bogau!

Būtina pabrėžti, kad nei vienas iš aukščiau pateiktų sakinių nėra nukopijuotas. Visi jie sukurti šio straipsnio užduotims įgyvendinti. Pasinaudota tik pavieniais neretai socialinės svetainės sienoje aptinkamais svetimos kalbos ir sulietuvintais žodžiais. Pastebėta, kad tokio pobūdžio sakinius jaunimas vartoja taip pat šnekamojoje kalboje. Akivaizdu, kad šiems galioja taisyklė: „Kap šneku, tep rašau“. Kai kurie lietuvių tyrėjai sako, kad tai yra jaunimo kalba ir nevertėtų į ją žiūrėti kaip į kalbos žalojimo procesą. Jaunimas teigęs ne kartą, kad jis žino, jog netaisyklingai šneka. Tokią kalbą jauni žmonės vartoja tik tarp savųjų, pažįstamų, draugų – jų kalbą suprantančių žmonių. Viešojoje erdvėje (mokykloje, universitete, scenoje) jie vartoja lietuvių bendrinę kalbą. Anot jų, ne tik jie įterpia visokių svetimos kalbos žodžių. Panašiai šnekama ir Lietuvoje. Beje, ten nuolat atliekami panašūs tyrimai. Lietuvos moksleiviai yra teigę, kad „ir suaugusieji jaunystėje vartojo žargoną, tik kitokį“¹. Ankstesnės kartos atstovai tikriausiai nėra vartoję tiek svetimybių, ypač anglicizmų, o lenkiškus žodžius, kaip antai: lioduvkė, sušarkė, muštarda ar paruvkė, nuolat įterpdavo. Šiandien jų kalba atsispindi vaikuose.

Kalba yra tapatybės raiškos priemonė. Negalima su tuo nesutikti. Labai dažnai mūsų krašte sakoma, kad kiekvienas, kuris kalbėdamas įterpia svetimybių, negerbia gimtosios kalbos. Ir taip, ir ne. Teko girdėti, kad jaunoji karta savotiškos šnektos visiškai nelaiko lietuvių kalbos niokojimu. Iš tiesų jie to net nesureikšmina. Jeigu kalbama dzūkiškai, tai tapatinamasi su dzūkais, o jeigu dzūkiškai-mūsiškai, tai su punskiečiais (turima omeny visą Suvalkų trikampį). Reikia suvokti, kad kiekviena pasaulio kalba keičiasi, joje vyksta procesai, kurių neįmanoma sustabdyti. Sociolingvistikos doktorantė Aurelija Čekuolytė teigia, kad šiandienos jaunimo kalbai būdingas polilingvalumas, „t. y. pačių įvairiausių kalbos bruožų vartojimas siekiant tam tikrų komunikacijos tikslų“². Viskas priklauso nuo to, koks yra teksto gavėjas ir ko juo siekiama. Remiantis įrašais veidaknygėje galima pastebėti, kad vieni jų sudaryti iš trumpinių, kurie pasidaro aiškesni mokant anglų kalbą, kiti – iš sulietuvintų svetimybių. Skaitant įrašų komentarus galima suprasti, ko siekiama vienu ar kitu atveju. Dažniausiai norima sutaupyti laiko, būti madingam, skambėti „kietai“, būti šmaikščiam ir išsiskirti, pasidžiaugti populiarumu. Priežasčių gali būti dar daugiau.

Ar jaunimui turės įtakos ir šis straipsnis? Abejoju. Jie suvokia, kaip kalba, ir žino, kad jų šnektą visuomenė priima ne itin teigiamai. Dabar yra jų laikas ir jaunystė, kurioje taisyklės labai dažnai neturi reikšmės. Tokie tekstai padeda mums patiems priartėti prie jaunosios kartos kalbos ir bent šiek tiek ją suprasti. Aišku, norėtųsi, kad kiekvienas tekstas pasiektų ne tik vyresnius, bet ir jaunesnius skaitytojus, o juose išsakytos mintys leistų susimąstyti apie savo kalbą, su kuria šiandien eksperimentuojama, o rytoj ja teks gyventi.