Jaunavedžiai, 1967 m.

Vytautas PEČIULIS

Zyplių dvaro kapelos dainoje „Kelias“, kurią atlieka Remigijus Poderis su dukra Rimanta, yra prasmingų minčių apie gyvenimą. Čia skamba žodžiai: „Laukia tolimas kelias, o kelio nebūna be vingių…“. Mes su žmona atšventėme auksines vestuves, tad verta prisiminti, kokie mūsų kelio vingiai buvę. Penkiasdešimt metų prabėgo labai greitai ir nepastebimai. Neprailgo, nes gyvenimo kelias pasitaikė ne per daug vingiuotas ir duobėtas, o įdomus ir pilnas įvairumų.

Kai 1960 m. sušvelnėjus priespaudai pasitaikė proga padedant mamos pusbroliui išvykti, visa šeima nusprendėm palikti gimtąjį kraštą – Suvalkų trikampį.

Su mama ir jaunesne seserimi atvykau į mažai pažįstamą Kanadą. Pradžia naujame pasaulyje buvo nelengva, nemokant to krašto kalbos. Žmogus be kalbos – kaip be rankų. Gauti darbą jos nemokant buvo maža galimybių. Vienas lietuvis turėjo pažįstamą dar iš Lietuvos, kuris ūkyje augino tabaką ir samdė darbininkus vasaros darbams. Pasiūlė man čia įsidarbinti. Pasiūlymas tiko, nes buvo proga užsidirbti pinigų, pragyventi ir – kaip sakė – pramokti anglų kalbos. Pasakyti lengva, bet tikrovėje kaip gali išmokti kalbą, gyvendamas su lietuviais, kurie patys dar labai mažai ją moka ir sunkiai susikalba, kai prireikia? Dirbti tabako ūkyje savotiškai patiko, nes buvau tarp savųjų. Man, devyniolikmečiam, tai buvo nesapnuotas išbandymas. Juk tabako laukai tęsėsi, kiek akys mato.

Pamažu savijauta keitėsi, nes šeimininkai mane pradėjo laikyti tarsi šeimos nariu. Nevadino samdiniu, visados visur veždavosi į svečius arba atvykus svečiams pristatydavo kaip šeimos narį. Jie turėjo aštuonerių metų sūnų, su kuriuo mes artimai susigyvenom. Tėvams tai labai patiko. Kai jie kur nors išvykdavo, mes saugodavom namus, prižiūrėjom turimus gyvulius, o laisvesniu laiku eidavom žuvauti šalia ūkio tekančioje upėje.

Padirbėjus per vasarą ir nuėmus tabako derlių, pasiūlė man pasilikti rudenio darbams (paruošti išdžiovintą tabaką parduoti). Užbaigus šiuos panorėjo, kad pasilikčiau iki pavasario, nes žiemą reikėdavę pjauti medžius malkoms tabakui džiovinti, o pavasario pradžioje paruošti šiltadaržius, kuriuose buvo auginami tabako daigai sodinimui. Paruošus laukus, pasodinus tabaką, užauginus derlių ir artėjant skynimui šeimininkai pasiūlė, kad atvyktų dirbti mama ir sesuo, kurios gyveno Sudbury mieste. Jie nuvažiavo aplankyti savo pažįstamų ir grįždami jas parsivežė. Mama gamino maistą darbininkams, o sesuo nuskintus lapus ruošė džiovinti. Aš jau antrą vasarą dirbdamas žinojau, kaip reikia atlikti visus darbus tabako ūkyje.

Gyvendami apylinkėje, kur buvo daugiau lietuvių, turinčių tabako ūkius, su šeimininkais kiekvieną sekmadienį važiuodavom į lietuvių šv. Kazimiero parapijos bažnyčią Delhi miestelyje. Pirmiausia buvau pakalbintas užsirašyti į šaulių organizaciją. Kariuomenės šventės metu man leido nešti Lietuvos vėliavą. Pirmą kartą gyvenime laikydamas trispalvę jaučiau pasididžiavimą.

Kadangi nebuvo galimybių visai šeimai toliau dirbti tame ūkyje, šeimininkas surado kitą lietuvį ūkininką, kuriam reikėjo žmonių ruošiant tabaką pardavimui. Kadangi jis norėjo gauti pusininką, pasiūlė, kad mes su mama imtumės ūkininkauti kaip pusininkai. Tikino, kad aš, dirbęs visus reikalingus darbus, esu tinkamas imtis tos atsakomybės. Sesuo išvyko ir apsigyveno Toronto mieste, o mes su mama likome ūkininkauti. Ūkis turėjo dar vieną namą, kuriame įsikūrėme.

Imantis didelės atsakomybės pradžia nebuvo lengva. Atėję pas mane dirbti vyresni darbininkai stebėjosi, kad toks jaunas asmuo bus jų darbdavys. Nelengvi buvo pirmieji metai, viskas nauja, o patirties nedaug. Pirmaisiais metais auginom 28 ekerius (apie 12 hektarų). Atidirbus metus ir pardavus užaugintą derlių pasitaikė kitiems metams geriau ir naujoviškiau sutvarkytas ūkis, turintis teisę auginti daugiau tabako. Nelabai patenkintas šeimininkas nenorėjo išleisti, kalbino pasilikti, bet nusprendėm keltis į kitą vietą.

Pradėjome dirbti kitame ūkyje, kur viskas atrodė naujoviška, geriau sutvarkyta, geresni pastatai ir naujoviškos mašinos. Gyvenant ir dirbant geresniame ūkyje pasirodė, kokiomis sunkiomis sąlygomis teko darbuotis ankstesnius metus. Tais metais auginom 38 ekerius (maždaug 17 hektarų). Pasisekė daugiau užsidirbti, tad pasilikome toje apylinkėje. Auginti tabaką sekėsi, nepasitaikė nuostolingų metų, kas suteikė drąsos toliau ūkininkauti.

Dar po metų apsidirbus visus didžiausius darbus, 1966-ųjų sausį, palikęs mamą pašeimininkauti, nuskridau į gimtinę Suvalkų trikampyje. Man tuomet buvo 24-eri. Po daugiau kaip penkerių metų vaikai, kuriuos tokius palikau išvykdamas, jau buvo jaunuoliai, o vyresnieji pasenę. Man parvykus giminės ėmė piršliauti. Tuomet ir prasidėjo, dainos žodžiais tariant, „kelias su vingiais“.

Pirmą sekmadienį su giminėmis susitikus po pamaldų užėjom sušilti pas pažįstamus. Jų kieme buvo arklių su rogėmis ir daugiau pažįstamų. Buvę ir nepažįstamų, bet pakalbėjus paaiškėjo, kad tai mano mamos jaunystės draugai. Su vienu besikalbant apie jo pažintį su mano mama, kartu buvo to asmens dukra. Susitikus pirmą kartą net vardo nepaklausiau. Tai buvo sausio pabaiga ir tikra žiema. Vasario pradžioje, prieš Grabnyčių dieną, kuomet šventinamos vaškinės žvakės, buvo atlydys, lijo lietus, o paskui pašalo. Tai gatvė einant iš bažnyčios buvo slidi kaip čiuožykla. Druskos tais laikais nebuvo pilama, tai žmonės slidinėdami vaikščiojo. Eidami su giminaičiu šaligatviu pastebėjom pirmą sekmadienį matytą merginą. Ji slidinėdama bandė užeiti ant šaligatvio. Liepiau giminaičiui įsikibti į prie valsčiaus įstaigos augantį šermukšnį, o aš, laikydamasis jo, ištiesiau ranką merginai. Užtraukiau ją ant šaligatvio. Kadangi buvo slidu, už parankių susikibę nuėjom ten, kur buvo užeigoje susirinkę pažįstami.

Sugrįžus iš bažnyčios teta užklausė: „Gal kokią merginą nusižiūrėjai?“. Atsakiau, kad su viena perėjom per miestelį slidinėdami, susikibę už parankių. Nugirdęs tetėnas pasiteiravo, kas ji. Jų sūnus papasakojo apie tą merginą, nes aš pats daug ko nežinojau. Kitą dieną tetėnas važiavo ieškoti elektriko, gyvenančio toje apylinkėje, kur jo pažįstami. Užėjęs paklausti, kaip surasti reikalingą elektriką, užklausė, ar sutiktų išleisti dukrą už anksčiau matyto parvykėlio iš Kanados. Kadangi buvo ankstyvas rytas ir dukra dar miegojo po Užgavėnių vakaruškų, sutarė, kad pasitars ir susitiks ketvirtadienį stotyje, kai bus superkami duoklėms skirti gyvuliai. Ketvirtadienį tetėnas nuvežė duoklei skirtą gyvulį, pasikalbėjo ir sugrįžęs man sako: „Šeštadienį važiuosim į piršlius“.

Atėjus šeštadieniui pasikinkėme į roges bėrį, kurį užaugintą palikau išvykdamas į Kanadą, ir temstant nuvažiavom į vietovę, kur dar nebuvau lankęsis. Mus maloniai pasitiko, nes jau buvom pažįstami iš susitikimo Punske. Jų vyriausi vaikai, sūnus ir dukra, kartu su manim ėjo Pirmosios komunijos. Dukra buvo ištekėjusi ir gyveno kur kitur, o su sūnumi kalbėjomės kaip pažįstami, nes prieš man išvykstant į Kanadą susitikdavom vakaruškose. Su tėvais radom bendrą kalbą, nes jie pažinojo mano mamą ir mirusį tėvą. Sutarėm, kad savaitės pradžioje nueisim į valsčių sužinoti, kokie reikalavimai sudarant civilinę santuoką. Tuos reikalus tvarkantis pareigūnas pasakė, kad reikia turėti pažymą, patvirtinančią, kad aš nevedęs. Pažymą galėjo išduoti Kanados ambasada. Pasiūliau, kad į Varšuvą su manim važiuotų ir man peršama mergina. Tėvai pasiūlymui pritarė. Mergina, anksčiau toliau nekeliavus kaip „tik iki Smalėnų“, turėjo progą nuvykti net į Varšuvą, o svarbiausia – artimiau susipažinti.

Traukiniu nuvykom į sostinę, susitvarkėme reikalingus dokumentus Kanados ambasadoje, aplankėm zoologijos sodą, Karo muziejų ir dar kitas vietas. Per keletą dienų dar aplankėme keliuose miestuose gyvenančias ir dirbančias bei vieną besimokančią mano klasės drauges iš pradžios mokyklos. Savaitės pabaigoje sugrįžom atgal į Punsko kraštą. Tokia buvo mūsų pažinties pradžia. Kitas keturias savaites bendravom artimiau, lankydami mano gimines. Irenos (toks mano žmonos vardas) tėvai sukvietė gimines pirmiausia mišioms, vadinamoms egzekvijomis, ir baliui namuose, kad supažindintų su būsimu žentu iš Kanados. Suvažiavo nemažai tokių, kuriuos prieš išvykdamas į Kanadą pažinojau, bet buvo daug asmenų, su kuriais susitikau pirmą kartą.

Naujos pažintys, giminių lankymas. Keturios savaitės labai greitai prabėgo. Artėjo kovo vidurys. Reikėjo grįžti atgal ūkininkauti, nes balandžio pradžioje šiltadaržiai turėjo būti ruošiami tabako daigų auginimui. Pirmadienį, kovo 14-ąją, valsčiuje sudarėm civilinę santuoką. Vakariniu traukiniu sutuoktinė su broliu palydėjo mane iki Varšuvos. Iš jos kovo 15-ąją išskridau atgal į Kanadą. Emigracijos įstaigoje sutvarkiau dokumentus, reikalingus žmonai pakviesti. Pasodinom tabaką, jį užauginom, nuėmėm derlių ir net nepajutom, kaip atėjo ruduo. Nupirkus bilietą lėktuvui, gauta žinia, kad dokumentai susitvarkyti ir žmona lapkričio 15-ąją atskrenda.

Kaip tyčia dieną prieš atvykimą Kanados lėktuvų bendrovės darbininkai pradėjo streikuoti. Tarptautiniai lėktuvai tais laikais skrisdavo tik iki Monrealio, o į Torontą reikėdavę skristi Kanados lėktuvu. Kad nereikėtų važiuoti traukiniu arba autobusu, nuvažiavau mašina pasitikti į Monrealį. Nuvykom su seseria ir padarėm didelę staigmeną. Kadangi lėktuvas atskrido vakare, nakvojom Monrealyje ir kitą dieną grįžom į Torontą. Čia nakvojome pas mano seserį. Kitą dieną parvažiavom į namus, kur marčios laukė mano motina. Kadangi vyko tabako rūšiavimo darbai, kitą savaitę savo sutuoktinę supažindinau su Kanados gyvenimu.

Pradžioje buvo viskas nauja, darbas prie nesibaigiančių krūvų tabako, kurį reikėjo paruošti pardavimui. Nenuobodžiavom, visur važinėjom vakarais ir sekmadieniais, lankydami pažįstamus ir įdomesnes vietas. Du kartus per savaitę vakarais nuvažiuodavom miestelin, kur buvęs kinas. Čia buvo rodomi daugiausia du filmai, keičiant kas tris dienas. Sekmadieniais tais laikais kinas neveikė. Kadangi gyvenom kartu, vadinamosios davatkos ėmė apkalbinėti, kad gyvename be santuokos. Kad turėtume ramybę, radę laisvą salę 1967 m. sausio 28 d. susituokėme lietuvių šv. Kazimiero bažnyčioje Delhi miestelyje. Mūsų santuoką palaimino tos parapijos klebonas kun. dr. Jonas Gutauskas. Buvo tokia diena, kurios niekam nelinkėtume: siautė pūga, o sniego buvę tiek, kad vos galėjom išvažiuoti. Į vestuves buvom sukvietę visus tos apylinkės lietuvius ūkininkus, kurie atvykus Irenai mums suruošė priešvestuvinį puotą. Mums dovanų visi nupirko naujus miegamojo baldus, kuriuos ilgus metus naudojome. Nepaisant tos dienos oro, visi pakviestieji suvažiavo ir smagiai atšventėm mūsų vestuves.

Gyvenimas tabakininkų apylinkėje mums, jauniems žmonėms, buvo savotiškas, kitoks, nei turėjo būti. Bendravom daugiausia su vyresniaisiais, mūsų tėvų arba senelių amžiaus. Mūsų amžiaus asmenų buvo, bet jie buvę kitokių pažiūrų. Nors visi mokėjo lietuviškai kalbėti, bet tarp savęs kalbėjosi angliškai, o mums, silpnai mokantiems, nebuvo smagu. Su vyresniaisiais rasdavome bendrą kalbą. Dažnai nuvykdavom į Torontą, kur daugėjo kilusiųjų iš Punsko krašto. Ten pasijusdavom kaip tarp savųjų. Pas mus į ūkį dažnai atvykdavo pažįstami, kilę iš Suvalkų trikampio. Dauguma patardavo mums keltis gyventi į Torontą. Buvom prasigyvenę ir neblogai susitvarkę. Kažkodėl nebuvę didelio noro pasilikti visam gyvenimui tabako aplinkoje, nes buvo nemažai rizikos auginant tokį jautrų šalnoms ir audroms augalą. Tame pačiame ūkyje auginau tabaką septynerius metus, o atvykusi Irena išbuvo ketverius. 1970-ieji buvo paskutiniai toje apylinkėje. Nuėmus derlių apsisprendėm pakeisti gyvenamąją vietą.

Sutvarkius ir paruošus tabaką pardavimui, Irena 1971 m. pradžioje išvyko. Apsistojo pas mano seserį ir jos vyrą. Sesers vyro dėdė dirbo siuvykloje. Jam padedant Irena gavo darbą – ėmė siūti drabužius.

Aš, likęs ūkyje, ėmiau pardavinėti nuosavas mašinas ir kiekvieną savaitgalį vežti turimą turtą į Torontą. Pardavus tabaką kovo pabaigoje persikėlėm visam laikui. Pirmiausia apsistojom pas sesers šeimą. Irena dirbo siuvykloje, o aš gavau laikiną darbą chemikalų gamykloje.

Kadangi neturėjome rimtų darbų, pasinaudodami aplinkybėmis, nutarėme vasarai nuvykti į Suvalkų trikampį. Plaukėme laivu, kad galėtume pabūti gimtinėje visą vasarą. Viešnagė neprailgo, nes buvo proga daugiau pamatyti ir susitikti su artimaisiais. Toks ilgas buvimas nepatiko saugumui, nes jie manė, kad tai gali pakenkti santvarkai. Keletą kartų kvietė pasikalbėti, kad išsiaiškintų ilgo pobūvio tikslą.

Grįžę pradėjom kurtis Toronte. Irena toliau dirbo siuvykloje, o aš įsidarbinau prie naujų namų statybos. Dar kurį laiką gyvenome pas seserį ir jos vyrą, bet paskui nusipirkom savo namą. Pažįstamiems padedant pavyko gauti darbą Toronto miesto transporto bendrovėje TTC, kur dirbau iki pensijos, 35 metus.

Turint pastogę ir nuolatinį darbą mūsų šeima padidėjo. Užauginome du sūnus ir dvi dukras. Vyresnioji dukra ištekėjusi, bet neskuba mums suteikti malonumo tapti seneliais. Kiti vaikai, nors subrendę, nesukuria savo šeimų.

Gyvendami Toronte pasijutome radę tikrą gyvenimo tikslą. Čia buvo nemažai atvykusiųjų iš Suvalkų trikampio (ir jų daugėja), didesnės veiklos galimybės, lietuvių organizacijos, chorai.

Vasarą lankėmės gimtinėje. Eidami Punsko gatve pastebėjome, kad ta vieta, kur slidinėjančiai panelei padėjau užeiti ant šaligatvio, neatpažįstama. Šermukšnio, kuris ten augo, nėra, šaligatvis pertvarkytas, valsčiaus įstaiga išsikėlusi į kitą vietą, bet pastatas išlikęs. Prisiminimai gyvi, nors praėjo penkiasdešimt metų.

Jeigu reikėtų pradėti bendrą gyvenimą iš naujo, net neabejodami nieko nekeistume. Praleidom kartu penkiasdešimt metų, būdami ištikimi vienas kitam. Bendravome su žmonėmis, veikėm visur, kur buvome reikalingi. Kokie buvome, gali pasakyti visi tie, kurie ką nors patyrė bendraudami su mumis. Stengėmės padėti gyvenimo Kanadoje pradžioje ne tik saviems, bet ir kitiems, kam reikėjo kuo nors padėti. Turtai mūsų nepavergė, pakanka to, ką turime užgyvenę. Ištikimybė buvo svarbiausia, o visa kita – pagal susiklosčiusią padėtį.

Skaitydavau Kanadoje leistą humoro žurnalą „Pelėda“. Pradedant metus buvo išleidžiamas knygos formato kalendorius, kuriame buvęs skyrius „Žemaitiška kantrybė“. Išlikęs atmintyje toks pasakojimas apie žemaitį. Turguje pardavęs viską, ką buvo atvežęs, žemaitis su pinigais važiavo namo per mišką mažai važinėjamu keliuku. Užpuolė jį plėšikai. Atėmė pinigus, arklį ir vežimą, o žemaitį pakorė ant šakos. Praslinkus keletui dienų eidamas žmogus pamatė kabantįjį ir peiliu perpjovė virvę. Nukritęs žemaitis atsistojo, atleido kaklą spaudusią virvę ir sako: „Tris dienas kabojau, virvė smaugia, uodai kanda, o dieną saulė kepina. Tris dienas išlaikiau, bet jei būtų reikėję dar tris dienas, būčiau neišlaikęs.“ Taip ir mums. Išgyvenom kartu penkiasdešimt metų, bet kitų penkiasdešimt tikriausiai neišlaikysim ir tokios sukakties, kurią atšventėm 2017 m. sausio 28 d., tikriausiai nesulauksim. Prasmingai pragyventi metai. Jie buvo įdomūs, turiningi ir pilni įvairumo. Esame dėkingi Visagaliui, kad likimas mus suvedė, davė laimingus laikus ir gyvenimas buvo pilnas malonių dalykų.

Nuotraukose:

1. Mes – jaunavedžiai. 1967 m. sausio 28 d.

2. Su savo užaugintais vaikais. Iš kairės: Edvardas, Vilija, Virginija ir Rimas

3. Auksinių vestuvių padėkos mišių dalyviai Lietuvos kankinių šventovėje 2017 m. sausio 28 d. Viduryje kun. Nerijus Šmerauskas, dešinėje vienoda apranga per mišias giedojęs parapijos choras (kuriame ir mes dalyvaujame)