Sigitas Černelis ir Jonas Gasparavičius Čikagoje apie 1986 m.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ

Tamsa languose tame namo gale, kur Vidugirių Černelių, tėvų, gyventa. Nepraėjus nė mėnesiui po atsisveikinimo su Černeliene, paskui ją Anapilin išskubėjo daugiau kaip 55 metus kartu pragyvenęs jos vyras Sigitas.

„Negaliu apsiprasti, kad Černelių jau nėra, – sako Sigito artima giminaitė, jo sesers dukra Ona Lukoševičienė. – Mes kasdien susiskambindavom, iki paskutinių dienų. Su Maryte arba su Sigitu. Kai Sigitas turėjo jėgų, vis pas mus užvažiuodavo. Jis man kaip brolis. Labai man jų trūksta…“ Mintyse pritariu Lukoševičienei – kad ir man toks jausmas, tarytum su Černelių išėjimu pasibaigė tam tikras gyvenimo etapas – Vidugiriai… vaikystė… bitininkystė…

Sigitas dar paruošė savo bites žiemai. Pamaitino, apklostė. Jos kelsis pavasarį ir primins, kad gyvybė tęsiasi nepaisant visko…

Beveik kaip brolis

Prisiminimais apie Sigitą Černelį dalijasi jo sesers dukra, ketveriais metais už jį patį vyresnė Ona Lukoševičienė (Aleksaitė) iš Vaitakiemio: „Sigitas gimė 1941 m. balandžio mėnesį. Jis buvo jauniausias Černelių Petro ir Rožės (Degutytės iš Agurkių) sūnus. Už vyriausią seserį (mano mamą Mikasę) jaunesnis 24 metais. Už brolius Petrą ir Ulijaną irgi gerokai jaunesnis. Petras gimė 1923, Ulijanas, rodos, 1925 m. Jau visi išmirę. Esu girdėjusi, kad dvi dukros mažos mirė, ir dar buvęs sūnus Petriukas.

Aš buvau 4 metų, kai Sigitas gimė. Jau šiek tiek atsimenu tą faktą. Iki 8 metų net nežinojau, kad Sigitas ne mano brolis, nes mano tėtė mirė, kai man buvo vieneri, tai gyvenom sykiu Černelių tėviškėje (tėtė buvo atėjęs į žentus). Močiutė augino mus sykiu. Namie močiutę visi vadinom mama, o mano mama buvo mamytė ir Sigitui, ir man. Niekas man nebuvo pasakojęs, kad Sigito tėvai nėra mano tėvai. Tėtės juk aš visai neprisiminiau. Gal būdama kokių aštuonerių supratau, kad Sigitas ne mano brolis. Kiti dėdės (Petras ir Ulijanas) liepdavo man Sigitą dėde vadinti, tai aš labai pykdavau.

Mama, išbuvusi našlė 9 metus, ištekėjo už Žukausko Juozo iš Kampuočių, ir aš išsikėliau kartu su mama. Bet ir čia neilgam mūsų keliai išsiskyrė. Mano patėvis buvo labai silpnos sveikatos – sirgo džiova, paskui greitai mirė. Jis buvo labai geras žmogus, man kaip tikras tėvas. Susilaukė dukros, kai man buvę 17 metų. Visada ir už jį poteriauju.

Pas Černelius vyriausias brolis Petras sukūrė šeimą, atsirado vaikų, tai Sigitas daugiau pas mus gyvendavo, padėdavo mums ūkyje. Jis jau būdamas bernas eidavo užsidirbt. Žinia, jaunam žmogui visko reikia. Tai ėjo kur miškan dirbti, tai kas kviesdavo į ūkį. Labai darbštus buvo ir jokio darbo nebijojo.

Labai geras šokėjas buvo, dainininkas. Pakalbindavau, kad eitų su manim kur į šokius. Man gal 18 metų buvo, tai prisikalbinau ir Sigitą. Nors jaunesnis ir dar tokie dažniausiai neidavo į šokius, bet draugės sakydavo, kad jį atsivesčiau. Jos džiaugėsi, nes Sigitas labai geras šokėjas buvo – šoko kaip vėjas.

Nežinau, kas ir pripiršo Marytę Kasperavičiūtę iš Vidugirių, gal krikštatėvis Degutis. Abudu labai darbštūs, rūpestingi. Gražų amžių kartu nugyveno.“

Kunigas apie Sigitą Černelį

Sausio 25 d. atnašaudamas šv. Mišias Punsko parapijos vikaras Marius Talutis labai taikliai apibūdino Sigitą. Sakė: nors ir nebuvo baigęs universitetų, nerašęs disertacijų, bet kiek jis turėjo išminties… Pažinojo kiekvieną apylinkės kaimą, kiekvieną balą, kalnelį ar raistą, žinojo, kur kokį grybą girioje rasti, kur pavasarį javus sėti, kur geriau dygs. „Jis žinojo, kaip žemė kvepia“, – sakė įsimintinus žodžius kunigas. Vikaras taip pat minėjo Sigito valingumą, domėjimąsi savo bendruomenės gyvenimu, energingumą. „Jei tik kas dirbama prie Vidugirių bažnyčios, tuoj čia ir Sigitas – gal reikia ką padėti, ką patarti. Patarti jis mėgdavo ir visados turėjo savo nuomonę, beje, ir atkakliai ją gindavo, bet ginčijantis visados buvo taktiškas“, – taip apie velionį pasakojo kunigas per jo laidotuves.

Kunigas Marius Talutis puikiai pažino savo parapijiečius ne tik iš vardo ir pavardės. Jis perprato jų būdą. Vienos tik Sigito būdo savybės nepaminėjo kunigas per laidotuves – jo humoro jausmo, polinkio juokauti.

 Kas bendro tarp Sigito ir skerdžiaus Lapino?

Pagalvojus apie buvusį kaimyną, peršasi mintis, kad jis būtų kaip skerdžius Lapinas iš Vinco Krėvės „Skerdžiaus“, jeigu tik Dievas jam būtų leidęs sulaukti Lapino amžiaus.

Skerdžius mylėjo vaikus. Ypač mėgdavo jiems visokių baisybių pripasakoti. Vaikai klausydavosi išvertę akis, bet paskui nuo krosnies neišvarysi jų laukan – jiems vis atrodydavo, kad iš ežero kokia laumė beišnyranti ar koks maumas jų belaukiąs.

Taigi Sigitas irgi mėgo kirkinti vaikus. Atsimenu, mums kaimynas pripasakojęs, kad Stapanauskų šieno kūgiuose žvingalos kiaušinius deda. Nežinojom, kas tie žvingalos, bet kiaušinius jų surasti knietėjo – jie turi būti kažkuo ypatingi, jei Černelis taip pasakoja ir taip paslaptingai vadinasi. Žinoma, Stapanauskai iš ryto nesuprato, kas ir kodėl perkrėtė jų šieno kūgius. O mums taip ir liko paslaptis, kas tie žvingalos ir kokie jų kiaušiniai…

Kas pažinojo Sigitą Černelį, neleis man pameluoti, kad jis ne tik vaikams visokių istorijų pripasakodavo, bet ir suaugusiems sugebėjo niekų prikalbėti. Kas labiau linkęs pajuokauti, juokdavosi, bet atsirasdavo ir tokių, kas supykdavo.

Kaip kunigas Marius sakė: Sigitas – gamtos vaikas. Jeigu kas būtų uždraudęs jam žvejoti, grybauti ar bitininkauti, Sigitui gyvenimas būtų tapęs nebeįdomus. Juk bedirbdamas žmogus ilsisi. Tačiau grybavimas ar bičių žiūrėjimas – negi tai darbas? Tai ne darbas – tai džiaugsmas. Tikriausiai Sigitas negalėjo suprasti tų žmonių, kurie miestuose sėdi uždaryti tarp keturių sienų. Ir kaip jie be miško, ežero, laukų išgyvena…

Ir Černelis buvo išvykęs gyventi į miestą. Ir ne bet kokį, o lietuvių sostinę Amerikoje – Čikagą. Tačiau ne poilsiauti. Sūnūs jau buvo suaugę,  buvo kam dirbti ir prižiūrėti ūkį, taigi išvyko užsidirbti. Dvejus metus dirbo Ankaus kepykloje. Nelengva tai buvo duona, tačiau uždirbti pinigai buvę gera injekcija ūkiui, padėjo vyresniesiems sūnums namus įsigyti.

 Juokai kartais gelbsti gyvybę

O buvo taip. Kartą į Vidugirius atvažiavo autobusas, kuriame galima buvo persišviesti plaučius. Tai Sigitas, norėdamas pajuokauti (susilažino su kitais vyrais ar kaip ten buvo, nebepamenu), nuėjo ir persišvietė. Ir štai tyrimo rezultatai pasirodė esą visai nejuokingi. Teko operuoti plaučius, išpjauti auglį. Tai buvo 1996 metais. Žinoma, tuomet iš esmės pasikeitė Černelio gyvenimas, mat jis, stiprus vyras, nuo to laiko turėjo tausoti savo jėgas. Jėgų jis turėjo, bet kai tik per sparčiai pajudėdavo, tuoj pritrūkdavo oro. Laiku aptiktas plaučių auglys leido dar pragyventi daugiau kaip dvidešimt metų. Tačiau po operacijos jau rimtų ūkio darbų negalėjo imtis, nebent beūkininkaujančiam sūnui Juozui padėdavo veršius perrišti ar pagirdyti, su sūnum Petru Žagarių ežere pažvejodavo. Ir, žinoma, daugiausia laiko skyrė bitėms. Bitynas, užveistas sodybos gale, kiekvienais metais vis augo.

Šeima

Nors šiame rašinyje apie Sigito šeimą beveik ir nerašoma, apie ją papasakota š. m. „Aušros“ pirmajame numeryje. Šeima Sigitui buvo ta varomoji jėga, dėl kurios kiekvieną rytą verta buvo keltis. Kuri yra esmė ir tikras gyvenimas, o visa kita – tik jo prieskoniai.

***

Nukirtus skerdžiaus Lapino numylėtąją liepą danguje atsivėrė skylė… O kiek tokių skylių atsiranda žmonių širdyse, kai iškeliauja jų artimieji? Tos skylės niekados neužgyja, jos ilgus metus gyvuoja žmonėse, laikui bėgant pavirsdamos ilgesiu ir vis primindamos apie tuos, kadaise čia buvusius, mylėtus, artimus.

Nuoširdžiausi užuojautos žodžiai sūnums Juozui, Petrui ir Jurgiui bei jų šeimoms.