Protokolas

Petras MAKSIMAVIČIUS

Kai kam šis straipsnis atrodys keistas. Parašyti šia tema ir tokia forma paskatino dvigubai už mane jaunesnis „Aušros“ skaitytojas. Prasitariau jam, kad jau nėra apie ką rašyti, viskas parašyta, nėra kuo sudominti skaitytojus. Jis pasiūlė panagrinėti, kodėl „Aušrai“ trūksta vadinamųjų probleminių straipsnių, ir paraginti skaitytojus aktyviau įsitraukti į žurnalo kūrimo procesą. Nežinau, ar pavyks jo lūkesčius patenkinti, bet pabandysiu.

Dažnai susimąstau: tiek daug įdomių ir protingų žmonių mūsų bendruomenėje, tad kodėl jie nenori pasidalinti savo mintimis „Aušroje“? Vieni gyvena Seinų ir Punsko krašte, kiti išsibarstę po visą pasaulį. Gerai, jeigu rašo atsiminimus ir deda į savo stalo stalčių. Tokiu būdu vis dar išlieka tikimybė, kad kada nors tos mintys išvys dienos šviesą ir bus kitiems naudingos, gal įkvėps naujiems darbams. O jeigu to nedaro? Tokiu atveju sukauptą informaciją, patirtį, talentus prarandame visam laikui. Iš pat pradžių priimkime prielaidą, kad nenoras rašyti nesusijęs su „Aušros“ redakcijos redagavimo stiliumi, žurnalo kryptimi, turiniu ir pan. Tai palengvins svarstymą. Žurnalo kryptis ir kiti su tuo susiję dalykai galės būti atskiro straipsnio tema. Mūsų „emigrantus“ taip pat kol kas palikime ramybėje. Pakalbėkime apie mus pačius.

Gerai. Pasakysite: aš nemoku, nežinau, ką ir kaip rašyti. Geriau darysiu tai, ką tikrai išmanau ir moku. Negerai. Galima vadovauti didžiulei gamyklai ir užtikrinti tūkstančiams žmonių darbą. Bet galima taip pat pasidalinti savo patirtimi ir įkvėpti jaunimą siekti tokios karjeros, mokytis ir tobulėti. Tokia patirtis leidžia žmogui kai ką daugiau matyti ir suprasti, o žinias panaudoti daugelyje kitų sričių. Argumentus „nemoku“ ir „nežinau, kaip“ rašyti iš karto reikėtų atmesti. Gyvename informacijos amžiuje. Visi skaitome, mokame rašyti. Gramatikos ir rašybos klaidas pataiso kompiuteriniai teksto redaktoriai. Datas, citatas pasitikriname „Google“ ar kitose interneto svetainėse. Tai kodėl nerašome? Gal tai problema mūsų mokyklų, kurios negeba paruoši absolventų tokiam elementariam bendravimui su pasauliu? Bendravimą suprantu taip: ne tik perskaitau, išklausau ir parašau anoniminį komentarą, bet ir stengiuosi viešai, visiems girdint perteikti ir apginti savo argumentus, idėjas. Tokie gebėjimai gyvenime labai praverčia. Gal tai tapo esmine mūsų organizacijų problema, kad jos jau neranda naujų lyderių ar tie nauji lyderiai nesiveržia į visuomeninį gyvenimą. Kita vertus, nesu tikras, ar tai gera diagnozė. Paimkime paprastą pavyzdį. Kai ateina metas kalbėti (rašyti) apie su visa bendruomene susijusias problemas, dažnai nepuolam į diskusijas, stengiamės pirma išklausyti kitų nuomonę. Tačiau jeigu, tarkime, matom, jog gavome nepagrįstai didelę sąskaitą už suvartotą elektros energiją, dažniausiai mūsų reakcija būna žaibiška. Ar netiesa?

Grįžkime prie rašymo. Nesakau, kad žmogus, kuris visą dieną dirba fizinį darbą, grįžęs namo dar turėtų noro dalintis savo mintimis apie gyvenimą ir sėsti rašyti straipsnį „Aušrai“. Tačiau visą laiką kartoju, kad darbas, kurį dirbame, nelemia to, ar esame „svarbesni“, ar „mažiau svarbūs“ visuomenėje, ar turime ką jai pasakyti, ar ne. Garsėjančios visame pasaulyje firmos „Apple“ kūrėjas Stivas Džobsas (Steve Jobs) net nebaigė studijų, o pirmąjį kompiuterį su draugu sukūrė tėvo garaže. Taigi daug kas priklauso nuo žmogaus asmenybės, noro tobulėti, siekti užsibrėžtų tikslų, svajonių, o ne nuo to, kokį darbą jis dirba ar kokią mokyklą baigė. Žinoma, tiems, kurie gyvenime turėjo daugiau galimybių mokytis ir jau daugiau pasiekė, paprasčiau. Tačiau iš jų ir daugiau tikimasi išgirsti.

Pasvarstykime, kokia būtų nauda iš rašymo. Išskirčiau dvi sritis, nors jų daug daugiau. Pirmoji – asmeninė. Negi neturiu jokių teigiamų idėjų, kuriomis norėčiau pasidalinti su kitais, ir tomis mintimis juos praturtinti, kurti geresnį pasaulį? Tas „pasaulis“ tai taip pat mus supanti aplinka. Gal tos mano parašytos mintys atkreiptų dėmesį į tai, ką reikia pataisyti darbovietėje, santykiuose su kaimynais, bendradarbiais? Gal leistų suprasti, kaip pagerinti vaikų auklėjimą, kultūrinį gyvenimą, apsaugoti nuo užmaršties tėvų palikimą. Ar blogai, kad vaikai paskaito tėvų mintis, kokių galbūt niekada anksčiau neišgirsdavo ir neišgirs kartu pusryčiaudami ar apsipirkdami parduotuvėje? Ar verta nugyventi visą gyvenimą tik tam, kad nusipirktume kelis automobilius, pasistatytume namą, išvyktume atostogų… ir galų gale apie mus primintų vos keli eklektiški įrašai feisbuke ir antkapinėje lentoje? Žinoma, galima. Ir ar verta idėjas, mintis, kurios mumyse gimsta, pasilikti tik sau arba tik artimam pažįstamų ratui?

Dabar noriu iš karto atsakyti į klausimą, kuris ne vieno jūsų galvoje gimsta. Daugelis galvojate: parašysiu, o po to turėsiu problemų darbe, šaipysis iš manęs, susipyksiu su pažįstamais, bendradarbiais. Taip galvojame ypač tada, kai gyvename mažoje bendruomenėje. Tačiau jeigu toji bendruomenė maža ir visi visus pažįsta, tai ir daugiau turime dėti pastangų, kad ji nuolatos harmoningai vystytųsi. Kodėl mums tai turėtų rūpėti? Todėl, kad esame jos dalis, ir tai sąlygoja, ar būsime patenkinti savo gyvenimu, sėkme darbe, sutvarkyta aplinka… Ar rašymas gali sukelti įvairių nepatogumų? Visiška netiesa. Pirma, nereikia nieko užgaulioti, kad parašytum tai, ką nori parašyti. Antra, yra daug būdų parašyti taip, kad labai subtiliai atkreiptume dėmesį į vieną ar kitą svarbų klausimą. Girdėjau ir girdžiu šimtus istorijų ir pasakojimų, kur ir ką reikėtų keisti, tobulinti, pataisyti. „Tas pasakė taip, o anas pasielgė kitaip.“ „Jis žudo visos komandos motyvaciją, o ji nesupranta, kas svarbu, o kas nereikšminga…“ Ir Jūs tai girdėjote? Visi esame tik žmonės ir kiekvienam pasitaiko taip kalbėti. Bet kokia iš to nauda? Nors tokie pasakojimai ir tampa vieša paslaptimi, bet neatsiranda noro apie tas problemas rimtai diskutuoti, spręsti jas ir eiti pirmyn. Ne viską galima aptarti ar iškelti per susirinkimą arba posėdį. Žymiai paprasčiau ir produktyviau yra apie kai kuriuos svarbius dalykus užsiminti rašant straipsnį, nuomonę… Visų pirma tokiu atveju turime daugiau laiko apmąstyti, galime pasitarti su draugu, duoti jam paskaityti, tiksliai sudėlioti tai, ką norime pasakyti. Antra, galime naudoti simbolius, nuorodas, remtis gerais pavyzdžiais… Skaitytojai nėra kvaili, daugeliu atvejų supras, ką norime pasakyti. Gal mums pritars, gal nepritars. Tačiau vyks naudinga diskusija.

Antroji sritis platesnė. Seinų ir Punsko kraštas dėl istorinių aplinkybių yra labai specifinis. Ilgus metus gyvename lietuviškoje aplinkoje, tačiau už Lietuvos ribų. Todėl mūsų mąstymo būdas, gal net elgsenos normos, požiūris į lietuvybę, šeimą, tikėjimą yra šiek tiek kitokie. Jie nei geresni, nei blogesni negu didžiojoje Lietuvoje ar kur nors kitur, pvz., lietuvių emigracijoje. Jie tiesiog specifiniai. Kai grįžau po studijų, kurį laiką tikėjausi, kad vykstant technologijų revoliucijai šiame krašte bus galima sukurti gana stiprų informacijos „centrą“ ir skleisti idėjas ne tik apie šį kraštą, bet ir remiantis ta mūsų istorine patirtimi formuoti savąjį lietuvių požiūrį į tautinio ugdymo svarbą, tam tikras šiame krašte išlikusias lietuvių tradicijas, pagarbą tėvų išsaugotai žemei, požiūrį į jos paveldėjimą, kraštovaizdžio ir gamtos saugojimą, prisirišimą prie katalikų tikėjimo, komentuoti visuomeninio ir politinio gyvenimo aktualijas remiantis Lenkijos lietuvių patirtimi ir t. t. Bent tada atrodė, kad potencialo tai daryti yra ir jis nemažėja, kadangi vis daugiau mūsų mokyklų absolventų ne tik įgyja aukštąjį išsilavinimą, bet ir dėl padidėjusio mobilumo dirba labai įdomius darbus beveik visame pasaulyje, įgydami naujos patirties. Juk nereikia sėdėti Seinuose ar Punske, kad pasidalintum savo mintimis „Aušroje“, o per ją pateiktum į kitus informacijos skleidimo šaltinius. Kai kas tikriausiai pagalvoja, kad nerašys į „Aušrą“, kadangi jo patirtis, kalbų mokėjimas, analitinis mąstymas vertas „New York Times“ puslapių ar TED (ted.com) rengiamų konferencijų. Žinoma, kad verta užmegzti bendradarbiavimą su „New York Times“ redakcija, tačiau, mano galva, svarbiau yra ką, o ne kur rašai. Šiais laikais, jei tavo mintys bus genialios, jos bus atrastos nepaisant to, kur gyvensi ir kur jas skleisi. Tad kol neatsiliepė „New York Times“ redakcija, siūlau parašyti „Aušrai“.

Na gerai. Nuo ko pradėti? Nesu joks specialistas ar žmogus, kurio mintys galėtų ką nors įkvėpti. Juolab kad besimokydamas Punsko licėjuje per lietuvių kalbos pamokas „ištempdavau vos trejetui“. Ne todėl, kad buvo prasti ir tendencingi mokytojai ar nesistengiau pasiekti geresnių rezultatų. Mokytojai padarė viską, ką galėjo, bet kai baigęs Berznyko ir Aradnykų mokyklas atvykau mokytis į Punsko licėjų, tiesiog dar nemokėjau lietuviškai rašyti! Todėl šiandien esu įsitikinęs, kad rašyti visi gali ir turi apie ką.

Vakar štai ką parašiau.

 Sausio 13-osios minėjimai mūsų krašte paskatino pagalvoti apie dabartinį gyvenimą ir pasidalinti apmąstymais bei keliomis mintimis iš praeities. Nuo tų istorinių įvykių, kuriuos iš Vilniaus gyvai transliavo didžiausios pasaulio naujienų agentūros, praėjo 26 metai. Labai daug kas pasikeitė Lietuvoje, bet ir pas mus. Man atrodo, kad mes gerai ir ramiai gyvename. Juk dar taip neseniai, prieš dvidešimt kelerius metus, rusų tankai važinėjo Vilniaus gatvėmis. Taip. Tai tik 170 km nuo Punsko. Tiems, kas gimė po 1990-ųjų, tai skamba neįtikėtinai. Aradnykų-Lazdijų sienos perėją saugojo Kalašnikovo automatais ginkluoti rusų saugumo daliniai, tarnybiniai vilkšuniai uostė keleivių kuprines, o muitininkai ir pasieniečiai nesivaržydami rusiškai, lenkiškai, vėliau ir… lietuviškai keikėsi. Ar dabartiniai mūsų studentai arba tie, kas dažnai lankosi Lietuvoje, gali tai įsivaizduoti? Gyvename visai kitoje epochoje, bet tai nereiškia, kad toji ramybė mums duota visam laikui. Ar šiais laikais „Aušroje“ dar reikėtų apie tai rašyti, priminti anuos savaip įdomius ir gražius, bet ir gana sudėtingus laikus?

„Aušroje“ turime tokiomis temomis rašyti. Šiuos įvykius svarbu priminti jaunimui ir pasakoti, kaip labai teigiamai mūsų gyvenimą pakeitė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, kiek daug atsirado naujų galimybių: studijuoti Lietuvoje, dirbti, važinėti stebėti pasaulinio lygio krepšinio rungtynes… Prisiminiau savo pažintį su „Aušra“.

 Kai studijavau Vilniaus universitete, mano kursiokai visai nepiktybiškai, bet šaipėsi iš „Aušros“ straipsnių pavadinimų. Tada dar net nesvajojau, kad kada nors galėsiu rašyti „Aušrai“. Juos (taip pat mane) stebino tokie „Aušros“ straipsnių  pavadinimai: „Sūneli, Tėvynė tave šaukia“, „Lietuva per amžius bus laisva“. Tai vyko praėjus vos keleriems metams nuo Sausio 13-osios įvykių. Nežinau, kaip kitur, bet „Aušrą“ tada galima buvo paskaityti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto skaitykloje. Ne, ne studentai ją skaitė, bet dalis dėstytojų – tikrai. Jie domėjosi mūsų padėtimi, klausinėjo apie mūsų kraštą per seminarus ar paskaitas. Tai natūralu. Ir jiems, ir mums daug kas buvo nauja. Tęsėsi Atgimimas. Tačiau lygiagrečiai visose gyvenimo srityse sparčiai vyko kita revoliucija. Sausio 13-oji tuo metu buvo negyjanti žaizda, bet Lietuvoje tada jau pradėjo visur skambėti ne „Aušros“ mintys, bet „Pink Floyd“ ir „Nirvanos“ kūriniai.

Kodėl apie tai pradėjau rašyti? Kad suprastume dabartinę Lietuvą, turime suvokti, kaip ji keitėsi ir kodėl vienokie ar kitokie procesai vyko. Tai suvokę labiau mokėsime bendrauti su jos politikais, kultūros kūrėjais, žiniasklaidos atstovais, eiliniais piliečiais. Šiuo požiūriu mes esame turtingesni, kadangi žinome, kaip keitėsi Lenkija, kurioje gyvename. Suprantame ją, kadangi čia baigėme mokyklas, turime daug pažįstamų, žiūrime televiziją, dalyvaujame šalies gyvenime. Todėl galime geriau prognozuoti, kaip toliau klostytis abiejų šalių ir tautų santykiai. Kodėl apie tai neparašius?

Kitą kartą bandysiu parašyti, kaip „Aušra“ gali padėti spręsti mūsų nūdienos problemas.