Jurgita Stankauskaitė

Jurgita STANKAUSKAITĖ

Praeitis nėra kalta. Kalti yra faktai, istorinės aplinkybės, sukūrusios vienokį ar kitokį praeities laikotarpio paveikslą.

Prieš kelerius metus būčiau sakiusi, kad gyventi ant ribos yra įdomu. Ir tikriausiai būčiau teigusi, kad visų Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuvių gyvenimas paribyje yra lygiavertis gyvenimui ant ribos. Iš šiandieninės perspektyvos nelengva būtų rasti skirtumus tarp buvimo ant ribos ir paribyje. Vis dėlto skirtumų yra. Juos tenka bent šiek tiek pažinti ir su jais susigyventi. Iki galo jų suvokti niekada nepavyks, kadangi jie ateina iš praeities, tiksliau – jos įvykių, žarsčiusių šio krašto žmonių gyvenimus į visas įmanomas puses. Praeitis nėra kalta. Kalti yra faktai, istorinės aplinkybės, sukūrusios vienokį ar kitokį praeities laikotarpio paveikslą.

Šiame straipsnyje sugrįžtama į XX a. pradžią – demarkacijos linijos nustatymo laikus. Tai nėra nauja ir nepažįstama tema. Kiekvienas istorikas ar šio krašto istorijos faktais besidomintis žmogus tiksliai pasakytų, kokia tai buvo linija, kam jos reikėjo ir kaip ji keitė paribio arba ant ribos tiesiogine šio žodžio prasme žmonių gyvenimus. Kaip atrodė mūsų paribio kaimai tarpukario, karo ir pokario metais, maždaug yra aišku. (Mano senelis negailėjo pasakojimų, kuriems suprasti papildomai nereikėjo vartyti istorijos vadovėlių.) O kaip atrodė gyvenimas ant ribos? Gyventi ant ribos, tai matyti už lango valstybės sieną, žiūrėti, kaip skeliamas pusiau gimtasis kaimas, kaip kaimyno kiemo viduriu brėžiama riba… Ar tai galėjo vadintis gyvenimu? Negailestingu, ribojančiu, sunkiu, belaisviu nuosavam kieme… Buvo stambių ūkininkų, kurie per vieną dieną visko neteko, kiti dalies: žemės gabalo, sodo, pasodinto miškelio. Buvo tokių ūkininkų, kurie įstengė gauti leidimą dirbti lauką kitapus ribos. Apie vadinamąjį „Ūkininko leidimą“ išgirdau vos prieš pusmetį, kai toks apčiuopiamas leidimas pateko į mano rankas.

Vienas toks „Ūkininko leidimas“ buvo išduotas Elžbietai Mikulskienei – Anelės Batvinskienės (Mikulskaitės) iš Trumpalio motinai. Ten, kur dabar gyvena Batvinskai, gyveno Mikulskų šeima. (Įdomu, kad Mikulskų pavardės mūsų krašte nėra. Anelė pasakoja, kad jie kilę iš Lietuvos – Kalvarijos. Jos senelis Mikulskas atkeliavo į Trumpalį į žentus pas Čeponus.) Šiai šeimai taip pat teko pajausti, ką reiškia netekti nuosavos žemės sklypo. Nuo jų buvo atskirtas žemės gabalas, vadinamas Šašmargiu (tai aukštas šešių margų kalnas, siekiantis šalia tyvuliuojančio ežero pakrantę). Pagal dokumentus, kalnas priklausė Mikulskams, tačiau perkėlus valstybės sieną, čia uždrausta dirbti. „Žamė dalinama buvo labai seniai. Tais čėsais, kap mano mama su tėti žanijosi“, – pasakoja Anelė. Mikulskai nenorėjo pasiduoti ir lengvai palikti brangiai kainavusio Šašmargio. Turėjo stengtis gauti leidimą tame lauke ūkininkauti. „Leidimas būdavo duodamas pavasarį. Valščus jį išduodavo. Tadu Trumpalis priklausė Andžejavo valsčui. Su leidimu galėjo Lietuvos pusėj likusių žamį dzyrbc. Tai buvo rusų okupacijos čėsais. Paskui jau kap vėl lygino rubežį, buvo dalinama žamė, tai visų tų žamį – Šašmargį – priskyrė prie Lenkijos“, – prisimena Anelė. Taip jos tėveliai vėl laisvai galėjo dirbti kalną ir nesirūpinti jokiais leidimais arba grėsme visiškai netekti žemės sklypo.

Kokiais principais remtasi, išduodant „Ūkininko leidimą“? Mūsų krašto visuomenės veikėjas Juozas Sigitas Paransevičius aiškina, kad ūkininkai, kurių sodybos tarpukariu liko Lenkijoje, o žemė atsidūrė Lietuvos pusėje, gaudavo raštišką „Ūkininko leidimą“. Riba buvo nustatoma po 1920 m., kai baigėsi visi kariniai veiksmai ir pradėta nustatinėti valstybių sienas. „Tačiau jau po Antrojo pasaulinio karo tokių leidimų niekas nedavė. Siena buvo tveriama spygliuotomis vielomis“, – priduria J. S. Paransevičius. Ne visiems ūkininkams pavyko atgauti šeimos žemes. Anelė Batvinskienė šypsosi kalbėdama apie Šašmargį, kuris išmaitino jos šeimą ir maitina jauniausią tose žemėse gyvenančią kartą.

Gyvenimo ant ribos properšose blankus praeities vaizdas. Žemių ir ūkių dalijimo arba atėmimo procesą sudėtinga įsivaizduoti laisvos valstybės gyventojams, ypač naujų laikų jauniausioms kartoms. Nelengva jį suprasti ir pajusti. Vien dėl kartų atminimo ir apčiuopiamų įrodymų išlikimo verta eilutė po eilutės skaityti gyvenimo ant ribos istorijas, rodyti ir skelbti praeities likučius.