Vidugiriai

Gražina KIBYŠIENĖ

Geltona spalva – tai saulė,
Žalia – tai laukų spalva,
Raudona spalva tai kraujas.
Kartu jos – tai Lietuva…

(K. Vasiliauskas)

 Vidugirių mokyklos mokiniai ir mokytojai, atsiliepdami į Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimą kūrybingai ir prasmingai paminėti Valstybės atkūrimo dieną, prisijungėme prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk linksmai ir išradingai“.

Šiemet Lietuvos gimtadienį šventėme kelias dienas. Prieš Vasario 16-ąją mokiniai atliko plakatus ir kūrė eilėraščius tema „Mano tėvynės spalvos“ bei pasidarė vėliavėles. Papuošėme mokyklą tautine atributika, mokėmės dainų, eilėraščių.

Vasario 16-ąją vyko Lietuvos valstybės atkūrimo 99-ųjų metinių minėjimas. 10 val. dalyvavome šv. Mišiose Vidugirių koplyčioje, kurias atnašavo kun. Marius Talutis. Meldėmės už Tėvynę Lietuvą. Į Mišias susirinko ir Vidugirių bei aplinkinių kaimų gyventojai. Vėliau iškėlę Trispalves visi žygiavome iškilmingoje eisenoje „Trispalve, plevėsuok!“ į mokyklą, kur vyko koncertas. Mokiniai supynė pynę iš gražiausių lietuviškų eilių, dainų bei šokių. Koncertavo ir šaunus suaugusiųjų trio: Jurgis Vaznelis, Jurgis Kriaučeliūnas ir Jonas Stankauskas. Po programos šventė tęsėsi mokyklos svetainėje, kur susirinkusieji šnekučiavosi ir dar ilgai skambėjo lietuviškos dainos.

Vasario 17-ąją vyko akcija „Su Trispalve pas kiekvieną“. Tą dieną mokiniai, pasipuošę tautiniais drabužiais, su mokytojomis lankė vyresnius ir neįgalius Vidugirių kaimo gyventojus, kurie negalėjo dalyvauti šventėje mokykloje. Aplankėme keturias šeimas, kur mokiniai padainavo, padeklamavo eilėraščių apie tėvynę. Aplankytuosius pasveikinome su Lietuvos gimtadieniu, įteikėme trispalves vėliavėles, padovanojome lietuviškų knygelių ir pavaišinome saldainiais.

Pas Vaznelius mūsų laukė ne tik vyresnieji Onutė ir Kastantas Vazneliai, bet ir jų marti Irena su dukromis. Malonu buvo pamatyti buvusias mokines Astutę ir Daivą. Ponas Vaznelis prisiminė savo vaikystę. Jam į mokyklą mažai teko eiti. Pirmiausia Vidugiriuose mokytoja mirė ir mokyklos nebuvo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vokiečiai lietuviškas mokyklas panaikino. O kai ir buvo mokykla, vis vien tik žiemą galėjo mokytis, nes reikėjo ganyti gyvulius. Anksti ir kitus ūkio darbus teko pačiam nudirbti, nes kai tėtę su vežimu ir arkliais išsivarė vokiečiai apkasų kasti, tai ir negrįžo. Nieks nežino, kas atsitiko. Sunkus buvo gyvenimas.

Nepaprastai sujaudino apsilankymas pas Gibus. Čia mūsų laukė Marytė Gibienė su sūnumi Juozu bei kaimynės Onutė Milončienė ir Irena Vaznelienė. Nors ponia Marytė serga ir praradusi regėjimą, bet sakė nekantriai laukusi vaikučių. Ji susijaudinusi klausėsi eilių ir dainos. Jos veidas spindėjo, rankos stipriai laikė vėliavėlę, o skruostu nuriedėjo ašara. Kaimynė Irena sakė, kad ir kitą dieną ponia Marytė minėjo nepaprastą mokinių apsilankymą.

Pas Stoskeliūnus laukė visa šeimynėlė. Antanas Stoskeliūnas, mėgstantis dainuoti, dainavo kartu su mokiniais. Vėliau mokytojoms papasakojo apie skaitytas knygas. Skaityti jis mėgsta nuo mažens, nors anksti reikėjo mokyklos suolą iškeisti į arklą. Dabar skaito knygas apie mūsų krašto žmones, apie partizanus ir tremtinius. Visada nekantriai laukia kiekvieno „Aušros“ numerio, kurį perskaito nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Jis pakvietė pasiklausyti dainų, kurias pats mėgsta, pasidalijo su mokytojoms įrašais. Klausėmės jau labai seno Marytės Stoskeliūnienės mamos Magdalenos Pajaujienės dainų įrašo. Šios dainos unikalios, dauguma jau seniai užmirštos.

Pas Sinkevičius-Nevulius susirinko keturių kartų atstovai: visad šypsena pasipuošusi močiutė Ona Zubavičienė, jos dukra Emilija su vyru bei jų marti su dukryte Amelija. Emilija Sinkevičienė-Nevulienė mielai dalijosi savo prisiminimais. Papasakojo, kaip pati mokėsi dainuoti, ir kartu su mama atliko jaudinančią dainą apie partizanus. Nuo močiutės neatsiliko ir anūkė – penkiametė Amelija, kuri gražiai padainavo dainelę „Du gaideliai“.

Nuoširdžiai ačiū visiems, kad šiltai priėmėte mus, atvykusius su eilėmis ir daina, savo namuose, kad su pagarba priėmėte Trispalvę – laisvos Tėvynės simbolį. Matėme susijaudinusius veidus, didžią pagarbą Trispalvei, lietuviškai knygai, lietuviškam žodžiui, išgirdome daug padėkos žodžių, jautėme šeimininkų šilumą. Ačiū, kad laukėte. Ačiū už Jūsų šypsenas, vaišes – skanų kompotą, saldumynus, už mums skirtą laiką.

Gražu ir prasminga, kai švenčiame visi kartu: maži ir dideli, jaunesni ir vyresni. Mokomės bendrauti. Jaunesnieji gali pasisemti iš vyresniųjų išminties, kantrybės, mokytis pagarbos, o vyresnieji prie jaunesniųjų – pasijusti jaunesni…