Petras MAKSIMAVIČIUS

„Aušros“ 3 numeryje klausiau, kodėl taip mažai rašome „Aušrai“. Svarsčiau, kodėl neišnaudojame visų galimybių pristatyti savo požiūrį į supantį pasaulį ir bandyti diskutuoti apie mūsų bendruomenės ateitį. Vėlgi rašydamas „mūsų bendruomenė“ neturiu omenyje vien organizacijos, pavadintos Lenkijos lietuvių bendruomene (LLB). Dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad tas, kas užsimena apie bendruomenę, kalba apie dalykus, kurie jokiu būdu nedaro įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui.Ar bendruomenė pakeis mano pasenusį automobilį naujesniu? Ar suremontuos varvantį namo stogą? Atsakymą visi žinome. Ne, nieko tokio nepadarys. Tačiau turime truputį kitaip į tai žiūrėti, kad suprastume bendruomenės ir bendruomeninio gyvenimo reikšmę.

Straipsnio pirmojoje dalyje retoriškai klausiau, kodėl mums tai turėtų rūpėti. Todėl, kad esame bendruomenės (visuomenės) dalis, ir tai sąlygoja, ar būsime patenkinti savo gyvenimu, vaikų auklėjimu, sėkme darbe, aplinkos sutvarkymu. Tampame bendruomenės dalimi, kai tapatinamės su jos tikslais ir siekiais, kai tikime, kad kartu galime vienokias ar kitokias problemas spręsti.

Pirmąją straipsnio dalį baigiau atsiminimais apie 1991 metų įvykius Lietuvoje. Šį kartą noriu parašyti apie nūdienos problemas ir pakviesti diskusijai. Viena tokių problemų yra mažėjantis mokinių skaičius Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Neseniai e-ausra.pl svetainėje teko apžiūrėti gražias, spalvotas 2017 metų Šimtadienio nuotraukas. Tai išskirtinė šventė mokyklai ir tiems jauniems žmonėms, kurie ima žengti pirmuosius žingsnius suaugusiųjų gyvenime. Todėl norėtųsi, kad tokias šventes licėjus rengtų dar bent šimtą metų! Tačiau, kaip visi žinote, susiduriame su rimta problema. Dalis mūsų gimnazijų absolventų netęsia mokslo lietuviškame licėjuje ir renkasi lenkiškas vidurines mokyklas Suvalkuose arba Seinuose. Tad kyla pagrįstas klausimas – kodėl?

Anksčiau rašiau, kad kai baigęs Aradnykų ir Berznyko mokyklas atvažiavau mokytis į Punską, nemokėjau lietuviškai rašyti. Tad visai natūralu, kad jeigu tada būčiau pasirinkęs Seinų licėjų – ligi šiandien nemokėčiau rašyti lietuviškai. Bet juk kalba ne tik apie rašymą. Tai žymiai sudėtingesnis klausimas. Visiškai kitaip būtų susiklostęs visas mano gyvenimas: studijos, draugai, darbas… Punske nebuvo labai linksma. Teko papildyti daug mokymosi spragų, pritapti prie naujos aplinkos. Reikėjo ištisus mokslo metus gyventi bendrabutyje. Norint jį pasiekti, teko važiuoti per 50 km, o Seinuose dar 3 valandas palaukti autobuso, kadangi tiesioginio susisiekimo nebuvo, ir t. t. Šiandien žinau, kad net tas autobuso laukimas buvo gera mokykla. Išmokau kantrybės, kurios dažnai gyvenime prireikia.

Jau neatsimenu, kelintais metais, bet atėjo pas mane į darbovietę vieno iš abiturientų motina ir paprašė pažymos apie sūnaus ar dukros lietuvių kilmę. Pažyma buvo reikalinga papildomiems balams stojant į Lietuvos aukštąją mokyklą gauti. Iš pradžių nesupratau, kodėl tokios pažymos nesusitvarkė kartu su kitais Punsko licėjaus abiturientais ir kodėl nesikreipia į Lenkijos lietuvių bendruomenę (LLB). Tik vėliau paaiškėjo, kad tai punskietis, bet Suvalkų licėjaus abiturientas. Taigi baigęs, kaip jam atrodė, „elitinį“ Suvalkų licėjų, nepateko į išsvajotas studijas Lenkijoje. Tai tik vienas iš daugelio epizodų, kuris verčia galvoti apie Punsko licėjų.

Negalime smerkti tų, kurie renkasi ne Punsko licėjų, bet kitas mokyklas, kuriems galbūt „pabodo“ gyventi ir mokytis Punske. Mano požiūrį į Punsko licėjų tikriausiai žinote, tai nekartosiu ir nevardinsiu argumentų, kodėl šios mokyklos visiškai pakanka, norint pasiekti išsvajotas studijas ir dar įgyti papildomų kompetencijų, kokių nerasite kitose mokyklose. Ne kartą klausinėjau Punsko licėjaus absolventų, kurie jau baigė studijas ir sėkmingai dirba, pavyzdžiui, tarptautinėse korporacijose, ar tai jie pasiekė dėl Punsko licėjaus mokymo lygio. Visi jie atsakė vienodai: „Ne!!!“ Šiais laikais joks licėjus neužtikrins sėkmės, jeigu pats nedėsi didelių pastangų, jeigu savarankiškai negebėsi rasti atsakymų į rūpimus klausimus, netobulėsi. Licėjus suteikia tik pagrindą tolesniam savarankiškam darbui. Gerai. Sakysite, kad vienas licėjus gali geresnį, kitas prastesnį tą pagrindą suteikti. Man atrodo, kad ne viskas taip paprasta ir gana sudėtinga tai įvertinti. Ne tik žinios, kryptinga specializacija, papildomos pamokos su korepetitoriais ir geri mokytojai išugdo mūsų asmenybę, gebėjimus pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tai plati tema. Daug mokslinių teorijų apie tai yra sukurta. Beje, patys mokslininkai nesutaria ir tarpusavy ginčijasi, kurie veiksniai labiausiai formuoja žmogaus asmenybę ir lemia sėkmę gyvenime. Kitaip sakant, jeigu įgytos žinios ar baigtos mokyklos aukšti reitingai būtų svarbiausi, tai visi išmintingiausi pasaulio žmonės būtų baigę Oksfordo arba Kembridžo universitetus. Toli gražu taip nėra. Žinau kelis (jau buvusius) šalių vadovus, kurie net licėjaus nebaigė, bet vadovavo valstybėms.

Grįžkime į Punską. Turime ieškoti atsakymo, kodėl nemaža dalis Seinų ir Punsko mokyklų lietuviškų klasių mokinių nenori tęsti mokslo Kovo 11-osios licėjuje. Man atrodo, kad Punsko licėjus tikrai pajėgus pats į šį klausimą atsakyti ir rasti tinkamus sprendimus. Svarbu, kad tai būtų nuoširdi „išpažintis“. Maža to, tokia „išpažintis“ gal būtų geras pavyzdys ir kitoms mūsų mokykloms – ramiai ir dalykiškai išnagrinėti savo silpnąsias vietas ir pasiruošti naujiems iššūkiams. Pirmojoje straipsnio dalyje rašiau, kad „girdėjau ir girdžiu šimtus istorijų ir pasakojimų, kur ir ką reikėtų keisti, tobulinti, pataisyti. „Tas pasakė taip, o anas pasielgė kitaip.“ „Jis žudo visos komandos motyvaciją, o ji nesupranta, kas svarbu, o kas nereikšminga….“ Tačiau vengiame priimti sprendimus.

Gal reikia netradicinio požiūrio ir netradicinių sprendimų. Kas mane paskatino rinktis Punsko licėjų? Apie jį tada nežinojau beveik nieko. Atsakymas tikriausiai Jus labai nustebins. Paskatino vienas iš tuometinių bendruomenės lyderių, seiniškis Algirdas Nevulis, kurį ligi šiandien dėl daugelio dalykų labai gerbiu. Tai buvo 5 minučių pokalbis, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, pakeitė mano likusį gyvenimą. Rašau apie tai todėl, kad reikia ieškoti visų įmanomų būdų pasiekti galimus licėjaus mokinius ir jų tėvus. Gal reikia keisti susirinkimų su mokinių tėvais tvarką, rengti daugiau bendrų susitikimų, daugiau ir atviriau jiems pasakoti apie licėjaus gyvenimą, planus, vertinimo sistemą, mokytojus, viziją ir misiją. Net jeigu jie neskubės diskutuoti – tegul klauso. Vieną, antrą, trečią, ketvirtą kartą. Pavaišinkime pyragais, kava, ir tegul klauso. Galbūt nuo to, ką jie papasakos grįžę namo ir savo kaimynams, priklausys, kiek kitais metais ateis mokinių. Tokie susitikimai stiprina mokyklos bendruomenę, žmonės pasijunta jos dalimi, išryškina ne tik mokyklos laimėjimus ir gresiančius pavojus, bet ir mokytojams leidžia kritiškai pasižiūrėti į savo darbą.

Vieniems šie patarimai atrodys juokingi, kitiems viena ar kita mintis patiks. Dėl to nejaučiu jokio diskomforto. Toks ir buvo mano tikslas. Daugiau rašykime apie licėjų, ginčykimės, diskutuokime. Ieškokime pačių keisčiausių, netradicinių ar juokingiausių būdų jį stiprinti. Svarbu, kad jis išliktų, kadangi nieko prasmingesnio kaip šis licėjus bendruomenė dar nėra sukūrusi. Be jo neišliks ir pati bendruomenė.

Pabaiga

Pabaigoje noriu sugrįžti prie pagrindinės šio keisto straipsnio minties – kodėl taip mažai rašome „Aušrai“? Noriu pasakyti, kad rašyti straipsnius nėra lengva. Tačiau tik tada sunku, kai dažnai reikia tai daryti. Šį dviejų dalių straipsnį pradėjau rašyti praėjusių metų gruodžio 6 d., o baigiau 2017 m. vasario 21 d. Pradžioje pavadinau jį „Dekadentizmas“. Per tą laiką keitėsi jo turinys, pavadinimas, struktūra. Vienas parašytas pastraipas pakeičiau kitomis (labai buvo gaila įdėto darbo!), kai kuriuos žodžius – kitais žodžiais, keičiau kablelių vietą, trumpinau sakinius, kad būtų geriau suprantami, internete tikrinau kai kurių pavartotų sąvokų ar pavadinimų reikšmes. Kitus dalykus tobulinti palikau stilistei, maketuotojai, redaktorei. Per tą laiką reikėjo parašyti keturis naujus straipsnius (jie jau seniai išspausdinti „Aušroje“) ir nuveikti daug kitų neatidėliotinų darbų. Ar verta buvo tiek laiko paaukoti keliems puslapiams (kompiuteris suskaičiavo 2855 žodžius)? Tikriausiai ne, tačiau galvodamas apie tai, ką rašau ir ką noriu parašyti, daug dalykų iš naujo permąsčiau, paskaičiau kitų autorių straipsnius ir vėl kai ką naujo išmokau. Tai mane praturtino. Čia ir yra ta didelė „asmeninė nauda“, apie kurią rašiau pirmojoje straipsnio dalyje. Rašykite! Diskutuokite!