Jurgita Stankauskaitė

Vasario 11 d. Kazlų Rūdos savivaldybėje vyko ketvirtasis žygis „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“, skirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos vadui kapitonui Aleksandrui Grybinui-Faustui (1948–1949 m.) atminti. Jo organizatoriai – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyrius ir Lietuvos šaulių sąjunga. Šiemet žygyje dalyvavo daugiau kaip 1000 asmenų, tarp jų ir vienuolikos žmonių grupė iš Punsko krašto.Su jais į žygį leidosi keturi lenkų tautybės asmenys.

Pėsčiųjų žygis kasmet yra kitoks. Jis skiriamas vienam kurios nors apygardos nusipelniusiam partizanų vadui. Šį kartą pagarba atiduota Aleksandrui Grybinui-Faustui. Faustas, tai vienas iš LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarų. Sovietų okupacijos laikotarpiu platino pogrindžio spaudą. Už savo veiklą buvo suimtas ir penkias savaites tardomas kalėjime. Į partizanų gretas stojo 1945 m. vasarą. Faustas žuvo išduotas. Grįždamas po vizitacijos Šakių apskrityje netoli savo bunkerio pateko į pasalą ir buvo sunkiai sužeistas, tačiau spėjo sunaikinti su savim turėtus dokumentus, o po to nusišovė. 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).

Šiemet, kaip ir kasmet, žygio buvo du maršrutai. Vieno ilgis 22 km, kito – 35 km. Tradiciškai punskiečiai pasirinko ilgesnį kelią, vedantį pro Višakio Rūdą, Šaltinėlį, Žalgirio rinktinės vado ltn. Felikso Žindžiaus-Tigro, Jūrininko-Slapuko, Žalgirio rinktinės vado Jono Kleizos-Žalvario, partizanų Sutkų šeimos ir Putino Tauro apygardos vado plk. Aleksandro Grybino-Fausto žūties vietą ir bunkerį, Liepą Motinėlę, paminklą Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams atminti. „Keli mūsų žygeiviai turėjo įveikti apie 40 km trasą, – juokdamasis pasakojo punskiečių grupės vadovas Antanas Baudys. – Jie tiesiog pasiklydo, nepamatė kelrodžio ir turėjo grįžti kelis kilometrus atgal į nustatytą žygio trasą.“ Žygio maršrutą parenka Lietuvos savanoriai. Jie tikrina kelius, nustato kontrolinius punktus, kuriuose ne tik antspauduojamos žygeivio kortelės, bet ir suteikiama trumpa informacija apie sustojimo vietą, primenančią svarbius istorinius įvykius. Nustatinėjant trasą nemažai pastangų įdeda Mindaugas Lietuvininkas. Anot A. Baudžio, jis kelis kartus įveikia nustatytą kelią, patikrina kelrodžių matomumą ir pan. Kadangi ketvirtojo žygio keliai vedė pro miškus ir kaimelius, dalyviams netrukdė automobilių judėjimas, buvo galima ramiai keliauti siaurais takeliais, įveikinėti upelius, griovius. Viename poste žygeiviai ragavo itin specifiško skonio arbatos. „Žmonės buvo taip ištroškę, kad pritrūko arbatos. Teko jos išvirti iš ten buvusių augalų. Tai buvo juodų uogų ir mūsų krašte berlynu vadinamo augalo mišinys. Arbata nepakartojamo skonio. Organizatoriai pasakojo, kad tokį viralą virdavosi miško broliai“, – sako A. Baudys.

Punskiečiai teigia, kad šis žygis buvo ypatingas ne tik tuo, jog turėjo galimybę paragauti specifinės partizanų arbatos ar keliauti ypač ramybe kvepiančiais miško takais, bet ir progą nešti Punsko vardu pažymėtą vėliavą, kurią jiems padovanojo žygio organizatoriai. Anot punskiečių žygeivių vadovo, „žygio organizatoriai pastebėjo, kad tris kartus žygyje dalyvavę lietuviai, atvykę iš kitapus, žygiuoja be savo vėliavos. Jie nusprendė, kad ketvirtame žygyje mums tokią padovanos. Taigi prieš kelionę mums buvo įteikta graži trispalvė su Vyčiu ir užrašu „PUNSKAS“. Be to, organizatoriai paprašė, kad sugrįžę namo įteiktume ją Punsko valsčiui. Tą prašymą mes ir patenkinome. Pagaliau tokia trispalve, kokios dar niekada neturėjome, galės džiaugtis visi Punskui atstovaujantys lietuviai“. Pasirodo, kad nešti savo vėliavą – pats malonumas. Jos turėjimas rankose teikė energijos ir stiprybės. Kelyje teko slysti ir kristi, bet vėliavos iš rankų nei vienas nepaleido.

Vėliava buvo perduota viršaičio pavaduotojui Jonui Vaičiuliui po Vasario 16-ajai skirto žygio Punsko apylinkių kaimais (įveikta 15 km). Savivaldybės atstovas, ją priimdamas, džiūgavo, kad vėliava galės keliauti su šio krašto lietuviais, pavyzdžiui, su krepšinio komandomis, jų sirgaliais ir muzikuojančiais, dainuojančiais ar šokančiais ansambliais. Tad belieka kantriai laukti Lietuvos ar užsienio miestuose ir miesteliuose plevėsuojančios trispalvės.

Vėliavos įteikimo dieną žygeiviai dalijosi savo įspūdžiais, žygio svarba žmogui ir Lietuvai. Punskietis Juozas Žekiauskas pasakojo, kad kiekvieno žygio Lietuvoje tikslas – skiepyti meilę tėvynei, pilietiškumą, priminti Lietuvos skausmus žengiant nepriklausomybės ir laisvės link. „Žygis vienija žmones, skatina bendradarbiavimą, uždega vienas kito palaikymo jausmą“, – priduria. Vienas iš žygyje dalyvavusių lenkų Robertas Soldynskis (Robert Sołdyński) iš vietovės Kovale Oleckie, aktyviai dalyvaujantis Jotvingių ir prūsų bendrijos organizuojamose šventėse, mielai dalijosi savo patirtimi. Keliaudamas su punskiečiais žavėjosi ne tiek miškinga teritorija ir vaizdais, kiek krašto praeitimi, svarbiais įvykiais. Istorija nuolat stebina, o laikui bėgant sužinoma vis daugiau naujų dalykų, kurie patraukia ir kitataučių dėmesį. Jis pripažįsta, kad šiandien sunku įsivaizduoti, kaip žmonės sugebėjo gyventi ir išgyventi bunkeriuos. Juose šalta, drėgna ir tamsu. Tokiomis sąlygomis greitai plečiasi pelėsis, pradeda augti grybai, veisiasi dieną ir naktį krutantys gyviai. „Kažin ar mes šiandien sugebėtume bent tris dienas išbūti bunkeryje?“ Jis džiaugėsi, bet kartu ir stebėjosi, kad šiame žygyje dalyvavo tiek Lietuvos jaunimo. Tai reiškia, kad jaunas žmogus nebijo iššūkių, gali aukoti drąsą šiandieninei Lietuvai ir jos herojams. „Juk taip irgi išreiškiama meilė ir pagarba savam kraštui“, – teigia dalyvis. Belieka pridurti, kad tikrai galima savo tautą palaikyti tyliai žengiant ištvermės ir nenuspėjamų iššūkių keliu. Anot J. Vaičiulio, Punsko krašto žmonių dalyvavimas žygyje, tai ne tik savo lietuviškos žemės lopinėlio, bet ir visos Lietuvos garsinimas.

Visi mūsų krašto žygeiviai dėkoja Punsko savivaldybei, pasirūpinusiai transportu nuvežti dalyvius į Višakio Rūdą ir priėmus vėliavą keliauti protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais.

Punskiečiai ragina ir kitus dalyvauti žygiuose. Plačiau pasiskaityti apie kasmet rengiamus Lietuvoje pėsčiųjų žygius galima interneto tinklalapyje https://pesciujuzygiai.lt/.

Nuotraukose: Mūsų krašto žygeiviai su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos V. Kudirkos Marijampolės (apskrities) skyriaus pirmininku Edgaru Rašimu (centre); Punsko krašto žygeiviai

Nuotraukos iš A. Baudžio albumo