„Sąskrydis”

Janina Macukonienė

Perskaičiau š. m. „Aušros“ 3 numeryje Petro Maksimavičiaus straipsnį „Kodėl nenorime rašyti „Aušrai“?“ Ir visiškai jam pritariu. Iš tiesų reiktų dalintis su kitais ir savo mintimis, ne tik aprašinėti tai, kas vyko, arba perpasakoti tai, ką parašė ar pasakė kiti. Tiktai… kai tiek daug protingų dalykų jau prirašyta, kai žinai, kad skaitys pažįstami žmonės, o „savam krašte pranašas nebūsi“, drąsa rašyti apie tai, ką pats jauti, ką sugalvojai, kažkur dingsta. Man lengviau „užkoduoti“ savo jausmus ir mintis eilėraštyje. Gal todėl, kad ta pasisakymo forma daugiareikšmė ir galima… po ja pasislėpti. Mes, lietuviai, esame labai santūrūs, gal todėl tiek daug mūsų tautoje poetų.

Šį kartą visgi išdrįsau pasidalinti su „Aušros“ skaitytojais savo pastebėjimais, kaip keičiasi mūsų mažoji lietuvių bendruomenė ar kiekvienas iš mūsų, ir pasvarstyti, kodėl tokie sociologiniai ir psichologiniai pokyčiai vyksta. Iškart skubu paaiškinti, kad atsakymo į klausimą „Kodėl?“ nesuradau, turėsime jo paieškoti kartu.

Mes, Lenkijos lietuvių bendruomenė, ilgai buvome atskirti nuo tautos kamieno ir gyvenome skirtingomis sąlygomis, kitoje kultūrinėje, politinėje, kalbinėje aplinkoje, dėl to šiuo metu nemažai skiriamės nuo lietuvių, gyvenančių Lietuvos valstybėje. Kiek skiriasi mūsų mentalitetas. Tai pastebi visų pirma Lietuvoje studijuojantis šio krašto jaunimas, kuriam kartais būna sunku integruotis su Lietuvos jaunimu. Tačiau pastebi ir vyresnieji, kuriems tenka daugiau bendrauti. Žinoma, tie skirtumai neesminiai, ir laikui bėgant, kai bendravimas su tautos kamieno lietuviais dažnės, jie turbūt visiškai išnyks. Žymiai daugiau mes savo mentalitetu skiriamės nuo šalimais gyvenančių lenkų, tačiau, vykstant asimiliacijai, kažkiek vieni į kitus taip pat panašėjame.

Taigi kokie mes esame ir kaip keičiamės? Labai įdomu paskaityti vyresnių žmonių prisiminimus, kuriuos „Aušroje“ pateikia Genutė Pakutkienė. Kokių dalykų sužinome apie mūsų kraštiečių buitį ir papročius, kai juos pateikia puikią atmintį išsaugojusi 90-metė! Kokie jie svarbūs – juk tai mūsų krašto istorija. Tačiau tokių senolių jau nedaug belikę, o kadangi senoliai, jaunimo akimis žiūrint, yra ir mano kartos žmonės (nors mums taip ir neatrodo), turime fiksuoti taip pat tą artimesnę praeitį, kuri irgi daug kuo skiriasi nuo dabarties.

Labai smarkiai keičiasi technika. Aš dar prisimenu arklių traukiamą vežimą geležiniais ratais, kuriuo teko ir važiuoti ankstyvoje vaikystėje. Prisimenu, kaip labai kratė važiuojant „bruku“ (akmenimis grįstu keliu). Paskui atrodė labai patogu važiuoti „gumoviakais“, arklių traukiamais vežimais guminiais ratais. Dar apie 1970-uosius metus į Punsko bažnyčią daug žmonių suvažiuodavo arkliais, sustatydavo juos, pririšę prie vežimų ar rogių, akmenimis grįstoje aikštėje prie bažnyčios, aikštėje prie dabartinių šarvojimo namų ar kitose vietose. Tuo metu daug žmonių į bažnyčią, ypač į rytines šv. Mišias, suvažiuodavo autobusu. Jis, kol atvažiuodavo iki Vaitakiemio, būdavo toks perpildytas, kad dažnai ir nesustodavo mūsų stotelėje. O jei pasitaikydavo geras vairuotojas, sulipdavom visi, bet stovėdavom susigrūdę kaip silkės statinėje.

Galima būtų daug rašyti, kaip keitėsi žemės ūkio technika. Atmintis dar siekia arklių sukamą maniežą, pati dirbau sunkiose kūlimo „danfa“ (kuliamąja, sukama elektrinio variklio) talkose, rišau rugių pėdus paskui arklių traukiamą kertamąją ir t. t. Dabartiniai jauni ūkininkai net neįsivaizduoja, kaip galima buvo ūkininkauti su tokiais primityviais įrankiais. Labai greitai priprantame prie patogumų. Dabar jau nelabai įsivaizduojame, kaip galima buvo gyventi be telefono, o kai apie 1990-uosius tiesė per kaimus telefono laidus, daug kam atrodė, kad toks daiktas kaip telefonas nereikalingas. Gyvenimo prie žibalinės lempos aš jau bemaž neprisimenu, buvau vos kelerių metų, kai Vaitakiemyje įvesta elektra. Tačiau kai kurie mano bendraamžiai visą pagrindinę mokyklą ruošė pamokas prie žibalinės lempos. Nekalbu apie kitus elektros prietaisus, be kurių dabar visiškai nemokėtume gyventi…

Keitėsi technika, gerėjo buitis. O kaip keitėsi mūsų sąmonė, papročiai, mąstysena? Jeigu žmogus tobulėtų taip kaip technika, būtume jau bemaž kaip šventieji. Bet vidinis mūsų tobulėjimas veikiau atvirkščiai proporcingas technikos pažangai… Gyvendami erdviuose, patogiuose namuose tolstame nuo savo vaikų, nes šie, turėdami atskirus kambarius, o juose įmantrią elektroninę įrangą, neturi laiko (o gal ir noro) nuobodžiai kalbėtis su tėvais ar seneliais. Tėvams taip dar patogiau. Jau poros metukų vaikui įjungus filmuką arba žaidimuką galima ilgesnį laiką užsiimti savo reikalais, dar patogiau, kai nekvaršina mums galvos paaugliai, gyvenantys savame, dažniausiai virtualiame pasaulyje, nes mes taip pat turime savo darbus, pramogas ir pomėgius. O kažkada visa šeima visad kartu valgydavo prie vieno stalo, kartu dirbo ir gyvendavo toje pačioje patalpoje. Išsitekdavo ten ir keletas vaikų, ruošiančių pamokas, ir verpianti močiutė, ir mama, besisukanti prie puodų, ir tėvas, skaitantis laikraštį ar besikalbantis su kaimynu… Atsimenu, ir mano gimtuose namuose buvo daugiau kambarių, bet kažkaip nesmagu atrodė eiti net knygos skaityti į kitą patalpą, nes jaukiausia ten, kur esame visi. Kodėl dabar vienos šeimos nariai užsisklendžia atskiruose savo pasauliuose  ir ne visada net prie pietų stalo kartu susėda? Ar per daug nuobodu būti savo šeimos narių apsupty? Mažai jau belikę tokių šeimų, kuriose darniai gyvena ir sutaria trys ar keturios kartos, o pailgėjus vidutinei gyvenimo trukmei tai būtų įmanoma. Vis daugiau tokių, kur ir vyras su žmona neišsitenka vienuose namuose, užtat, kaip skelbia statistikos, jau ir Lenkijoje, ir Lietuvoje skyrybų skaičius artėja prie 50 %. Gerai, kad mūsų krašte šeimos, palyginti su platesniu pasauliu, stabilesnės, ir viskas, žiūrint iš toliau, atrodo lyg ir gerai – mokykliniai vaikai (su mažomis išimtimis) auga pilnose šeimose. Tačiau lengva pastebėti, kad tų šeimų vis mažiau, nes jaunimas kažkodėl neskuba jų kurti ar bent legalizuoti. Atrodo, jog pagrindinė šio reiškinio priežastis ta, kad gyventi be šeimos, be konkrečių įsipareigojimų tiesiog patogiau – galima rūpintis tik savim, mažesnė atsakomybė, mažiau konfliktų…

Bendrauti nuotoliniu būdu, gyventi feisbuke, ten nuolat viešinti savo nuotraukas – taip atrodo daugelio šiuolaikinių jaunų žmonių gyvenimas. Taip gyventi šiuolaikiška, patogu, o gal tik tokiu būdu su žmonėmis bendrauti verčia jaunus žmones sunkios sąlygos: sunku gauti darbą, o jei jį turi – reikia dėti daug pastangų, kad išsilaikytum didelės konkurencijos sąlygomis. Galbūt nelieka laiko susitikti, praleisti laisvalaikį bendruose renginiuose su muzika ir šokiais (mano jaunystės laikais jaunimas vos ištverdavo gavėnią ar adventą be tokių pasilinksminimų)? Gal dabar paprasčiausiai nemadinga taip linksmintis? O gal trūksta organizatorių, kurie tokiu būdu bandytų integruoti mūsų krašto lietuvių jaunimą, kurio vis mažėja? Jaunimas tikriausiai kažkaip linksminasi privačiai restoranuose, bet tai tikrai nėra bendri lietuviški renginiai, nuolat buriantys mūsų jaunimą, nuo kurio priklauso šio krašto ateitis, jo tautinė tapatybė. Viltis – tai burianti mažesnius ir didesnius vaikus lietuviškų mokyklų ir lietuvių kultūros institucijų veikla, jų ir draugijų projektai. Jaunimas, dalyvaujantis tokioje veikloje, su ja susijusiose išvykose, turi progą pabendrauti ir pabūti kartu. Blogiau tiems, kurie jau nėra mokyklinio amžiaus ar šiaip dėl įvairių priežasčių į tokias veiklas nepatenka.

Labai klystume sakydami, kad pasikeitęs tik šiuolaikinis jaunimas. Mes, senimas, taip pat smarkiai pasikeitėme. Kartais sunku suprasti, ar keičiamės dėl to, kad metų našta didėja ir užtat daug ko nesinori daryti, ar tai jau šių laikų liga. Nesinori, pavyzdžiui, šiaip sau eiti pas kaimyną pasikalbėti, kai nėra konkretaus reikalo. O tų reikalų jau lyg ir nebelikę, nebent kaime pranešimą nunešti, nors ir tai dabar dažniausiai jau tvarkoma telefonu. Kaime dabar bemaž nešaukiami ūkininkai į susirinkimus pas seniūną, nes tokius ruošia valsčius ar žemės ūkio agentūra savose patalpose, ir į juos sueina iš visų kaimų tik tie, kuriuos domina koks nors klausimas.

Lietuvių draugijos ruošia taip pat tik centralizuotus susirinkimus, į kuriuos atvyksta kaimų atstovai, nes draugijų skyriai kaimuose jau… mirę. Išnykusios kaimo mokyklos taip pat neburia mokyklinio jaunimo tėvų, senelių. Kažkada kaime visi visus pažinojo. Subėgdavo kaimynės pasveikinti gimus vaikui, visi matydavo, kaip jis auga. Dažnas sukviesdavo kone visą kaimą į vaikų vestuves. Net keista, kad tiek daug žmonių sutilpdavo, kai vestuvės buvo ruošiamos trobose. (Vasarą vestuvinė salė būdavo papuoštas kluonas ar garažas.) Žmonės mokėdavo susispausti ant iš lentų pagamintų suolų, ir visiems buvo linksma. Visas kaimas būtinai dalyvaudavo laidotuvėse, o artimiausi kaimynai jautė pareigą padėti ruošti namuose šarvojimo salę, mirusįjį nuprausti, aprengti, padėti gaminti maistą laidotuvių dalyviams. Bemaž kiekvienas kaimas turėjo savo giesmininkus, kurie su giesmėmis budėjo ir išlydėdavo velionį. Nereiktų viso šito rašyti, nes visi puikiai žinom, kaip buvo. Deja, jau nemažai ir laidotuvių tradicijų išnyko. Viskas supaprastėjo ir palengvėjo. Yra laidojimo paslaugas teikiančios firmos, kurios viskuo pasirūpina, yra restoranai, kurie maitina ir paskutinėje kelionėje dalyvavusius, ir vestuvininkus. Vestuvių išvis mažiau, o namuose jau bemaž niekas jų neorganizuoja. Ir kviečia tik artimiausius žmones, draugus, tikrai ne visą kaimą. Atsitinka taip, kad visai nepažįstame kai kurių savo kaimo ar net kaimynų vaikų, žentų ar marčių, nežinome visų kaime gyvenančių žmonių pavardžių. Tampame anoniminiais žmonėmis, taip, kaip seniau būdavo tik mieste.

Ar gerai, kad gyvename laisvi, nepriklausomi ir nereikia prašyti kitų malonės? Žinoma, gerai, kad viską galime patys susiorganizuoti sąžiningai susimokėję ir į kitų reikalus nereikia kištis, nes jie taip pat savarankiški – atsakysime visi, net nepagalvoję. Tačiau jei „nesikišame“ į kitų, pavyzdžiui, kaimynų, reikalus, vadinasi, jie visiškai mums nerūpi. O gal jiems kartais reiktų pagalbos? O mums patiems būtų tikrai maloniau, jei kas nors padėkotų. Visada lengviau kam nors duoti negu prašyti. Bendri darbai, užduotys, kartu išgyventi vargai ir džiaugsmai labai žmones suartina. Žinoma, kartais gali kilti konfliktų, galime jaustis išnaudojami, blogai suprasti, apkalbėti… Tik nieko neveikiant nepadaroma klaidų, o geras žodis kartais svarbesnis už darbus (patarlių išmintis). Net sveikam, sočiam ir turtingam sunku gyventi susvetimėjusioje aplinkoje, o ką kalbėti apie tuos, kuriuos ištinka nelaimės, negalia ar vieniša senatvė. Seniai įrodyta, kad žmogus – tai socialinė būtybė, kuri negali egzistuoti be kitų žmonių. Pakovokime dėl tų socialinių ryšių mūsų nedidelėje lietuvių bendruomenėje. Verta dėl jų atsisakyti kažkiek egoizmo ar patogumų, nes tik tokiu būdu galime apginti savo žmogiškumą ir pasitarnauti mūsų tautiniams interesams.

Atsiprašau, kad parašiusi tokį ilgą straipsnį, nepasakiau nieko naujo. Mano pastebėjimai neparemti jokiais tyrimais, tad galbūt klystu taip teigdama. Norėčiau sužinoti kitų nuomones apie bendruomeninio gyvenimo pakitimus. Kaip manote, kodėl jie vyksta ir ar rieda gera linkme?