Petras Maksimavičius

Kovo 11-oji primena mums apie Lietuvos valstybingumo atstatymą. Matyt, dar ilgai lituanistai ir istorikai tarpusavy ginčysis, ar tai buvo „atstatymas“, ar „atkūrimas“. Tiek vieni, tiek kiti turi svarių argumentų savo tezei pagrįsti. Tai rodo, kokia turtinga ir unikali lietuvių kalba ir tuo pačiu didinga Lietuvos istorija. Norisi pasakyti – kaip gerai, kad tokie ginčai vyksta.

Prisimindami Lietuvos istoriją tikriausiai rastumėme daug įvykių, kurie savo svarba beveik prilygsta 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės atstatymui.

Prisimename tuos momentus, kuriuos mūsų sąmonėje įtvirtino istoriografija, literatūros kūrėjai, tapytojai… ir net šiandieniai politikai, kurie nulemia jaunimo švietimo kryptis. Taigi pasakyti, kuris istorijos laikotarpis, procesas ar įvykis buvo svarbesnis tvirtinant valstybingumo pamatus, nėra taip paprasta. Pasižiūrėdami į šiandien svarbiausias valstybingumo atstatymą simbolizuojančias šventes – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, pastebėsime tam tikrų panašumų ir, žinoma, skirtumų. Drįsčiau teigti, kad 1918 metų įvykiai labiau buvo susiję su mūsų kraštu. Tada buvo sprendžiamas klausimas, kokia bus šio krašto ateitis, kuriai valstybei jis turi priklausyti. Vasario 16-osios aktą pasirašė taip pat šiame krašte gyvenę ir dirbę signatarai. 1919–1920 metų įvykiai buvo dramatiški, vyko lenkų ir lietuvių karinis konfliktas, kuris šimtmečiui nulėmė ne tik didžiulius pokyčius čionykščių lietuvių gyvenime, bet ir abiejų šalių santykius.

Kovo 11-ąją minime kitaip. Gal todėl, kad daugelis mūsų šią datą prisimename arba buvome tų įvykių liudininkai. Su Vasario 16-osios akto signatarais jau negalime pasikalbėti, pasiklausyti jų liudijimų apie ano meto įvykius, ko nors paklausti. Kitaip yra su Kovo 11-osios akto signatarais. Daugelis jų dar gyvi ir aktyviai dalyvauja Lietuvos valstybės gyvenime, kiti rašo memuarus, užsiima visuomenine veikla. Galime juos pasikviesti, pabendrauti, išgirsti jų pasakojimus apie tai, kaip Lietuva ėjo valstybingumo atstatymo link.

Tokia proga pasitaikė kovo 7–8 dienomis. LR konsulato Seinuose vadovo Vaclovo Stankevičiaus iniciatyva Suvalkų, Seinų, Vidugirių ir Punsko lietuvius aplankė du Kovo 11-osios akto signatarai Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir Petras Giniotas. Daugeliui mūsų šios pavardės ligi šiol nebuvo labai žinomos. Mat į mūsų renginius atvykdavo tuometinis Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Algirdas Patackas ir kiti labiausiai atpažįstami Atgimimo lyderiai. Tačiau turime neužmiršti, kad Kovo 11-osios – Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą pasirašė daugiau kaip šimtas Aukščiausiosios Tarybos narių. Jie ne tik pasirašė, bet tiesiogiai dalyvavo atkuriant valstybę ir rūpinosi Lietuvos pripažinimu tarptautinėje arenoje.

Apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą 1990 metais parašyta daug knygų, bet istorikai, matyt, dar ilgai turės darbo, kol bus išnagrinėti Lietuvos ėjimo valstybingumo atstatymo link epizodai. Kadangi kiekvieno ano meto įvykio dalyvio patirtis ir likimas buvo skirtingi. Todėl labai įdomu klausytis žmonių, kurie tais lemiamais momentais ėmėsi iniciatyvos ir atsakomybės priimti sprendimus, kuriuos vėliau sudėjus išvydome galutinį rezultatą. Taip pat įdomu klausytis vertinimų ar nuomonių apie dabartinę Lietuvą, žiūrint iš Kovo 11-osios perspektyvos ir tuo metu vyravusių nuotaikų.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signatarai savo vizitą pradėjo padėdami gėlių ir pagerbdami Lietuvos karius, palaidotus Berznyko kapinėse. Tos pačios dienos popietę vyko susitikimas su Suvalkų „Vienybės“ klube susirinkusiais lietuviais.

Kitą dieną Kovo 11-osios akto signatarai susitiko su Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos bendruomene, apsilankė Vidugirių lietuviškoje mokykloje, bendravo su Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus bei S. Dariaus ir S. Girėno mokyklos mokiniais.

Visi šie susitikimai buvo labai įdomūs. Suvalkuose gyvenantys lietuviai domėjosi ne tik Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 1990 metais aplinkybėmis, bet ir šiandieniais Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiais, Lietuvos saugumo stiprinimo klausimais. Lietuviškose mokyklose vykę susitikimai priminė istorijos pamokas. Jaunieji Vidugirių mokyklos lietuvaičiai išgirdo pasakojimus apie signatarų jaunystės dienas, „Žiburio“ moksleiviai – apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą 1990 metais, o Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokiniai nevengė klausimų apie Europos Sąjungos ir NATO ateitį bei besikeičiančią geopolitinę padėtį mūsų regione.

„Būkite lietuviai. Netikėkite propaganda, kad Lietuva yra atsilikusi šalis. Nepaisant įvairių ją kamuojančių problemų, lietuviai jau tapo tikrais europiečiais.“ „Kai kas sako, kad kiekvienos tautos atstovus galima atpažinti patikrinus jų genus. Mūsų lengvai atpažįstamas genas – kalba. Tai, kas mus išskiria iš kitų europiečių – lietuvių kalba.“ „Branginkite ją, kadangi ji unikali.“ „Žinome, kad bus visokių pagundų, bet likite lietuviai.“ Taip kalbėjo Kovo 11-osios – Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signatarai Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir Petras Giniotas.