Punsko licėjaus mokytojos ir mokiniai

I. G.

Kovo 11-osios minėjimą Punske tradiciškai surengė Punsko Kovo 11-osios licėjus. Malonus netikėtumas – tik įėjus į Punsko lietuvių kultūros namus svečius pasitiko, kaip ir dera Tautinio kostiumo metais, tautiniais drabužiais pasipuošę licėjaus mokiniai ir mokytojos. Kultūros namų salė, kaip ir per kitas valstybines šventes, buvo perpildyta.

Minėjimo scenarijus nusistovėjęs: į sceną iškilmingai įnešta mokyklos vėliava, sugiedotas Lietuvos himnas, direktorė pasveikino svečius, licėjaus mokytojai, iškeliavę anapilin, pagerbti minute tylos. Visi licėjaus mokiniai šventiškai pasipuošę per šią oficialiąją dalį su savo auklėtojais stovėjo scenoje.

Šiais metais keletą žinomų klasikų kūrinių fortepijonu pagrojo chorui „Pašešupiai“ dažnai talkinantis, jiems akompanuojantis Dainius Pavilonis, vėliau koncertavo choras „Pašešupiai“ (vad. Jonas Pavilonis), šoko choreografinis ansamblis „Šalčia“ (vad. Asta Pečiulienė). Muzikiniais instrumentais grojo Raimundas Venslauskas ir Gabrielė Krakauskaitė.

Šių metų garbės svečias – buvęs roko grupės „Antis“ solistas, architektas, buvęs tik atkurtos Lietuvos TV generalinis direktorius Algirdas Kaušpėdas. Neįprastas buvo jo pranešimas. Tačiau ypač jaunimui įdomus ir reikalingas. Kalbantysis pasakojo, kad talkina Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei akcijoje, pavadintoje „Pergalinga Lietuva“. Jos tikslas – ugdyti vaikus ir jaunimą, kad taptų kūrybingais, pilietiškais, kuriančias pergalingą Lietuvą žmonėmis. Kaušpėdas savo kalbą iliustravo kompiuterine pateiktimi. Anot kalbančiojo, žmonės gali būti lošėjai arba kūrėjai. Paaiškino, kuo jie skiriasi ir kaip galima savyje ugdyti kūrėją, nes tik jie pajėgūs kurti pergalingą Lietuvą. Deja, nepasisekė man vienu sakiniu atpasakoti beveik valandą skaityto pranešimo, tačiau ir tikslas mano ne tas. Kaip bebūtų, Kaušpėdas – mano kartos atgimstančios Lietuvos jaunimo vienas svarbiausių autoritetų. Kas, jei ne „Antis“ ir ne tuometinė „Hiperbolė“ traukė paskui save minias jaunų žmonių laisvės link? Kas dainavo apie sovietų „užzombintus“ žmones? Taigi ir praėjus beveik 30 metų A. Kaušpėdas išlieka pajėgus gal jau ne dainomis, bet savo mintimis, idėjomis pritraukti jaunimą. Arba bent paskatinti pamąstyti apie savo gyvenimą ir pasirinkimus.

Pabaigoje galima pasakyti tik tiek: džiugi šventė, įdomus pranešimas, gražiai šokantis ir prasmingus žodžius dainuojantis jaunimas. Norisi palinkėti, kad visi būtų kūrybingi, kuriantys savo tautos ateitį žmonės.