Rima Vaznelytė

Jurgita Stankauskaitė

Ji vaistininkė, dirbanti Druskininkuose. Jai patinka šis darbas. Ji kas dieną rankose laiko tūkstančius tablečių. Nuo gerklės, galvos ar skrandžio skausmo, gripo, slogos ar ausų uždegimo. Ji mato, kad šiuolaikinis žmogus gyvena pasaulyje, kuriame labiausiai tikima stebuklingomis tabletėmis, galinčiomis išlaisvinti kūną iš ligos gniaužtų. Ji sako, kad stebuklai slypi mūsų galvose ir įsitikinimuose. Ji pasakoja, kad, be cheminių vaistų, gamta mums davė vaistažoles, o Dievas – protą, kad mokėtume iš jų pasigaminti natūralų sveikatos eliksyrą.

Ji – Rima Vaznelytė, 2015 metais Kaune apsigynusi magistro darbą tema „Natūraliųjų vaistingųjų medžiagų, naudojamų Punsko ir Seinų apylinkėse, etnofarmacinis tyrimas“.Ji nėra abejinga liaudies medicinai, kur kvepia žolynais, džiovintais grybais ir kalkėtomis senos trobos sienomis. Pabandykite ir Jūs, skaitytojai, visa tai pajausti.

Jurgita Stankauskaitė: Kaip kilo mintis imtis šio darbo? Kas Tave vedė? Patogumas, temos neištirtumas, o gal tikras susidomėjimas savo kraštu?

Rima Vaznelytė: Per studijas vienas iš dalykų buvo farmacijos istorija. Ją dėstė Tauras Mekas. Einant studijoms į pabaigą, artėjant magistro darbo temos pasirinkimo laikotarpiui, supratau, kad norėsiu dirbti su šiuo dėstytoju. Be to, mane visada labiau traukė humanitariniai dalykai, todėl patraukiau farmacijos istorijos link.

Nuolat ieškojau būdų, kaip farmacijoje išgauti humanitarinius elementus. Darbas su minėtu dėstytoju pasirodė pats geriausias mano pasirinkimas. Tiesa, norėjau darbe užčiuopti pagonybę, senąją mediciną, todėl paprašiau jo pagalbos. O jis man sako: kam man rašyt apie pagonybę, kai galiu tirti savo kraštą. Taip pamažu gimė mintis tyrinėti natūralias vaistingas medžiagas Punsko ir Seinų apylinkėse.

J. S.: Kaip atrodė Tavo tyrimas?

R. V.: Važinėjau po pasirinktus kaimus ir rinkau medžiagą. Už kelionės kryptis labiausiai esu dėkinga Eugenijai Pakutkienei, bet pirmiausia mamai, kuri pasiūlė susisiekti su Eugenija. Pasirodo, ji domėjosi vaistažolėmis, todėl sutiko man padėti. Medžiagą rinkau savo kaime – Valinčiuose, Navinykuose, Burokuose ir dar keliuose kaimuose, o po to Seinų apylinkėse. Nemažai informacijos sukaupiau Žagariuose ir Seinų mieste.

J. S.: Liaudies medicina. Kiek ji mums įdomi, reikalinga? Buvo laikai, kai žmonės nusigręžė nuo jos. Dabar lyg vis dažniau skelbiami straipsniai, rodomos laidos, kur įrodinėjamas jos tikrumas, naudingumas sveikatai.

R. V.: Žmonės dažniau domisi natūraliomis medžiagomis. Dirbdama vaistinėje įsitikinau, kad labiau nori įsigyti įvairių žolelių mišinių, iš kurių pasigaminę arbatos galėtų gydytis nuo slogos, gripo ir pan. Taip pat nemažai aptarnauju užsieniečių iš Pietų kraštų. Štai Izraelyje visiškai nėra populiarus gydymas džiovintomis žolelėmis. Ten jų tiesiog nėra. Čia atvykę prisiperka tiek, kad užtektų ne vienam kartui. O kalbant apie pačius lietuvius, pastebėjau, kad visose gyvenimo srityse dažnai žvalgomasi į mūsų tautos praeitį.

J. S.: Kaip Tau atrodo, ar grįžtama prie natūralių gydymo metodų, nes žmogus per dažnai nusivilia šiuolaikine medicina, tiksliau, didėjančiu vartojamų vaistų kiekiu, jų sudėtimi, neveiksmingumu ir pan.? Liaudies medicinos irgi reikia mokytis. Darbe pateiki tokią citatą: „Pasaulis tai viena didelė vaistinė, reikia tik išmokt pasirinkt tai, ko mums reikia“. Taigi kaip išmokt pasirinkti?

R. V.: Yra knygų apie liaudies mediciną. Galima skaityti, domėtis. Taip pat yra kitas būdas. Šiandien kiekvienas galime rasti vaistininką, kuris domisi natūraliais gydymo metodais, ir jo prašyti pagalbos, konsultuotis, semtis žinių. Aš pati tokį vaistininką pažinau ir dėl to dar daugiau žinau, ir nuolat mokausi.

J. S.: Geriausia mokytis iš artimųjų. Bet čia irgi atsitrenkiame į sieną. Tavo respondentai prisipažino, kad savo turimų žinių neperduoda. Kodėl?

R. V.: Jie sakė, kad niekam neįdomios jų žinios. Bandant sužinoti kuo daugiau, siekiant juos prakalbinti, kad kuo labiau atsivertų, teko jiems skirti nemažai laiko. Supratau, kad šiems buvo nejauku kalbėti apie tai, ko nevertina jų artimiausi žmonės. Ne vienas manęs klausė: „Kam tau to reikia? Kam tau reikia senos bobos pasakojimų?“

J. S.: Dėl mūsų neįsiklausymo į vyresniųjų patirtį, nesusivokimo, kas verta dėmesio, o kas ne, nukenčia mūsų krašto neištirta istorijos dalis. Labai gaila. Ar mes galime kaip nors jai padėti?

R. V.: Nedelsti ir klausinėti. Renkant medžiagą savo darbui pavyko paklausinėti vienuolika asmenų. Jau du iš jų iškeliavo anapilin. Labai daug papasakojo buvę Burbiškių kaimo gyventojai Kastulė Žukauskienė ir Antanas Grėbliūnas (vienintelis vyras iš visų respondentų). Man atrodo, kad per vėlai pradėjau tuo domėtis. Jeigu būčiau paskubėjusi, būčiau galėjusi dar ko nors jų paklausinėti. Žinau, kad reikia tęsti šį tyrimą. Apklausiau tik dalelę visuomenės. Esu tikra, kad yra daugiau tokių, kurie daug išmano, dar daugiau žino. Mielai priimsiu kiekvieną žinutę, kiekvieną informaciją, galinčią papildyti kaupiamą medžiagą.

J. S.: Kaip susidomėjusiems susisiekti su Tavimi?

R. V.: Galima, pavyzdžiui, man rašyti el. pašto adresu – rimavaznelyte@gmail.com.

J. S.: Ar teko susidurti su mūsų krašte ir Lietuvoje vartojamų vaistažolių pavadinimų neatitikimu?

R. V.: Taip. Vienaip jie vadinami Lietuvoje, kitaip pas mus. Rėmiausi įvairiausiais šaltiniais, ieškojau aprašymo panašumų, kad tik atpažinčiau aptariamą augalą. Deja, keli iš jų taip ir liko neatpažinti. Turiu jų sąrašą. Nelengva atpažinti pagal abstraktų aprašymą. Pateiksiu pavyzdį: „Geltonos žolukės. Jos augo dirvonuose, ant žvyraus. Sugrūsdavo tarp dviejų akmenų. Trindavo į kojas.“

J. S.: Matei, kaip ruošiami augalai vaistams?

Ne, mačiau tik jau paruoštą ir tinkamą vartoti vaistą. Bet užtat teko pagraužti valerijono šaknies.

J. S.: Analizuojant natūralių vaistingųjų medžiagų vartojimo dažnumą – kokiomis ligomis dažniausiai čia sirgta?

R. V.: Pastebėjau, kad mūsų krašte dažniausiai šlubuodavo virškinimo ir kvėpavimo sistemos (kosulys).

J. S.: Kažin ar ne dėl maisto?

R. V.: Pati priėjau išvadą, kad visa tai dėl elementarios higienos trūkumo. Ko tik neužklausdavau, visi sakydavo, kad virškinimo sistemą gelbėjo pelynas.

J. S.: Ar tiesa, kad pelynas tai vaistas nuo visų ligų?

R. V.: Tiesa. Visi pašnekovai sakė, kad tai vaistas nuo šimto ligų!

J. S.: Ar natūralios vaistingosios medžiagos gali atstoti vaistus, t. y. visas cheminiu būdu pagaminamas tabletes ir sirupus?

R. V.: Apie 80 % gali, bet tam reikia laiko, o jo rasti šiandien sunku. Žmogus viską nori pasiekti greitai. Jeigu tik suserga gripu, nieko nelaukęs bėga į vaistinę vaistų, kad tik greičiau dingtų visi simptomai. Vaistai greitai išvaiko ligas, bet jie pakenkia mums kitoje vietoje. Yra ligų, kurias galima išgydyti vaistažolėmis, bet paprastai žmogus to nežino ir siekia lengviausio ir trumpiausio kelio. Be to, dirbdama vaistinėje pastebėjau, kad žmonės – tiek suaugę, tiek vaikai – vartoja per stiprius vaistus. Per dažnai ir per daug vartojama paracetamolio, kurio didelė dozė, kaip sakoma, „neblogai duoda per kepenis“.

J. S.: Be teigiamo liaudies medicinos poveikio, yra taip pat neigiamas. Medicina – ne išimtis. Čia irgi turi būti pusiausvyra.

R. V.: Žmonės, pateikdami gydomojo skysčio pagaminimo receptą, neretai vienos ar kitos medžiagos kiekį įvardindavo tokiais žodžiais: kažkiek, truputį. Ne visada būdavo apibrėžiamos tikslios normos. O tai nėra gerai. Galima „nusigydyt“. Tačiau respondentai neužsiminė nei apie vieną nesėkmingą natūralios vaistingosios medžiagos vartojimą.

J. S.: Tyrei ne tik augalus. Pristatei mineralinės kilmės medžiagas. Rašei, kad tie, kam trūkdavo kalcio, lupdavo kalcį nuo sienų ir jį paprastai valgydavo. Argi tai tikrai tiesa?

R. V.: Apie tai pasakoję žmonės kalbėjo labai rimtu veidu. Žinoma, suaugę taip tikrai nedarė, bet vaikai – taip.

J. S.: Prie kokių priėjai išvadų įdėjusi tiek pastangų į mokslinį darbą?

R. V.: Dėstytojui padedant supratau, kokią svarbią užduotį turėjau atlikti, o parašiusi darbą ir pradėjusi dirbti vaistinėje suvokiau, kad tyrimą būtina tęsti. Perlenkiame lazdą vartodami cheminius vaistus. Vietoj jų nemažai galima pasiimti iš gamtos.

J. S.: Kiekviena lazda turi du galus. Reikia rasti vidurį, kad būtų pasiekta gyvenimo harmonija. Ačiū, Rima, už pokalbį. Sėkmės įgyvendinant iškeltas tęsiamo darbo užduotis.