Petras Maksimavičius

Istorija. Likimas lėmė, kad ši sritis man artima, todėl ir norisi pasidalinti keliomis mintimis apie istorijos įtaką mūsų gyvenimui. Daug kas nemėgsta istorijos. Tiesą pasakius, gilintis į istorinius procesus man taip pat ne visada patinka. Tačiau dažnai pagalvoju, kad vis dėlto kartais verta tai daryti. Vieni sako, kad istorija tai patogus politikų įrankis spręsti savas problemas. Kiti primena, kad ji yra gyvenimo mokytoja. Kas prisimenate istorijos pamokas mokykloje, matyt, taip pat išsakytumėte labai prieštaringas mintis. Vienus tos pamokos įkvėpdavo naujiems darbams (pvz., parašyti eilėraštį), kitiems tai buvo nuobodus, veltui leidžiamas laikas. Nežinau, kaip dabar, bet anksčiau vyravo toks stereotipinis požiūris: istorijos studijas renkasi tie, kas visiškai neišmano matematikos ar kitų tiksliųjų mokslų.

Vis dėlto manau, kad tai stereotipas. Lygiai kaip anekdotas apie informatiką ir istoriką. Pirmasis, į rankas paėmęs televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį, pirmiausia bando patikrinti, kiek yra prieinamų kanalų ir kaip reguliuoti televizoriaus ekrano raišką, o antrasis įjungia žinių kanalą ir klausosi, kas naujo tą dieną pasaulyje įvyko. Kitaip sakant, geriausiai būtų, kad humanitarinių mokslų atstovai šiek tiek daugiau išmanytų tiksliuosius dalykus, o matematikai, fizikai ir kt. domėtųsi taip pat istorija, sociologija, literatūra. Kitaip nei vienų, nei kitų potencialas ir žinios nebus iki galo tinkamai išnaudoti. Kaip bebūtų keista, humanitariniai ir tikslieji mokslai labai tarpusavy susiję.

Grįžkime prie istorijos. Tai nėra nuobodi mokslo ar gyvenimo sritis. Kartais (labai retai) pasitaiko tik nuobodūs istorijos mokytojai ar istorinių monografijų autoriai, kurie nemoka savo žinių perteikti klausytojams ar skaitytojams. Dėl to, kad tiksliųjų mokslų specialistai per pastaruosius kelis dešimtmečius gerokai produktyviau padirbėjo, istorikams atsivėrė didžiulės galimybės greičiau ir geriau pažinti praeitį. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad geriau ir greičiau pažindami praeitį gali bent iš dalies prognozuoti ateitį. Pabandysiu įrodyti, kad tai tiesa.

Ar norėtumėte pažinti ateitį? Aš tai tikrai nenorėčiau. Būtų neįdomu gyventi. Bet yra daug žmonių, kurie mano, kad lygindami tuos procesus, kurie vyko, pavyzdžiui, per 100 metų, ir matydami jų rezultatus, gali nesunkiai nuspėti, kaip toliau rutuliosis tam tikros visuomenės, tautos ar valstybės piliečių gyvenimas. Maža to, jie mano, kad jeigu tų žmonių kultūrinė, socialinė būklė, elgsenos normos bus atitinkamai veikiami, tai galima formuoti jų ateitį. Kitaip sakant, taip kuriamos valstybių raidos strategijos, o valstybė, kaip žinote, tai politinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra ar bent turėtų būti – sudaryti kuo palankiausias sąlygas tautos nariams išlikti ir tobulėti. Ir šioje srityje labai praverčia istoriniai tyrimai, istorikų darbai bei jų žinios. Istorijoje ieškoma atsakymo, kas labiausiai nulemia kalbos ir tradicijų išsaugojimą, kurie politikų (valdovų) priimti sprendimai didino valstybės teritoriją, o kurie privertė piliečius palikti savo valstybę ir nutautėti. Atsako į klausimą, kuris valdymo stilius ir kurios vadovo (valdovo) asmeninės savybės stiprino ryšį su savo kraštu, o koks elgesys buvo atgrasus kaimynų atžvilgiu, bet kėlė pasididžiavimą tarp savųjų. Kai kam atrodys, kad tai pasakojimas iš fantastikos srities. Taip tik iš pirmo žvilgsnio atrodo. Nesunku istorijos pamokomis pasinaudoti, ypač jeigu mūsų tikslas bus paveikti ne visą pasaulį, bet konkrečią, pasirinktą žmonių grupę.

Pakanka šiek tiek pertvarkyti švietimo sistemą, parengti naujus vadovėlius, atitinkamai sudėlioti mokykloms privalomų lektūrų sąrašą, šiek tiek daugiau lėšų skirti kryptingoms programoms ir dalies darbuotojų finansiniam paskatinimui, įtikinti žiniasklaidos atstovus, ir po kelerių metų pirmi rezultatai bus matomi. Visai nereikia iš naujo išradinėti dviračio. Pakanka pasidomėti istorija ir tokių pavyzdžių daug surasime. Taip pat nereikia iš naujo istorijos perrašyti ar jos klastoti. Istorijos mokslas pasižymi tuo, kad tyrimai ir atsakymų į klausimus paieška nesibaigs tol, kol egzistuos civilizacija, kuriai mes priklausom, ir taip, o ne kitaip ją suprantam. Logiška? Tada visai nesunku priimti sprendimą, kad nuo dabar daugiau domėsimės tais istorijos momentais ir jos dalyviais, kurie šiuo metu dera prie mūsų propaguojamos ideologijos. Reikia šiek tiek užsispyrimo, bet rezultatai greit gali nustebinti net didžiausius skeptikus.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kuriuos ir taip tikriausiai žinote ir jaučiate. Daugelį stebina kai kurie dabartiniai Lenkijos istorijos ir jos dalyvių vertinimai. Žiniasklaidos priemonėse girdime ir matome rengiamas eisenas, šūkius, kuriais atsiribojama nuo pokarinės Lenkijos istorijos, o legendinio „Solidarumo“ kai kurie lyderiai vadinami išdavikais ir kolaborantais. Tai vyksta visoje šalyje ir įgauna įvairias formas. Pavyzdžiui, Seinų turguje galima nusipirkti kelnes ar net kojines su „kovojančios Lenkijos“ simboliais ar šūkiais, raginančiais „atsiimti Vilnių“. Žinoma, nieko čia blogo, jeigu koks Lazdijų krašto ūkininkas užsimaus tokias kojines per bulviakasį. Jis net nesupras ideologinės potekstės ir vadovausis vien komercine nuojauta – rinksis pigesnę prekę. Tačiau tokie simboliai ir jų plitimas Lenkijoje jau nėra vien paprasta komercija. Jeigu jie nuolatos eksponuojami ir ant kiekvieno kampo matomi – veikia eilinių žmonių pasąmonę, palaipsniui pripratina prie naujų realijų, pasikeitusių vertybių, kurias norima perteikti plačiajai visuomenei, eksponavimo.

Antras pavyzdys tai pasakojimas apie Europos Sąjungą. Ką šiandien pagalvoja eilinis Lenkijos gyventojas, išgirdęs žodžius „Europos Sąjunga“, ir ką pagalvodavo prieš 10 metų? Šiandien girdime, kad ES institucijos tai biurokratizmo, pinigų švaistymo ir tuščio kalbėjimo bastionas. Kuo jos užsiima? Dažniausiai rengia teisės aktus dėl to, kokio ilgio ir kiek kreivas turėtų būti agurkas, kad atitiktų ES normas, arba 5 metus ruošia dokumentus, kad pripažintų kurį nors iš juodmargės pieno pagamintą sūrį regioniniu produktu. Ar ir Jūs apie tai girdėjote? Kodėl tokia informacija šiandien dominuoja, tai atskiras klausimas, tačiau akivaizdu, kad tokios tendencijos stiprėja.

Nesakau, kad viskas toje ES gerai. Toli gražu ne, pradedant biurokratizmu, baigiant požiūriu į kultūrą, kalbą, tikėjimą… Tačiau dar prieš kelerius metus apie ES girdėjome ir kitokių pasakojimų. Jie labai aktualūs ir svarbūs taip pat šiandien, tačiau vis rečiau juos girdime. Tai tūkstančiai kilometrų sutaisytų kelių, laisvas judėjimas Šengeno erdvėje, modernėjantis žemės ūkis, galimybė žymiai paprasčiau susirasti darbą ar gauti stipendiją studijoms užsienyje ir galų gale tam tikras stabilumas, kuris mažino tikimybę kilti kariniams konfliktams šioje Europos dalyje. Tai netolima istorija. Tačiau kai apie tai pagalvojame ir prisimename, galime geriau suprasti supantį pasaulį ir apie jį kalbančius politikus.

Ir pabaigoje noriu pateikti dar vieną paprastą pavyzdį, kuris rodo, kaip galima pasitelkti įvairius būdus, norint išeksponuoti ir sustiprinti naują požiūrį į valstybės reikšmę bei jos ryšį su piliečiais. Be jokios abejonės, taip parodomas ir tam tikras ryšys su šalies istorijos kai kuriais tarpsniais. Štai tas pavyzdys. Neseniai vienas iš politikų pareiškė, kad jeigu Didžiajai Britanijai išstojus iš ES ten gyvenančių ir dirbančių lenkų emigrantų padėtis blogės, tai to paties susilauks britai, gyvenantys ir dirbantys Lenkijoje. Skamba juokingai? Visai ne. Ši informacija labai kryptinga, profesionaliai parengta ir adresuota ne tiems, kurie žino, kad Lenkijos restoranuose sunku rasti lėkštes plaunančius britus. Ši informacija – tai sudėtinė viso informacijos srauto dalis. Ja siekiama tarp savos šalies piliečių sustiprinti žinią, kad valstybė gins tautiečius visame pasaulyje, garsiai tai sako ir nesibaimina kitų valstybių reakcijos. Informacijos detalės ne tiek svarbios. Praėjus 10 minučių niekas jų jau neatsimins.