Šiurpilio piliakalnis. alkas.lt

Jurgita Stankauskaitė

Žmogus – amžinas keliautojas. Nuo tūkstantmečių jis kėlėsi iš vienos vietos į kitą, ieškodamas geresnių ir saugesnių gyvenimo sąlygų. Pirmiausia jam rūpėjo žemės derlingumas, galintis duoti derlių ir išmaitinti gausią šeimą. Po to suradęs savo vietą apsistodavo. Vėliau ji būdavo perduodama palikuonims. Šiandien žmogus nežiūri į žemę. Jis nenori riesti nugaros ir lenkti galvos virš dirvos. Keldamas galvą aukštyn, ieško kelio dangų siekiančiuose miestuose. Žiūrėdamas tolyn, nemato to, kas yra arti. Žengdamas didelius žingsnius, peršokdamas kelis regionus, šalis ar vandenynus, palieka gilią spragą ne tik sau, bet ir kitoms kartoms. Kiekviena spraga privalo būti užpildyta. Kitu atveju ta tuštuma užsipildo melu ir abejonėmis, kurios velkasi paskui žmogų. Jis kuria savo istoriją. Istoriją be šaknų.

Spragos ir tuštumos, tai yra mūsų nežinojimas, nesuvokimas, atotrūkis nuo nepažintos praeities. Ne bet kokios, o šeimos, giminių ir tautos praeities. Kilmę vertinantis ir gerbiantis žmogus siekia pažinti save nuo šaknų. O mūsų šaknys, tai istorija. Istorija daro žmogui įtaką. Galima jos nemėgti dėl neaprėpiamų faktų gausos, sudėtingų datų, kurias mokykloje reikia išmokti mintinai, arba sausos teorijos dėstymo. Istorija formuoja tautos, t. y. mūsų, mąstymą ir pasaulėvoką, todėl labai svarbu, kaip ir kas ją pateikia. Istoriją galima pažinti nebūtinai tik iš vadovėlių. Gyvendami tautos šaknų nuotrupas slepiančioje teritorijoje, galime visais pojūčiais po truputį semtis istorijos. Visko ir per vieną dieną neįmanoma pažinti, o pažinus greitai suvokti ir mokėti analizuoti. Reikia daug metų, daug kelionių, kad įsisąmonintume protėvių gyvenimo būdą ir pasaulėvoką, kuri anksčiau ar vėliau atsimuša mūsų šešėlyje. Šešėlis su charakteriu iš niekur neatsiranda. Viskas turi savo pradžią. Pradžios reikia ieškoti po kojomis – žemėje, kurią mindžiojo mūsų protėviai. Eidami pėda pėdon imame suprasti, kad mūsų gimimas neapsiriboja giminių gyvenamosiomis vietomis, vaikystės kaimu arba valstybės sienomis. Mūsų ieškojimas grimzta giliau, iki protėvių baltų egzistavimo laikų. Ateina suvokimas, kad gyslose teka baltiškas kraujas, kuriame esą savotiško gyvenimo būdo, papročių, kurių atgarsiai dar ir šiandien skamba mumyse, atsikartoja mūsų darbuose, švenčių tradicijose. Sakoma, kad viskas pasaulyje turi savo šaknis, savo ištakas, šaltinį. Tad ir žmogus turi šaknis – savo kilmės šaknis. Tik jas pažinęs gali tvirtai nusakyti, kas jis esąs, kodėl jis yra toks, o ne kitoks.

Negalima leisti šaknims supūti. Būtina jas pažinti, o pažinimui kartais nereikia didelių pastangų, ilgų ir varginančių klajonių. Pakanka žvilgtelėti į horizontą, ten, kur po kojomis iškyla kalva, o ant tos kalvos kita. Ten miega seni mūsų namai – ant pylimo iškeltos pilys. Nors šiandien likęs yra tik permatomas jų brėžinys, galima bandyti įsivaizduoti, pasitelkus archeologų jau atliktus ir vis dar atliekamus tyrimus. Moksliškai ištirtų piliakalnių pas mus yra, bet vieniems piliakalnis yra tik kalnas, „katrį vadzina piliakalniu“, o kitiems senos baltų genties palikimas. Tarp pastarųjų bus tokių, kurie žiniomis sieks pažinti savo ištakas – jotvingių ar prūsų tautų pasaulėžiūrą.

Galbūt savam krašte piliakalniai jau nedaro tokio įspūdžio, kokį dovanoja Lietuvoje iškilusios kalvos. Ne be reikalo sakoma, kad Lietuva, tai piliakalnių kraštas. Įdomu, kad kasmet jų daugėja. Dar ne kartą teks pakilti ne į vieną naujai atrasto piliakalnio viršūnę. Manoma, kad ir mūsų krašte piliakalnių yra daugiau, tačiau jų pripažinimui trūksta mokslininkų patvirtinimo. Mat kiekvienas toks darbas siejasi su didelėmis išlaidomis ir tyrimais. Taip pat būtina priminti, kad Lenkijoje dėl intensyvaus žemės ūkio teritorijos stipriai keitėsi, ir tai vyksta nuolatos. Kas žino, kiek piliakalnių buvo nugriautų ir išlygintų žemės ūkio ar pramonės naudai.

Kalbėdami apie baltų tautų piliakalnius, negalime apsiriboti tik savo kraštu. Baltai gyveno Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Kaliningrado srities ir Baltarusijos teritorijose, tad domėjimasis protėvių rankomis supiltais kalnais nesibaigia ties Suvalkų miestu. Šiaurės rytų Lenkijos dalyje gausu piliakalnių. Vieni atsiveria prieš akis kaip didžiulė žole apaugusi žemės kepurė, o kiti slepiasi miškuose. Be tyrėjų pagalbos, kurie piliakalnių ieškojimui skiria ne vieną mėnesį ar metus, neįmanoma jų pamatyti. Vienus tokių ir man teko lankyti Varmijos Mozūrų vaivadijoje su Jotvingių ir prūsų bendrijos nariais bei bičiuliais. Keliavome Alėckos (lenk. Olecko) apskrities Šventainio (lenk. Świętajno) valsčiaus Dabavos (lenk. Dybowo) piliakalniu, taip pat Geldapės (lenk. Gołdap) apskrities Benkaimio (lenk. Banie Mazurskie) valsčiuje lankėme Piliakalnių kaime (lenk. Grodzisko) sustingusį piliakalnį. Atrastų medžių tankmėje pasislėpusių piliakalnių lankymo neįmanoma palyginti su jokiomis kitomis išvykomis. Sunku įvardinti jausmą, lydintį einant per užžėlusią baltų gyvenvietę, kopiant, įveikiant tankius krūmus ir šokinėjant per siaurus upelius. Jeigu ne žmonės, pirštu rodantys, kad stovime pačioje piliakalnio viršūnėje, niekas iš mūsų nesuprastų, jog mindžiojame žemę, kurios sluoksnis užklojęs prieš kelis šimtus metų čia virusio gyvenimo pėdsakus. Matėme vieną tvorele apsuptą nemažą nuodingą ir beveik baigiantį išnykti kukmedį vietovės Žalčiai (lenk. Wężewo) piliakalnyje (Alėckos apskrities Alėckos Kovalių (lenk. Kowale Oleckie) valsčiuje). Pasirodo, pačios smulkiausios jo šakelės gali turėti du šimtus metų. Pagal jo storą kamieną galima tik įsivaizduoti, kad aplink jį tekėjo jotvingių genties šeimų gyvenimas. Čia taip pat išlikusios daubos, kuriose galėjo būti auginamos žuvys. Pavojaus atveju jotvingiai galėjo išsimaitinti piliakalnio ribose. Kur ne kur iškyla akmenų juostos, menančios gynybinių sienų pamatus.

Be piliakalnių Senosios Juchos (lenk. Stare Juchy) vietovėje Luko (lenk. Ełk) apskrityje, teko pamatyti stovintį didžiulį akmenį, t. y. jotvingių alkavietę. Pasirodo, kad apie pačius jotvingius ir ten stovintį aukojimui skirtą akmenį sukurti patys baisiausi pasakojimai. Kalbama, kad jotvingiai buvo žudikai, jie toje alkavietėje aukodavo žmones, jų kraują. Yra liudininkų, mačiusių specialiai turistams kuriamas inscenizacijas, kurių metu rodoma, kaip sena gentis guldydavo ant didžiulio akmens auką ir perpjaudavo jai gerklę. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad aukojimas nėra lygus žudymui. Kaip žinome, jotvingiai dievams aukodavo, pavyzdžiui, druską, duoną, grūdus, gintarą ir pan. Po tokio pasakojimo tik ir kyla noras raginti visus domėtis savo tautos praeitimi, kad kada nors nebūtų tikima panašiomis legendomis.

Žmogus – amžinas keliautojas. Tad kodėl trokštame pažinti svetima, nepažinę savojo krašto, istorijos ir ją menančių ženklų? Galbūt dėl to jie slepiasi medžių tankumynuose, kad nenustotume ieškoti savęs, pamaži lopytume senas istorinės atminties spragas.