Eugenija PAKUTKIENĖ

„Madoj buvo talkos seniau ir skolinimai vieni kiciem, ir skerstuvių, duonos nešimai, alia kiaušinius tai reikėjo margycie namie – kad vištos slapikucų nepritupėtų ir pas kaimynus neitų dėc kiaušinių“ (Marytė Klimasarienė). „Mūs viena žąsis dėjo kiaušinius an pabalio – užakijusio ažaro nendrėse. Tį net supėsi, ba po apacu vanduoj. Vadzino, kad deda kinyse. O slapikucai – tai kap prideda ne viščinyki kiaušinių, o deda cik vienoj vietoj pasislėpus viena ar kelios vištos. Tai priperi ir parsiveda po kiek laiko vištukų pulkucį. Tai juos vadzino slapikuciais. Seniau tai ir ugnį skolinosi vieni iš kitų“ (Kastulė Subačienė). „Kūrino dūrpėm, tai ilgai ruso, iki ryto. Jei užgįsta, tuoj parsineša iš kaimynų žarjų, o ir per Didzųjį šaštadienį bažnyčoj šnencyta buvo ir ugnis, ir vanduoj. Parnešį dėj in pečų ir kūrino, kad negistų – nebi nuo perkūno ir žaibavimo saugojo. O vandeniu aptaško javus, laukus, gyvulius, namus – tai irgi madoj buvo, kad nuo bėdų gelbėtų“ (M. Klimasarienė). „Nor visur kaimuose ir gegužin buvo laukų švencinimas. Per Velykas ankscyvų rytų tai vežė valgį ir biedniem – pavargėliam, ir sau kašikėlin. Tai kunigas pašvencina ir paskui per pusrycus dalinasi. Tep darė tam, kad skalsa neišaitų iš namų“ (K. Subačienė).

„O jau skubinosi iš bažnyčos po mišų, katras greicau parvažuos, o jei da aplanks kitų – tai tam gerau aisis ir laukuose, ir tvartuose“ (M. Klimasarienė). „Mūs šokiom dzienom tai mylėjo da pasivaikščoc po Sainus, tai susiaic su giminėm, draugėm. O jau kap Velykos, tai cik pasbaigė pamaldos – kap padūkį visi namo. Dalinasi svenconki, paskui valgo kiaušinių daug, mėsukės, kopūstų. Sakyta, kad Velykų kiaušiniai turi dzidelį galių, duoda jėgų, apsaugo nuo ligų ir čėravojimų“ (K. Subačienė).

„Madoj buvo savo vaikam ir krikšto vaikam duoc kiaušinių, kad nor po vienų, ne visadu margucį. A ir valaunykam, giedanciem palinkėjimus gerų javų, reikėjo duoc kiaušinių“ (M. Klimasarienė). „Prie mūs namų, prie ažaro tokia aikštė buvo, tai po pusrycų rinkosi jaunimas žaidimų daryc. Buvo linksma, ba dzaugėmės, kad jau pavasaris. O pirmiau kokios baisios, šaltos ir su daug sniego žiemos buvo. Pyrmų šventių dzienų tai cik jaunimas susieidavo, o jau antrų tai ir tėvai keliavo, ba reikėjo krikštavaikiam nuvežč margucų, aplankyc sasaris, a ir tai dėl to, kad geresnis derlius, linai, kanapės aukštesnės ir tankesnės užaugtų. A ir laistė vandeniu vieni kitus, kad nebūtų miegaliai“ (K. Subačienė). „Kecvirtoj Velykų dzienoj nevalnia buvo ko dzyrbc, ba sako: ladai kap užais – numuš javus“ (M. Klimasarienė).

„Mus po karo aprobavojo nežinia kas, ir mėsų, ir grūdus išnešė iš svirno. Nesugavo vagių ir nerado, o gyvenc toliau reikėjo. Kažkap davė rodų, susitaikė. Turėjo tėvas pasidaris kryžų. Tai pro jį vyrai kepuras nusima, moterys persižagnoja. Sakau, kryžus ir pasicinka, ir išlydzi. Kaimas prie jo rinkosi per laukų švencinimų ir per mojinukes. Kelių kap žamino, nustūmdė, tai kryžus liko an aukšto kranto. Paskui kaimi Šv. Kazimiero draugijos skyrus pastatė kitų kryžų, beveik kaimo vidurin – tai jau prie jo rinkosi Klevų kaimo žmonės melscis vakarais“ (K. Subačienė).