Jurgita STANKAUSKAITĖ

Susituokė ir gyveno ilgai ir laimingai, – rašoma ne vienoje vaikų pasakoje. Dar neseniai pasakos virsdavo realybe ta prasme, kad du jauni žmonės, įsimylėję vienas kitą, tuoj ir susituokdavo. Šiandien pasakos pabaiga skambėtų šiek tiek kitaip: susipažino, įsimylėjo, susimetė skudurus ir taip sau gyveno…

Pastarosios pasakos pabaigos versija kelia daug diskusijų. Tai vienas iš šiuolaikinių porų gyvenimo įvaizdžių, kartais vadinamų naujoviškos šeimos modeliu. Norėtųsi pabandyti vertinti tai teigiamai arba neigiamai, tačiau viskas turi ir pliusų, ir minusų. Šią, kaip ir kiekvieną kitą, problemą būtų galima tempti į vieną arba kitą pusę. Bandydama tekstu atsakyti į klausimą, kodėl jauni žmonės tuokiasi vėliau arba iš viso to vengia, būsiu objektyvi.

Jeigu dabar reikėtų sugrįžti kokį šimtą (o gal užtektų ir penkiasdešimt) metų atgal į vieną iš mūsų parapijos kaimų, kur atsisėdę ant suoliuko su seneliu pradėtume kalbėtis apie žmogaus gyvenimo prasmę, jo kelionės svarbiausias vertybes, išgirstume tai, ką visi žinome, suprantame, gerbiame, bet ne iki galo palaikome. Jis kalbėtų apie krikščioniškosiomis vertybėmis paremtą gyvenimo būdą, minėdamas svarbiausią momentą – įsimylėjimą, santuoką ir vaikus. Galbūt jis pasakytų, kad meilė – džiaugsmas, santuoka – stabilumas, vaikai – laimė. Visa tai sudėjus į viena gautume tai, ko žmogus ieško – sėkmę. Tiesa, tai ir yra sėkmė, bet viena iš daugelio kitų, apie kurias šiandien nebijoma garsiai kalbėti. Jeigu minėtam senukui imtume pasakoti apie XXI amžiaus šeimos modelį arba šiuolaikinių porų draugavimo būdą, turbūt jis žado netektų. Jo ir mūsų pasauliai skirtųsi lyg juoda ir balta. Senuko pasaulis labai gražiai apdainuojamas lietuvių liaudies dainose, kur du jauni žmonės įsimyli vienas kitą, mergelė pažada berneliui ranką ir netrukus ant jos piršto sublizga aukso žiedelis. Šiandien aukso žiedai sublizga gana retai. Taip pat tuokiasi žymiai vyresnis jaunimas nei anksčiau. Dėl to šiandien vis dažniau klausiama: Kodėl jaunimas nesituokia? Kodėl pasirenka vienišų gyvenimą arba, liaudiškai tariant, susimeta skudurus be santuokos? Pastebėta, kad šį klausimą kelia visi: seneliai, tėvai, kaimynai, giminės, kunigai. Mūsų jaunajai kartai atsakymas lyg yra aiškus, tačiau verta apie tai kalbėti bent dėl vyresniųjų. Buvo laikai, kai minėta problema buvusi aktuali visiems kitiems, tik ne mūsų krašto šeimoms. Dabar ji aktuali ir mums.

Remdamasi draugų ir pažįstamų pasisakymais bei psichologų teiginiais, priežasčių, kodėl jaunimas nenori tuoktis arba šį žingsnį nuolat atidėlioja, yra begalė. Viskas priklauso nuo atskiro asmens. Gyvename plačiame pasirinkimų pasaulyje. Kaip anksčiau sunku būdavo ką nors pasiekti, taip šiandien tai padaryti yra gana lengva. Vyresnieji yra pasakoję, kad asmuo, kuris sėkmingai baigdavo licėjų, po to dar šiek tiek pasimokydavo profesinėje mokykloje, buvo laikomas itin išsilavinusiu. Jam belikdavo tuoktis (būtinai iki kokių 25 metų!) ir dirbt mylimą darbą (dažniausiai iki pensijos). Dabar, kaip jie sako, viskas yra kitaip. Puikūs abitūros egzaminų rezultatai, tai tik pradžia kelio į didelį pasaulį, kur pradedama ieškoti savęs jei ne vienoje studijų kryptyje, tai kitoje. Šiandien studijos – būtinybė, be kurios atsirasti itin sunku. Studijos trunka ne vienerius metus. Be to, bakalauro (kuris pasiekiamas per trejus arba ketverius metus) neužtenka. Tęsiamos magistro studijos. Ambicingiausi pasirenka doktorantūrą. Jaunimas pasakoja, kad pirmiausia reikia pagalvoti, ką norima gyvenime veikti, o sugalvojus pasirinkti tinkamas studijas ir joms šimtu procentų atsiduoti. Kitiems dalykams nelieka arba laiko, arba noro. Pirmoje vietoje stovi pirmasis sėkmės siekimo laiptelis – studijos. Po to ateina laikas darbui. Jeigu darbas patinka, tai viskas gerai. Siekiama finansinės nepriklausomybės, paaukštinimų darbe. Galbūt tik tada atsiranda poreikis turėti „antrąją pusę“, kuri būtų panašaus išsilavinimo lygio ir taip pat didžiuotųsi finansine nepriklausomybe. Nei vienas, nei kitas nenori būti išlaikytiniu arba dalintis tuo, ką teko tik savo didelėmis pastangomis užgyventi. Svarbu pabrėžti, kad šiuolaikinės jaunos moterys nebenori gyventi pagal tradicinį šeimos modelį, kai vyras tampa šeimos maitintoju, o moteris augina vaikus ir prižiūri namus. Toks amerikietiškos svajonės įvaizdis – jau praeity. Jo aukso amžius buvęs XX a. pirmojoje pusėje. XXI a. rašomos kitokios pasakos. Jose jauni žmonės gyvena be įsipareigojimų ir tik su asmeniniais rūpesčiais.

Na, o kita jaunimo grupė niekaip negali atrasti laimės darbuose. Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad jaunimas neprisiriša prie darbo taip, kaip prisirišdavo tėvai. Jis nuolat ieško idealiausios vietos. Taip klajodamas niekaip nesuranda stabilumo. Kiekvienas pasirinkimas nėra laikomas pačiu geriausiu. Atrodo, kad yra geresnių. Taigi didelis darbų krūvis, nuolatinis ieškojimas neleidžia žmogui pagalvoti apie šeimos kūrimą. Tuo metu tėvai, ypač seneliai, tik kraipo galvomis, nežinodami, ką su jaunimu daryti. Nors jie nelabai pritaria viengungių gyvenimui arba poros gyvenimui be santuokos, jaučiasi privalantys su tuo susitaikyti. Mūsų jaunimas nebijo sakyti, kad santuoka, tai rimtas žingsnis, kuriam reikia pasiruošti ir viską apgalvoti. Santuoka, tai įsipareigojimas ir taikymasis vienas prie kito. O tai yra problema. Nei vienas, nei kitas nenori būti statomas į kokius nors rėmus. Kalbama, kad šiandien moteris yra labiau savarankiška nei anksčiau, o vyras labiau nepasitikintis savimi. Panašių nusiskundimų mūsų krašte girdėti gana dažnai. Jaunimas sako, kad kol pasirinks vieną gyvenimo kelią, turi išbandyti kelis pakeliui. Siurbti iš pasaulio trokštamus dalykus yra žymiai paprasčiau neturint įsipareigojimų. Susituokusios poros sako, kad ragauti gyvenimo staigmenų dviese arba su vaikais yra kur kas skaniau. Jų teigimu, santuoka teikia stabilumą gerąja prasme ir vidinę ramybę.

Dabar mums gali atrodyti, kad jaunosios X ir Y kartos yra savanaudiškos, besirūpinančios tik savimi, negalvojančios rimtai apie ateitį, tačiau kalbantis su jų atstovais matyti, kad šeimos vertybė niekur nedingsta. Ji tiesiog nukeliama į kitą poziciją. Galima būtų su tuo nesutikti, prieštarauti, bandyti jų įsitikinimus keisti, tačiau minėtos kartos atėjo į kitokių galimybių pasaulį.