Vieneri metai liko iki Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejaus. Tautos laisvė pati neatėjo, ją iškovojo Lietuvos žmonės.

1918 m. vasario 16-ąją dvidešimties žmonių grupė, kuriuos šiandien vadiname signatarais, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Iki tikrosios laisvės dar buvo toloka, nebuvo jokių valdžios institucijų, kurios vykdytų egzistuojančios valstybės funkcijas. Todėl Taryba pakvietė Lietuvos žmones tapti valstybės kūrėjais savanoriais. Iškovojus laisvę, sukūrus valstybę, pažadėjo savanoriams duoti žemės. Palikę vieni senus tėvus, kiti žmonas ar mylimas, ėjo vyrai kurti Lietuvos, svajodami, kad su laisve gaus brangiausio turto – žemės.

Apie vieną savanorį iš Alytaus apskrities Miroslavo valsčiaus Pupasodžio kaimo – Juozą Kalėdą noriu parašyti. Dvidešimt vienerių metų jaunuolis 1919 m. balandžio 13 d. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, tapo 1-ojo pėstininkų pulko 3-iosios kuopos kareiviu. Neilgai truko mokymai, ir buvo pasiųstas į frontą kovoti su bolševikais. Pasižymėjo kautynėse su jais 1919 m. birželio 16 d. ties Baltriškių kaimu Zarasų apskrityje.

3-iosios kuopos vadas karininkas Adomas Džiuvė 1919 m. birželio 20 d. specialiame raporte pirmojo bataliono vadui rašė apie J. Kalėdos ir jo draugų pasižymėjimą mūšyje: „Pranešu, kad birželio 15 dienos mūšyje už Baltriškių kaimą iš atsižymėjusių kareivių pirmutinę vietą užima Juozas Kalėda. Jis t. y. Kalėda būdamas žvalgyboje ir gulėdamas šimtu žingsnių pirmiau grandinės, sužeistas dusyk, šaudė kol galėjo…“ 1919 m. rugsėjo mėnesį už bolševikų fronte parodytą narsą J. Kalėda apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. 1919 m. liepos 4 d. mūšyje su bolševikais ties Baltuškų kaimu sužeistas į dešinę ranką ir koją. Po ligoninės tarnavo 3-iosios kuopos signalininku, vėliau 1-ojo Gedimino pulko dūdų orkestre muzikantu. 1921 m. gruodžio mėnesį iš karo tarnybos paleistas, komisijos pripažintas netinkamu karo tarnybai.

Sugrįžo į gimtąjį Pupasodžio kaimą. Vedė Domicelę Pravalackaitę iš gretimo kaimo. Po metų, 1926-aisiais, gimė duktė Marytė. Dar po metų šeimoje įvyko nelaimė – mirė jauna žmona, palikdama invalidą vyrą su maža mergaite. Būtinai reikėjo susirasti naują šeimininkę. Nebuvo pajėgus vienas auginti mažą dukrelę. Surado sau porą netolimame Obelijos kaime – Marijoną Gylytę, pas kurios tėvus atėjo gyventi.

Viena bėda – ne bėda, sako lietuvių liaudies patarlė. Naujoji žmona pareiškė, kad jos vyras Kalėda yra invalidas, beveik nevaldantis dešinės rankos, negalintis dirbti sunkių žemės ūkio darbų, todėl dviejų žmonių išlaikyti nėra sąlygų ir mažos mergaitės ji neaugins. J. Kalėdai pagalbos ranką ištiesė Miroslave įsikūrusios vienuolės.

Miroslavo pasaulinė bendrija

1911 m. į Miroslavo parapiją paskiriamas vikaras kun. Juozas Lelešius, kuris čia ėmė uoliai darbuotis. Matydamas, kad yra daug pamaldžių moterų ir mergaičių, sumanė jas suburti į pasaulinę bendriją, kad galėtų tobulintis dvasiniame gyvenime ir užsiimti labdaringais bei švietėjiškais darbais. 1910 m. nupirko namą, ­kuriame ­apsigyveno 7 tretininkės, ir atidarė audėjų dirbtuvę. Dėl vykstančio Pirmojo pasaulinio karo jos negalėjo normaliai dirbti ir veikti, bet praėjus karui bendrija pasipildė naujomis narėmis ir pradėjo normalią veiklą. 1929 m. buvo nupirkta 1 ha žemės ir pastatytas namas, kuriame apsigyveno 13 tretininkių. 1925 m. kun. Lelešiaus rūpesčiu buvo paruošti vienuolinio gyvenimo įstatai, numatyta, kokia turi būti apranga, ir prašyta Vilkaviškio vyskupą Antaną Karosą visa tai patvirtinti. Kadangi vysk. Karosas nelabai buvo palankus vienuolijų steigimui, reikalą vilkino iki 1935 m. Bendrijos narės pradėjo ruoštis įžadams, pasisiuvo uniformas, atliko rekolekcijas ir 1935 m. rugsėjo 16 d. davė įžadus, po šventės nusifotografavo. Vyresniąja išrinko Agotą Kalviškytę.

Netrukus įsteigė skyrių Kretingoje. Vėliau į Kretingą perkėlė centrą, Miroslave liko tik skyrius. Naujokes siuntė į Kretingą. Miroslave būdavo 10–15 narių. Jos turėjo mezgyklą, savo ūkį tvarkė pačios, dirbdavo klebonijoje, puošdavo bažnyčią, rengdavo didingus Velykų karstus ir Kalėdų Betliejukus. Vykdavo katekizacijos darbams į kaimynines parapijas.

1940 m. prasidėjo bendrijos vargai. Užėję rusai bendrijos neuždarė, bet žiūrėjo šnairiai. Vokiečių okupacijos metais vienuolija veikė normaliai. Rusams sugrįžus, ji pradėjo nykti. Uždrausta nešioti uniformas, neleista priimti narių, kai kurios vienuolės pasitraukė ieškodamos pragyvenimo šaltinio. Vietoje liko 10 moterų. Jos vertėsi sunkiai, kolūkiams susikūrus, stojo ten dirbti, dirbo laukininkystėje, kur iš jų dažnai buvo ­šaipomasi. Vėliau, įvedus pensijas, gyvenimo sąlygos šiek tiek palengvėjo. Šelpė nares ir parapijiečiai. Bet tuomet atėjo senatvė, ligos ir mirtis. Jų gretos gerokai praretėjo. Žmonės jas gerbė, susirgusias lankydavo, mirusias gausiai palydėdavo į kapus. Vyresnioji A. Kalviškytė ligos patale išgulėjo 10 metų. 1978 m. jau liko tik 3 narės, visos senutės. Viena jų išvyko pas gimines, o likusios dvi užrašė namą giminaičiams, kad jas išlaikytų. 1996 m. sausį mirė paskutinė vienuolė Marytė Savickaitė. Nors vienuolės kokių nors nuopelnų neturėjo, nes jos buvo sodietės, mažo mokslo, bet dvasiniame gyvenime Miroslavo parapijai jų įtaka buvo didelė. Dėl jų pavyzdžio Miroslavo parapija dvasiniu atžvilgiu buvo aukščiau už kitas parapijas.

Pažymėtina Anelė Rinkevičiūtė, kuri jau senatvėje parašė atsiminimus. Ji buvo kilusi iš Miroslavo parapijos Pupasodžio kaimo, iš religingos šeimos. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ji su maldininkų kompanija lankėsi Vilniaus Kalvarijose, buvo nuvykusi į Čenstakavą. Įsikūrus Miroslave Pasaulinių pranciškonų draugijai, stojo į ją. Kadangi buvo pramokusi siūti ir siuvinėti, ėmėsi liturginių rūbų siuvimo ir taisymo, ir greitu laiku išgarsėjo kaip gera siuvėja. Pokariu gyveno Nemunaityje, dirbo mokyklos valytoja. Sulaukusi pensijos grįžo Miroslavan ir apsigyveno bendrijoje. Čia gyveno iki mirties (mirė sulaukusi 90 metų).

Tai buvo nepaprastos atminties ir gabumų paprasta moterėlė. Jau gilioje senatvėje ėmėsi plunksnos ir parašė skaitymus gegužės mėnesiui. Paraginta surašė ir savo atsiminimus (kaip lankė Borūnų kryžius, Vilniaus Kalvarijas, Čenstakavą). Šie atsiminimai kupini gilios meilės ir pagarbos lankytoms vietoms ir turi pažintinės reikšmės.

Marytės Kalėdaitės pasakojimas

Kai mirė mamytė, buvau daugiau kaip metų amžiaus. Visose pasakose visos pamotės blogos. Gal ir manoji buvo bloga, kad nenorėjo manęs auginti. Prabėgus daugeliui metų aš noriu ją pateisinti. Ji pati gyveno pas savo tėvus, kurie turėjo mažai žemės, ir dar nederlingos. Atėjęs žentuosna tėvelis buvo invalidas, o kaime reikėjo darbingo žmogaus. Aš buvau dar viena duonos valgytoja, be to, pamotė ir patirties neturėjo vaikus auginti, mat būdama mergina ištekėjo už našlio.

Nors daug metų gyvenome šalia – Miroslave, ir buvo galima mane aplankyti, bet šiandien, praėjus devyniems dešimtmečiams, sunku vertinti tų ­laikų žmonių gyvenimą, jų poelgius…

Vienuolės mane paėmė auginti vienerių metų ir aštuonių mėnesių. Aš to laiko neatsimenu, tik liko atminty, kad kai dar nelankiau mokyklos, buvau aprengta gražiausiais drabužiais parapijoje. Prisimenu, kaip sekmadieniais bažnyčioje su dideliu pavydu į mane žiūrėdavo bendraamžiai ir jų mamos. Vėliau, jau suaugus, aš nejaukiai jaučiausi prieš bendraamžes, kad materialiai aprūpinta buvau daug geriau už jas.

Miroslave baigiau pradinę mokyklą, toliau reikėjo mokytis Alytaus gimnazijoje. Tai buvo prieš karą. Mokslas tada brangiai kainavo: reikėjo mokėti už mokslą, samdyti butą, mokėti už maistą, o kur dar drabužiai, knygos… Tuo metu gal ir nesusimąsčiau, kiek daug mano mokslas kainavo vienuolėms. Besimokant gimnazijoje teko pergyventi Lietuvos, vokiečių ir galiausiai rusų tvarką. Gimnaziją baigiau prie tarybų valdžios.

Tuo metu esantys valdžioje apie kiekvieną žmogų žinodavo viską iki smulkmenų. Žinojo, kad mano tėvelis kovojo prieš bolševikus, kad aš auginama ir auklėjama vienuolių. Tik senatvėje supratau, kodėl tarybiniais metais tuometinė valdžia man skyrė daug dėmesio. Baigusią gimnaziją mane įdarbino Alytuje. Darbas su profsąjungomis, jaunimu. Tuomet sakė, kad turiu dirbti ideologinį darbą. Bijojo, kad nepalaikyčiau ryšių su vienuolėmis. Buvau naivi. Man tada atrodė, kad mano gyvenimą vairuos valdžia.

Mano globėjos vienuolės buvo gudresnės už tuometinę valdininkiją. Jos mane išsiuntė į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti lietuvių kalbos. Tai buvo 1946 m., pokaris, didelis badas ir skurdas Lietuvoje. Turtingesni žmonės buvo vežami į Sibirą, iš visų kaimiečių atimama žemė, inventorius, kuriami kolūkiai. Ir dabar nesuprantu, kaip vienuolės sugebėjo mane išlaikyti penkerius metus. Išlaidų buvo daugiau negu besimokant gimnazijoje, o jos pačios gyveno skurdžiai.

1950 m. tapau kvalifikuota lietuvių kalbos mokytoja ir gavau paskyrimą į Kretingos vidurinę mokyklą. Patekau labai toli nuo gimtosios Dzūkijos, nuo savo vienuolių. Atrodė, kad Miroslavas liko kitoje šalyje. Po keleto metų gavau pasiūlymą persikelti į Veisiejų mokyklą, bet jau buvau ištekėjusi už žemaičio ir čia buvo mano gimtinė. Dirbdama mokykloje, palaikydavau ryšius telefonu su Miroslavo mokytojais.

Labai mane nudžiugino, kai 2007 m. lapkričio 23 d. Miroslave švenčiant Lietuvos kariuomenės dieną miesto bendruomenė atidengė ir pašventino mano tėveliui skirtą paminklą, kuriame pažymėta, kad jis Vyties Kryžiaus kavalierius. Anksčiau kapinėse, kur palaidotas tėvelis, buvo tik žemės kauburėlis.

Pernai atšvenčiau devyniasdešimtąjį gimtadienį. Jau nebėgioju, neslidinėju, po kambarį vaikštau, apsitarnauju. Nors regėjimas ir susilpnėjęs, bet žiūrėdama į nuotrauką, kurioje nupaveiksluotos penkiolika vienuolių ir du kunigai, išvardiju visų pavardes ir vardus. Tai mano gyvenimo geradarės, kurių užmiršti man nevalia.

Miroslavo mokyklos direktoriaus pavaduotojos Genės Kimbirauskaitės pasakojimas

1950 metais įstojau į Pedagoginį institutą studijuoti fizikos. Susiradau gyventi kambarį, kurio šeimininkė griežtai pareikalavo: „Esu pergyvenusi Leningrado blokadą, tad ir su manimi, ir mano bute turi būti kalbama tik rusų kalba. Anksčiau gyvenusi studentė Marytė Kalėdaitė iš Miroslavo nemokėjo rusų kalbos, bet turėjo išmokti.“ Šitaip per prievartą išmokau rusų kalbą, kurios man prireikė ir institute, nes dauguma dėstytojų buvo rusai. Jie paskaitas skaitė rusiškai, mes užsirašinėjome lietuviškai, o egzaminus laikėme dviejų kalbų „mišraine“.

Baigusi mokslą gavau pasirinkti darbo vietą. Kažkodėl panorau vykti į Alytaus apskrities Miroslavo mokyklą. Iki tol Dzūkijoje nebuvau buvusi, nežinojau, kur yra tas Miroslavas, bet, matyt, mane paveikė tai, kad ankstesnė mano kambario gyventoja buvo iš Miroslavo.

Dar nemačiusi Miroslavo, įsivaizdavau, kad tai labai gražus miestelis, bet tikrovė pasirodė kitokia. Jau buvo pasibaigus, kaip tuo metu sakydavo iš tribūnų, „klasių kova“. Miestelio evangelikų kapinėse naktimis palaidota dvi dešimtys nužudytų partizanų. Dabar čia buvo šiukšlių pylimo vieta. Daugeliui miestelio gyventojų dar baimę kėlė, kad pokariu Lietuvos partizanai šturmavo miestelį, jį užėmė ir sušaudė enkavedistus ir stribus. Apsigyventi nebuvo kur. Netoliese karo pabaigoje dvi savaites stovėjo frontas, todėl miestelis buvo subombarduotas, išdegęs. Apsigyvenau su kolege pas vienuoles, ten, kur užaugo našlaitė Marytė Kalėdaitė. Tuo metu jų buvo dar devynios.

Dėl gyvenimo pas vienuoles turėjau sunkumų darbe. Priekaištauta, kad vienuolės gali paveikti mus antikomunistine dvasia. Kūčių vakarą jos mus kviesdavosi kartu valgyti vakarienę, bet mes, bijodamos pasekmių, atsisakydavome. Vieną Kūčių vakarą į mūsų kambarį atėjo vietinis partinis veikėjas patikrinti, ar nevalgome vakarienės. Dabar mokiniai netiki, kad jei tuomet mokytoją būtų radę valgant Kūčių vakarienę, kitą dieną jis būtų atleistas iš darbo be teisės visą gyvenimą dirbti mokykloje.

Vienuolių gyvenimas tuo metu buvęs pats sunkiausias, skurdus. Jos eidavo dirbti į kolūkį pačių sunkiausių laukininkystės darbų. Tuomet žmonėms jokių atlyginimų nemokėjo, kas ką pavogė, tai ir turėjo. O jos nevogė nieko.

Pas jas pragyvenau keturiolika metų.

Šiandien skaitome knygas, kuriose rašoma apie šventus žmones, jų gyvenimą. Aš savo gyvenime sutikau šventus žmones – tai Miroslave gyvenusios vienuolės.

Su Maryte Kalėdaite bendravome telefonu. Ji teiraudavosi apie tėvelio sveikatą. Juozas Kalėda buvo tylus, ramus žmogelis. Jis visą pokarį ir vėliau stengėsi nepakliūti valdžios žmonių akiratin, nes gerai žinojo, kad kurie Lietuvą kuriant kovojo prieš bolševikus, buvo sodinami į kalėjimus, tremiami į Sibirą. Tikriausiai Kalėda liko nerepresuotas, nes buvo invalidas, gyveno skurdžiai, o Rusijai reikėjo stiprios darbo jėgos.

Miestelio gyventojai žinojo, kad vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės diena. Jiems be žodžių primindavo Vyties Kryžiaus kavalierius Juozas Kalėda. Tą dieną jis, apsirengęs šventadieniniais drabužiais, atjaunėjęs, švytinčiu veidu išdidžiai vaikščiodavo po Miroslavą.

Mirė Juozas Kalėda, sulaukęs 64 metų amžiaus, 1962-aisiais. Laidojo būrelis žmonių. Tais laikais dalyvaudama „tarybų valdžios priešo“ laidotuvėse galėjau sau labai pakenkti.