Petras MAKSIMAVIČIUS

Artėja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis. Tikriausiai jau visi girdėjote apie Vokietijos diplomatiniame archyve atrastą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jeigu ši žinia galutinai bus patvirtinta ir nustatytas Akto autentiškumas, tai toms Lietuvos institucijoms, kurios atsakingos už šimt­mečio minėjimo organizavimą, darbas palengvės. Nereikės sukti galvos, kuris renginys, sumanymas ar susitikimas bus pagrindinis jubiliejaus akcentas. Visų mintys ir dėmesys bus nukreiptas į Vasario 16-osios Aktą.

Sudėtingiau mums, gyvenantiems už Lietuvos ribų, tačiau dar išsaugojusiems dvasinius ryšius su Lietuvos valstybe ir jos istorija. Praėjusiais metais posėdžiavusi Lenkijos lietuvių bendruomenės taryba priėmė sprendimą suburti komitetą, į kurio sudėtį įeitų mūsų kultūros ir švietimo centrų atstovai, ir tokiu būdu parengti pasiūlymus, kokia forma ir kada mūsų krašte bus minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimt­metis. Man atrodo, kad dėl šio krašto istorinės specifikos tai nėra lengvas uždavinys. Matyt, būtų lengviau šį jubiliejų surengti kokioje Šveicarijoje ar Vatikane nei Seinuose. Nerašysiu apie istoriją, kadangi daugelis žinote, kad toji nepriklausomybė, kurios šimtmetį ateinančiais metais minėsime, dalį savų ištakų turėjo mūsų krašte. Tačiau kaip bebūtų, jau dabar apie tai reikėtų galvoti ir planuoti, kad tas minėjimas būtų prasmingas ir atspindėtų šio krašto charakterį. Noriu tik priminti, kad kito Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio jubiliejaus mums jau neleis organizuoti. Turime dėkoti likimui, kad gimėme nei per anksti, nei per vėlai, o gyvename tais laikais, kai lietuviai visame pasaulyje mini šį ­jubiliejų. Todėl vėl raginu rašyti, dalintis savo mintimis, pasiūlymais. Juk Jūsų mintys ir pamąstymai, kaip paminėti šimtmetį, jau taps to minėjimo proceso dalimi. Jeigu netikite, tai paskaitykite V. Kudirkos apmąstymus (eil. „Gražu, gražiau ir gražiausia“). Galiu garantuoti, kad praėjus 100 metų tuos „Aušroje“ surašytus ir vėliau suskaitmenintus žodžius skaitys kitas organizacinis komitetas. Sakys: „Neįtikėtina! Suglaudintų duomenų debesyje suradau WiFi kanalu siųstą ženklų srautą. Tikėtina, kad jie, naudodamiesi tada moderniu POP3 protokolu, aptarinėjo, kaip Seinuose 2018 metais surengti minėjimą. Prieš šimtą metų! Fantastiškas atradimas. Viskas surašyta sena lietuvių kalba Times New Roman šriftu. Tekstas nekoduotas!!!“ Visai tikėtina, kad duomenų srauto atradėjas net atkurs autoriaus naudoto kompiuterio IP kodą.

Kad labai rimtai ir nejuokaudamas apie tai rašau, patvirtina dar išlikę Vytautui Didžiajam pastatyti mūsų kaimuose paminklai. Tik pagalvokime, kiek daug nuo to laiko visko įvyko. Praūžė Antrasis pasaulinis karas, kaimai ištuštėjo po 1941 metų trėmimų, nuvilnijo socializmo epocha, laukinio kapitalizmo laikai, prasidėjo Europos Sąjungos direktyvų ir naujojo europie­tiško ateizmo metas, o kai kurie paminklai mūsų kaimuose vis dar stovi. Jie ir toliau mus moko, kaip atskirti tai, kas yra laikina ir pavirsta dulkėmis, nuo to, kas niekada nenuvertėja.

Taigi kaip minėsime šį jubiliejų? Mano vienas iš pasiūlymų bus paprastas. Norėčiau, kad susiburtų žmonių grupė ir pastatytų aukštą (geriausiai akmeninį) kryžių ant Aradnykų ežero kranto, čia kadaise buvusiose kapinėse. Net neabejoju, kad Seinų savivaldybė leis tai padaryti ir atsiras žmogus, kuris sukurs įrašą, neprarasiantį aktualumo bent šimtą metų.

Kodėl Aradnykuose? Kodėl užmirštose kapinėse ant Alno ežero kranto? Be papildomų tyrimų sunku šiandien pasakyti, kuriuo laikotarpiu tose kapinėse buvo laidojami žmonės. Man atrodo, kad įžengus į XX a. tos kapinės tikrai jau neveikė, nors antkapių dar buvo. Tačiau galima drąsiai ir vienareikšmiai pasakyti, kad visi ten palaidoti žmonės kalbėjo lietuviškai, visi jautėsi Lietuvos dalimi. Jiems Lietuva buvo tai, ką matė per savo trobos langą. Tokią ją pažinojo ir tokią brangino. Juos krikštijo ir laidojo Berznyko, vėliau Kučiūnų ir Seinų kunigai.

Kai buvau mažas, kartais girdėdavau suaugusius vyrus sakant: „Jeigu atsisakys laidoti Seinuose, tai užkaskite Aradnykuose.“ Tada negalėjau šių žodžių suprasti, kadangi tose kapinėse jau nebuvo nei vieno kryžiaus, o piktadariai jų centrą perkasė ir nutiesė kelią. Kai truputį paaugau, supratau, kad tai buvo niūrūs laikai, kai Seinuose dar nebuvo galima melstis lietuviškai, o tuos, kurie bandė tai daryti, visokiais būdais bausdavo. Aradnykų kapinės tapo giliu dvasiniu simboliu, rodančiu žmonių, kurie visą gyvenimą buvo stumdomi iš Berznyko į Kučiūnus, iš Seinų į Berznyką, iš Berznyko į Žagarius, likimą. Tačiau jie visada žinojo, kad turi savo kapines. Jas galima buvo sunaikinti fiziškai, bet ne dvasiškai. Jie patys to kryžiaus jau nepastatys. Jeigu padėsite, galime kartu tai padaryti. Svarbu taip pat, kad tai būtų ne kelių entuziastų, bet lietuvių bendruomenės, mūsų dvasininkų, mokytojų simbolinis veiksmas, parodantis padėką jiems už tai, kad toje Lietuvoje gyveno, brangino ją ir saugojo. O kad taip buvo, rodo jų pačių sugalvoti ir iki šiandien vartojami kalvų ir laukų pavadinimai: Šlaitai, Kūginės, Dalaitės, Konkiškės, Dūrpinės…