Iš kairės Elena Jankeliūnaitė, Onutė Jankeliūnaitė – Zubavičienė, Jurgis Zubavičius, Vitas Jankeliūnas (1959 m.)

Gražina Kibyšienė

Onos Jankeliūnaitės-Zubavičienės (g. 1933 m.) gyvenimo knygos puslapių nuotrupos

 Mano tėvelis Juozas Jankeliūnas (Juozo ir Onos Klimaitės-Jankeliūnienės iš Lietuvos sūnus) gimė 1905 m. Jis tik vienas užaugo iš Jankeliūnų visų vaikų. Pasakodavo mano tėvelis, kad per vieną savaitę mirė keturi Jankeliūnų vaikai. Visi jie palaidoti Vidugirių kaimo kapinėse. Mano tėtės sesutė Rožė mirė 16 metų. Ji mokėjo verpt ir aust. Į bažnyčią rengėsi tautiniais rūbais ir nusipindavo rūtų vainiką ant galvos. Rožė turėjo daug eilių drabužių, nes jos mama buvo iš turtingos šeimos, kaip sakydavo, iš 60 margų žemės, tai stengėsi, kad dukra būtų gražiai apsirengusi. Kai tokia jauna Rožė mirė, tėvas per jos šermenis nešė ir rodė dukros parėdus (apdarai), kuriuos pati buvo išsiaudusi ir pasisiuvusi.

Kai pas Jankeliūnus liko vienas vaikas Juozukas, labai tėvai jo gailėjo ir gražiai jį augino. Juozas užaugo aukštas, didelis vyras, išmoko kalvystės. Jo tėvas buvo stalius, statė namus. Pirmadienį išeidavo su kamčuku (kažkoks įrankis), o šeštadienį pareidavo. Juozuko tėvai patyrė daug nuoskaudų, palaidojo visus kitus vaikus, išskyrus Juozuką, ir patys jauni mirė.

Juozas 1931 m. susituokė su Rože Markevičiūte iš Vilkapėdžių kaimo. Tėvo buvo pastatyta nauja stuba (troba). 1932 m. gimė sūnus Vitas, 1933 m. gimiau aš, Ona (Zubavičienė), 1935 m. dukra Elena (Papievienė), 1940 m. Jonas, o po metų Juozukas, kuris prigėrė po fronto. Tėvelis viską mokėjo dirbt, turėjo nuosavą kalvę ir visus reikalingus įnagius. Jis aštrino noragus, taisė plūgus, kaustė medinius vežimus, roges, darė duonkubilius, cėberius (iš šulų pagaminti dideli indai), kibirus, medinius mėsai lovius, niekotukus (mėsinės, nedideli loveliai mėsai arba mažam vaikui praust) ir karstus. Tėvelis turėjo rankines akmenines girnas. Buvo sunku malti. Ir aš maliau, ir visi malė. Malė rugius, kurie buvo uždrausti vokiečių metais. Džiovino juos ant krosnies ar po duonos kepimo krosnyje. Malėm ir kviečius. Kepėm rizavą pyragą ir prėskučius. Kruopas, grucę darėm, tik vėliau grucę vežė į Krasnapolį į malūną. Šeima buvo didelė, duoną kepė kas dvi savaites pilną krosnį. Kad duona nesupelytų, tai pripjausto ir pridžiovina. Paskui labai skanu pamerkt į vandenį ar įsimest į viralą. Kai atmirksta, tai labai gardu. Kepė ir bulvinę bobą, ir bulvines dešras. Kai iškepa duoną, mama išverda kavos baltintos ir truputį užsaldo. Kai užeidavo kaimynai ar kaimynės, mama atpjauna po lustuko duonos ir sako: „Ragaukit mūs rūgštelės.“ O kai kepdavo kaimynai – ir mamai duoda duonos.

Tėvai namuose turėjo arklį, karvę ir didelį labai penimį nusipenėdavo, apie tris šimtus kilogramų. Mėsą sudėdavo mediniam lovin tamsioj kamaroj. Turėjo dar ir niekotuką medinį, mėsine vadinamą. Mėsą supjaustydavo, maišė su pipirais, bogužiais, druska ir darė kindziuką, jį kabino ant pagaliukų po kaminu, kad išdžiūtų. Darė ir dešrukes, lašiniai buvo stori, bet žalių niekas nevalgė. Mama per savaitę du kartus kepė kiaušinienę, dvi keptuves. Aš visada valgiau su tėveliu, nes buvau labai nevalgi, tai tėvelis prižiūrėjo ir barėsi, kad daugiau valgyčiau. Mama virė viralą: kopūstus, raugintus burokus, raugintus žirnius su grikiais, šabalbonus (pupeles) ir pupas. Pupų sodino daug, visą salukę, sodino ropes, morkas, petražoles, kručkus (griežčius), lęšius, gracus ir grikius, aguonas, kanapes ir linus. Iš kanapių ir linų spaudė aliejų gavėnios metu. Aliejų spaudė pas Vincą Nevulį, ten buvo padaryta tokia spaudykla. Iš kanapių vijo virves, audė plėškes arkliam. Kartais linų sėmenis pardavė, o iš linų audė rūbus, paklodus, rankšluosčius, staltieses. Audimas buvo nevienodas, audė marškiniam ploniau, vyram kelnėm storiau. Lininius rūbus nešiojom visa šeima. Spaliai labai graužė pečius, šonus ir kojas. Apsiavę buvom vilnonėm kojinėm ir medžiokais. Labai norėjosi bėgiot basiem. (Šiuos Onos Zubavičienės prisiminimus užrašė dukra Emilija Sinkevičienė-Nevulienė.)

Iš kairės sėdi Bronė Kasparavičiūtė, Janina Priclekaitė, Magdė Priclekaitė, stovi Marytė Kasparavičiūtė, Ona Stoskeliūnaitė, Anelė Sinkevičiūtė (vaidinimas „Pinigėliai”; 1955 m. pas Gudzauskus)

Gimiau dar prieš karą. Sunkus buvo gyvenimas. Tik paūgėję nuo kokių dešimt metų kiekvienas vaikas turėjom sau duonos užsidirbt. Nesimokiau. Per karą mokyklos buvo tik vokiečių vaikams, o po karo nebuvo kuo mūs aprengt, tai nesimokiau nei metų. Ganiau gyvulius pas dėdę, mamos brolį Juozą Markevičių Vilkapėdžiuose. Balos buvo nemelioruotos, rūdynai buvo. Paklampoji po tokią šlapią balą, tai kojos sutrūksta, juodos pasidaro. Pirmiausia per karą pas dėdę ganė mano brolis Vitas. Dėdienė pasiuvo jam kelnes iš lininio audeklo, numezgė kojines ir ganė ne vienus metus Vitas karves pas dėdę. Tada saltyšius (seniūnas) mūs kaime buvo vokietis Martinka. Jis turėjo viską žinot. Jei vaikas eina kur ganyt, tai reikėjo jį išregistruot, pranešt saltyšiui. O tėvai nepranešė. Kuosa ieškojo piemens ir nuėjo pas Martinkų. Abu pasitarė. Atėjo pas mano tėvus ir paėmė Vitą. Kuosa užsidėjo Vituką ant arklio ir vežasi, o čia tėvai verkia ir mes, visi vaikai, stovim ir žiūrim, kaip Vituką vežasi. Už ganymą gal kokius 25 feningus turėjo gaut per mėnesį. Atėjo dėdė ir tas rūpinasi: „Ką aš darysiu be piemens?“ „Tai Onutę leisim“, – nusprendė tėvai. Aš jau vaikus padėjau prižiūrėt mamai. Ir išleido mane pas dėdę. Vis brolis Juozukas manęs labai laukė. Tada mažesnius broliukus prižiūrėj mano jaunesnė sesuo, bet jai buvo per sunku. Ji verkia balsu ir broliukai sėdi ant pakrantės ir verkia, o aš netoli ganiau, girdėjau, tai ir aš verkiau. Ėjau ir sėklinių lubinų pjaut su pjautuvu. Nunokę lūžta, paimi už viršaus, o iš apačios pjautuvu nupjauni ir dedi pundukais (glėbukais). Trąšų nebuvo, tai žmonės lubinus sėjo ir paskui apardavo, o truputį palikdavo sėklai.

Tėvai turėjo tik 3 ha žemės, laikė vieną karvę, vieną arklį, porą paršų nusipirkdavo ir nusipenėdavo, laikė vištas. Tėtė mokėjo visokius darbus. Jis kalviavo, aštrino kaimynams noragus. Tada nebuvo anglių, tai rinkdavo beržų žieves, džiovino jas ir kūreno. Tėtė kirpo kaimynams plaukus, taisydavo puodus, darė ir taisė sposkas (mediniai indai sviestui mušti) iš šulų. Mūs sposka tai buvo iš viso medžio gabalo išskobta, apačioj suveržta metaliniu lanku, o ant viršaus uždėtas dangtelis. Tėtė buvo ir muzikantas, gražiai grojo lūpine armonikėle. Man patikdavo, kai grodavo polkutę. Mama buvo „nuo daug žemės“, tai jai buvę sunku gyventi marčiose. Krosnis buvo didelė, o malkos dažnai pritrūkdavo. Tai kūreno ir duoną kepdavo kas antrą savaitę. Pirmiausia iškepdavo šventabandį. Kai užminko duoną, o krosnis dar kūrenasi, tai iš priekio prieš ugnį įdeda plonai duonos tešlos ir iškepa. Gavėnioj nevalgėm nei mėsos, nei pieno. Markevičių močiutė tai kas šeštadienį kepė prėskučius. Ji buvo darbšti. Kai trūko malkos, tai atsinešdavo pėdą aguonojų, pėdą lubinojų, kokių šakučių, pakūrendavo krosnį ir prikepdavo prėskučių. Gavėnioj dažniausiai valgėm juos sausus, nebent aguonpieny pamirkytus. Bet sekmadienį, kai ėjom į bažnyčią, tai pasiimam sausų, tai po bažnyčiai jau einant namo galima buvo užkąst. Močiutė užaugindavo 60 žąsų, parduodavo jas ir apmokėdavo visus mokesčius, ir dar ką nupirkdavo dukrom. Pirkėjai patys ateidavo į namus ir paskui nusivarydavo tas žąsis.

Ona (Jankeliūnaitė) Zubavičienė su dukra Emilija Sinkevičiene – Nevuliene; 2017m.

Už vokiečių buvo viskas pigu. Mama pamazgoja kiaušinių, tėtė nuneša tų kiaušinių pintinėlę į Krasnavą, parduoda. Už gautus pinigus išperka cukraus, druskos, marmelado, kavos, skalbimo miltelių, muilo, kiek ten buvo skirta per mėnesį žmogui. Prisimenu, kad už vokiečių duodavo menkesnės ir geresnės kavos. Cukrų taupėm. Visada ant krosnies buvo padžiauta cukraus ir druskos atsargų.

Tėvas buvo geras. Dar prieš karą Krasnapolin buvo atlaidai, tai tėvas parnešdavo mums, vaikams, po saldainiuką. Buvo labai skanūs, net pirštus aplaižydavom. Bet namuose už balkio (sijos) buvo užkištas ir rapnykas (ant medinio koto virvukė su mazgu). Tik vaikam parodydavo į balkį, ir visi klausydavo.

Mano mama, kai atėjo pas Jankeliūnus, tai atsinešė daug drapanų. Ji visada buvo pasipuošus. Su atsineštinėm skarom (drabužiais) pas Jankeliūnus išgyveno visą gyvenimą. Kai aš išmokau siūt, tai iš mamos skarų persisiuvau sau ir seseriai drapanas. Dar ir tėtės sesers Rožės buvo likę daug tautinių rūbų. Ir iš jos drapanų persisiūdavom sau. Mama buvo darbšti. Jai reikėjo priverpt, priaust ir dėl viršutinių, ir dėl apatinių drapanų. Kiek darbo buvo prie audinių. Skorbyt (krakmolyti) reikėjo, kad būt stiprūs, reikėjo kočėt. Taigi lygintuvų nebuvo. Kai priaudžia audeklų, o jie tokios spalvos kaip linas, tai reikia eit vilgyt ir tiest, kad kažkiek išbaltintum. Būna audeklas suringiuotas, nešam jį durpinėj suvilgyt ir traukiam, tiesiam ant pabalio. Patiesi ir reikia šakutėm prismeigt, prie kraštų buvo kilpukės padarytos. Prismeigi, kad nesiringiuotų, lygiai išbaltų. Per pietus vėl reikia vilgyt, nes neišbals. Paskui pusiau lankė ir vyniojo į ritinius, ir dėjo į skrynias. Kai reikėjo, tai ėmė ir siuvo drapanas: marškinius, kelnes.

Tėvai buvo gabūs ir mus išmokino gyvent. Mane išmokino siūt, nupirko siuvamąją mašiną. Joną išleido mokytis į Punską. Vitas pirmiausia pas Markevičius buvo už augintinį, vėliau dirbo giriose su rankiniais pjūklais, o Elena labai gražiai mezgė.

Dėkoju už Jūsų gyvenimo knygos paskaitymą.