Vidugirių vaidintojai

Gražina Kibyšienė, Irena Nevulienė

Antano Jonuškos (g. 1936 m. balandžio 19 d.) gyvenimo knygos puslapių nuotrupos

 Vargas mokino

– Gerai, kad mokslų nebuvau baigęs, nes jau seniai būčiau buvęs lenku… – šiais žodžiais pradeda pokalbį ponas Antanas. – Tarnavau kariuomenėj Stargard Ščecinski, mane kalbino, kad pasilikčiau ten dirbti, bet nebuvau mokyklos baigęs. Sugrįžau namo. Buvo lyg ir gėda tokiam senam eit į mokyklą, tai ir pasilikau namuose. Vėliau baigiau suaugusiems 7 klasę ir Žemės ūkio mokyklą (lenk. Szkoła Przysposobienia Rolniczego) Vidugiriuose. Dvylika metų buvau seniūnas trijuose valsčiuose: Vidugirių, Krasnavo ir Punsko, aštuonerius metus tarėjas, dvi kadencijas Vidugirių LVKD ratelio pirmininkas, kol pajėgiau – dalyvavau lietuvių draugijos suvažiavimuose.

Pirmi mano vaikystės prisiminimai blogi. Aš turėjau tik septynerius metus, kai mirė mama. Tada brolis Pijus buvo šešerių, o sesutė Anelė vos trejų metukų. Likom su tėte, buvo senelis be rankos, o ant krosnies sėdėjo sena serganti močiutė. Vargas mus gyvenimo mokino. Mama mirė 1943 m., o kitais metais tėvas vedė antrą kartą. Ir tada buvo kiek geriau.

Antanas Jonuška su žmona Natalija 2017m.

Prisimenu, kaip išvijo lenkus 1939 m. Rudenį kasėm bulves ir užėjo vokiečiai. Mes, vaikai, sutūpę prie lango, o močiutė sako: „Bėkit, vaikai, nuo lango, nes prūsai ateina.“ Vieną kartą atėjo vokiečiai, susivarė antis į kluoną, kažkiek susigaudė ir pasiėmė, bet atėjo ir užmokėjo močiutei. Kai buvo frontas, tai krūmuose vokiečių knibždėjo, gyveno ir mūsų kluone.

1941 m. pavasarį pas mus buvo apsistoję trys vokiečiai ir turėjo jie šešetą arklių. Vienoj šalinėj gulėjo kareiviai, o kitoj stovėjo jų arkliai. Vienas vokietis buvo šlubas. Girdėjosi nuo Lietuvos šaudymas. Mano dėdė tai žuvo kariaudamas Lietuvoj. Palaidotas prie plento Varėna–Vilnius. Vidugiriuose tai vokiečiai nieko neužšovė.

Kai paaugau, reikėjo eit uždarbiaut. Nuėjau į valstybinį ūkį Devetiškėj, mokiausi kalvystės. Penkerius metus dirbau iki kariuomenės, namuose dirbo tėtė ir brolis. Meistras uždirbdavo 500 zl, o aš 360 zl. Prisimenu, kad mokytojas uždirbo mažai, nes tik 460 zl, o paršas kainavo tada 600 zl. Ėjau ir pas ūkininkus uždarbiaut, čia per dieną galima buvo užsidirbt buteliui. Burbiškių kolūky uždirbdavau 760 zl per mėnesį.

1957 m. nuėjau į kariuomenę. Ten turėjau gerai, dirbau dirbtuvėj prie ginklų konservavimo. Bet namuose vėl nelaimė. 1957 m. sudegė beveik visi pastatai: kluonas, tvartai, liko tik maža trobukė. Po metų grįžau namo, pamaži atstatėm namus.

Seniau žmonės viskuo pasirūpindavo patys. Malūne susimaldavo grūdus, prisipikliuodavo miltų, nusipirkdavo druskos, žibalo ir nieko daugiau jiems nereikėjo, visa kita patys namuose pasigamindavo. Sėjo linus. Anksčiau pačios moterys juos apdirbdavo, prisiausdavo audeklo, pasisiūdavo drabužių. Vėliau kontraktuodavo linus. Nuveža į Suvalkus, parduoda, o už kiek laiko gaudavo medžiagų ir apatiniam, ir viršutiniam drabužiam. Visai neblogų buvo tų medžiagų. Seniau visi laikydavo avis. Reikėjo daug kailinių: ir šventai dienai, ir kasdienai. Veltinius darydavo, klumpes nešiodavom. Prisimenu, kad per karą prie vokiečių nupirko man pirmus batelius. Tada reikėjo mokėt vokiečių paprašyt. Batai kainavo 1400 zl, o aš uždirbau 750 zl. Reikėjo du mėnesius nevalgyt. Žinau, kad siuvo batus. Ir menkam kostiumui vyriškam reikėjo du mėnesius dirbt. Į šokius rengėmės menkesnius, o geresnis buvo tik į bažnyčią.

Į bažnyčią važiuodavom vežimu. Kai jau turėjau dviratį, tai visus atlaidus dviračiu apvažiuodavau. Kaime buvo gegužinės pamaldos. Sueidavom pas žmones, pas Gudzauskus, Stankauskus, Stoskeliūnus, pas mus… Melstis prieidavo daug žmonių, po pamaldų dar būdavo ir pašokimai. Seniau tai šokiai būdavo sekmadieniais, nes į bažnyčią neisi neišsimiegojęs.

Namuose pareigų buvo galybė: ir šeimininkas buvau, ir šeimininkė, ir piemuo, ir bernas. Buvau jaunas ir pilnas energijos, labai mėgau bendrauti su kitais kaimo bernais ir mergom, mėgau vaidinti. Kurį laiką buvau kaimo jaunimo organizacinis vadovas.

Dar prieš kariuomenę pradėjom ruošti vaidinimus. 1955 m. pastatėm Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę „Pinigėliai“. Vaidino visas kaimas, apie keturiasdešimt žmonių. Aš buvau klebonas. Dažnai kunigą vaidinau, sutaną pasiskolindavau iš vikaro. 1956 m. pavasarį pastatėm du vaidinimus „Trys mylimos“ ir „Pragerti balkonai“, o rudenį – „Gudri našlė“ ir „Valsčiaus sūdas“. Paskui išėjau į kariuomenę, o kai sugrįžau, tai vaidinom „Vandens leliją“, „Nelaimingos Dangutės vestuves“, ilgą penkių veiksmų pjesę „Pilėnų kunigaikštis“, „Živilę“, „1831 metų sukilimą“. Su vaidinimu „Pilėnų kunigaikštis“ važiavom į Varšuvą į Tautinių mažumų festivalį. Prisimenu, kad prieš festivalį atvažiavo iš Varšuvos teatro instruktorė ir iš mūsų krašto išrinko Vidugirių vaidinimą. Varšuvoj laimėjom III vietą. I vietą laimėjo graikai, II – ukrainiečiai, IV – rusai, V – baltarusiai, VI – slovakai, VII – žydai. Gavom dovanų 15 tūkstančių zlotų. Nupirko muzikos instrumentus: dūdą, mušamuosius, smuiką. Vaidinimui šarvus ruošė Klemensas Jurkūnas, o Jonukas Stankauskų siuvo drabužius. Jonukas ir geras aktorius buvo, ir gerą balsą turėjo, per šermenis giedojo. Bet ir visi kiti, kiek kas mokėjo ir galėjo, prisidėjo prie vaidinimų ruošimo. Pirmą vaidinimą „Pinigėliai“ vaidinom pas Gudzauskus troboj, o vėliau dažniausiai pas Moliušius arba pas Nevulius. Prisimenu, kad vieną kartą buvo parduota apie 500 bilietų po 3 zl, o paskui pardavinėjom ir po 5 zl. Pirmą vaidinimą padėjo suruošt Algirdas Skripka, truputį Aleksaitė iš Burbiškių, o paskui daugiausia patys. Dar vėliau Vainienė iš Kreivėnų, Algirdas Nevulis, Kostas Sidaris. Dainuot mokė Aleksaitė, vėliau Vlada Pajaujienė iš Punsko. Kartais pavėžindavom ją namo, bet dažnai ir pėsčia pareidavo. Mūsų kaimo saviveiklininkų grupė vadinosi „Rūta“. Linksma ir smagu buvo tais laikais kaime, daug jaunimo, visi vaidino, šoko.

Dėkoju už Jūsų gyvenimo knygos paskaitymą.