Seinų kunigų seminarijos rūmai

Petras Maksimavičius

Prieš kelerius metus, pradedant Lenkijoje aktyviau vykdyti istorinę politiką, gimė mintis visoje šalyje plėsti muziejų tinklą. Šie planai, nors kartais ir pasigirsta kritikos žodžių, jau pradėti įgyvendinti. Vykstant diskusijai apie naujų muziejų steigimą vis dažniau buvo minimas taip pat Seinų vardas. Atsirado daug argumentų, kodėl toks muziejus turėtų būti steigiamas Seinuose. Šio sumanymo iniciatoriai jau buvo net sugalvoję naujojo muziejaus pavadinimą – „Rytų paribio muziejus“ (Muzeum Kresów Wschodnich). Planuota restauruoti buvusius Seinų kunigų seminarijos rūmus ir ten plėsti veiklą. Pati idėja steigti „Paribio muziejų“ negimė Seinuose. Kalbėti apie tai pradėta 2013 metais, kai pietinėje Lenkijos dalyje esančios Pakarpatės vaivadijos seimelis priėmė rezoliuciją, kuria išreiškė norą įsteigti kultūros instituciją, kurios tikslas būtų saugoti ir populiarinti žinias apie buvusios I Respublikos paveldą. Tai nebuvo vienintelė iniciatyva. Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministerija gavo daugiau pasiūlymų bei prašymų iš įvairių Lenkijos kampelių tokio pobūdžio muziejų steigti. Visi šios idėjos iniciatoriai vieningai pabrėždavo, kad Lenkijoje būtina populiarinti žinias apie už šalies rytų ir šiaurės sienų likusį istorijos paveldą bei ten gyvenančius tautiečius. Netrukus prasidėjo diskusijos taip pat Seimo komitetuose, kur Kultūros ir tautinio paveldo ministerijos pareigūnai buvo klausiami, kaip, kur ir kada ši idėja bus įgyvendinta. Diskusijų metu prieita išvadą, kad reikia atsisakyti žodžio „Kresy“ muziejaus pavadinime, kadangi į muziejaus veiklą turėtų būti įtraukti tose teritorijose gyvenantys tautiečiai, o pasak ministerijos atstovų, toks pavadinimas jiems nepatinka. Buvo siūloma, kad muziejus vadintųsi „Senosios Žečpospolitos rytų žemių muziejumi“ (Muzeum Ziem Wschodnich Dawnej RP).

Praėjusių metų lapkritį kultūros ir tautinio paveldo viceministras Jaroslavas Selinas (Jarosław Sellin) pranešė, kad ministerija planuoja tokį muziejų tikrai įkurti ir gal jis būsiąs Liubline. Matyt, atsitiktinumas lėmė, kad kaip tik tuo metu tinkamas muziejui įkurti patalpas pasiūlė Lietuvių aikštėje (Plac litewski) esanti aukštoji mokykla. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, Liublinas, kur ir buvo pasirašyta istorinė Liublino unija, yra tinkama vieta tokiam muziejui įkurti, juolab kad šiame mieste veikia vienas iš žinomų Lenkijoje, Marijos Kiuri-Sklodovskos (Maria Curie-Skłodowska) vardu pavadintas universitetas, o tai svarus argumentas diskusijose apie muziejaus mokslinį užnugarį ir mokslininkų indėlį plečiant būsimo muziejaus veiklą. Kita vertus, viskas priklausys nuo to, kokia bus būsimo muziejaus misija ir kiek bus norima jame pristatyti Abiejų Tautų Respublikos laikus, o kiek susikaupti tik ties Lenkijai svarbiais istorijos momentais.

Kaip pripažino Liublino valdžia, šiuo metu vyksta su ministerija diskusijos, kaip naujai steigiamą muziejų organizuoti. Tikimasi, jog pavyks rasti sutarimą, kad naujos kultūros įstaigos organizavimu ir finansavimu rūpinsis trys institucijos: ministerija, vaivadijos įstaiga ir Liublino miesto savivaldybė. Sujungti jėgas visų pirma reikės todėl, kad planuojama ne tik įrengti ekspozicijas, bet ir plačiai vykdyti edukacinę veiklą, mokslinius tyrimus, rengti publikacijas, skaitmeninti dokumentus ir pan. Tam reikalingos nemažos lėšos ir įvairių sričių specialistų pagalba.

Ar planai tokį muziejų steigti Seinuose žlugo? Matyt, iš dalies taip. Net ir esant politinei valiai bei pakankamam finansavimui, tokio masto muziejų čia būtų sunku organizuoti. Jeigu ir pavyktų užtikrinti reikiamą finansavimą pastato remontui bei jo vėlesniam išlaikymui, išlieka atviras žmogiškųjų resursų, istorijos, kultūros, profesionalių muziejininkystės specialistų stokos klausimas. Tačiau yra sumanymų, kaip Liubline įkurto muziejaus veiklą panaudoti muziejininkystės plėtrai taip pat Seinuose. Praėjusių metų lapkričio mėn. čia veikianti Paminklų globos draugija priėmė nutarimą įsteigti Seinuose „Senosios Žečpospolitos rytų žemių muziejų“, kuris, kaip rašoma minėtos draugijos tinklapyje, bus Liublino muziejaus filialas. Visi ligi šiol sukaupti eksponatai ir dokumentai laikui bėgant bus perduoti naujai įkurto muziejaus filialui. Šis sprendimas atitinka naujai Liubline kuriamo muziejaus idėją. Mat jo iniciatoriai planuoja, kad Liubline įsikurs centrinė muziejaus būstinė, sujungsianti visoje Lenkijoje jau veikiančias ar naujai steigiamas institucijas, kurių veikla yra ar bus susijusi su vadinamųjų „Kresų“ tematika.

Naujo muziejaus kūrimo sumanymas jau susilaukė kritikos. Daugiausiai tokių argumentų išsakė Lenkijos ukrainiečių atstovai. Vienos iš šalyje veikiančių ukrainiečių tautinės mažumos organizacijų lyderis, istorikas Gžegožas Kuprianovičius (Grzegorz Kuprianowicz) spaudoje išreiškė susirūpinimą, kad naujos įstaigos kūrėjai neaiškiai apibrėžia, ar muziejus populiarins visą tų žemių (Abiejų Tautų Respublikos) kultūros paveldą, ar eksponuos tik su lenkiškumu susijusius elementus. Pasak jo, nepaprastai svarbu, ar mokslininkai, kurie dalyvaus muziejaus steigime ir veikloje, stengsis parodyti tik vieną požiūrį į aptariamą istorijos laikotarpį, ar muziejaus lankytojams leis susipažinti taip pat su istoriografijoje esamais skirtingais vertinimais.

Panašios nuomonės yra Liublino universiteto politologas prof. Valentas Baliukas (Walenty Baluk). Jis ragina nepanaudoti būsimo muziejaus politiniams tikslams ir bandymams įpiršti savąją istorijos viziją kaimyninėms tautoms, kurios kadaise ir sukūrė Abiejų Tautų Respubliką. Jo manymu, šį klausimą turi labai kruopščiai išnagrinėti platus mokslininkų ratas.