Vyskupas Teofilius Matulionis

Praėjusių metų gruodžio 2 dieną viso pasaulio lietuvius pasiekė džiugi žinia – Popiežius Pranciškus, atlikdamas apaštalo Petro Įpėdinio tarnystę, naudodamasis apaštaliniu autoritetu, patvirtino, jog Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis pripažįstamas kankiniu ir 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje bus skelbiamas palaimintuoju. Tai didis džiaugsmas ir garbė visiems lietuviams – turime užtarėją ir globėją danguje, turime krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį ir tautos kančių simbolį. Dar 1936 m. Popiežius Pijus XI po audiencijos lietuvių maldininkų grupei, kurioje buvo ir vyskupas Teofilius, ištarė pranašiškus žodžius apie tikėjimui pasiaukojusį kankinį: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“ Arkivyskupas Teofilius Matulionis tikrai vertas tokios garbės, o su jo asmeniu – į altoriaus garbę iškeliamas visas mūsų tautos XX a. kančios kelias, kurį kraujuotomis kojomis Lietuva turėjo nueiti. Jis atstovauja tiems lietuviams, kurie kentėjo dėl sovietų ir fašistų okupacijos, sėdėjo kalėjimuose ir lageriuose, neteko savo žemės ir artimųjų, važiavo į tremtį, kentėjo persekiojimus, šmeižtą, tardymus ir kratas.

Pagaliau turime pirmąjį šventąjį, kurio šventumo bylą patys Lietuvos katalikai išmeldė, surinko, surašė, sutvarkė ir atidavė Apaštalų Sostui. Šventasis Kazimieras atstovauja Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiui, palaimintojo Jurgio Matulaičio 1987 m. užbaigta beatifikacijos byla buvo vienuolių marijonų vedama JAV ir Lenkijoje, nes Lietuva tuo metu dar buvo sovietų okupuota. Teofilius Matulionis – pirmasis Lietuvos kankinys, 16 metų praleidęs sovietų lageriuose ir neaiškiomis aplinkybėmis miręs 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje, vidinėje tremtyje. Okupantai labai stengėsi, kad apie Arkivyskupą kuo mažiau žmonių žinotų, jo kapo nelankytų, troško ištrinti jį iš žmonių atminties. Tačiau Arkivyskupą pažinoję ėmėsi slapta rinkti medžiagą, todėl 1981 m. Romoje, o vėliau ir kitose šalyse išleista prelato P. Gaidos-Gaidamavičiaus knyga „Nemarus mirtingas“ apie Arkivyskupo gyvenimą, vėliau išversta į pagrindines užsienio kalbas. 1990 m. Lietuvai atgavus laisvę, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pradėjo beatifikacijos bylą vyskupijoje ir 2008 m. ją užbaigus atidavė Apaštalų Sostui. Šventųjų skelbimo kongregacija nuodugniai viską perskaitė ir savo išvadas pateikė Popiežiui, kuris ir patvirtino džiugią žinią – Lietuva turi dar vieną šventąjį. Tiesa, dar mes jį vadinsime palaimintuoju kankiniu, nes šventuoju skelbiant reikia nueiti ilgesnį kelią, turi įvykti stebuklai. Šventojo kultas skiriamas visai Visuotinei Bažnyčiai, o palaimintasis daugiau pažįstamas ir gerbiamas savo aplinkoje, dalinėje Bažnyčioje.

Šaknys

Teofilius Matulionis gimė Aukštaitijos krašte, ten, kur šiandien ribojasi Anykščių ir Molėtų rajonai. Jis visą gyvenimą išlaikė aukštaitišką prigimtį – pasižymėjo nuoširdžiu tikėjimu, nebuvo linkęs gudrauti ir laikyti pykčio, iki mirties kalbėjo anykštėnų-uteniškių tarme. Atėjo į šį pasaulį 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio vienkiemyje kaip antrasis sūnus ūkininkų Jurgio Matulionio iš Žibėčių kaimo ir Onos (Juočepytės) Matulionienės iš Bajorų kaimo. Kudoriškio vienkiemį tėvas Jurgis Matulionis įsigijo ilgus metus taupęs ir gavęs paskolą. Į šeimos išlaikymą žiūrėjo atsakingai, todėl vedė būdamas materialiai apsirūpinęs ir jau sulaukęs 36 metų. Jo žmona buvo perpus jaunesnė – tesulaukusi vos 19 metų. Deja, nepavyko jiems ilgai pagyventi drauge – 1877 m., praėjus 7 metams nuo santuokos, gimdydama ketvirtą vaikelį, žmona mirė, palikdama tris sūnus našlaičius. Palaidota Alantos (Molėtų raj.) kapinėse. Prieš mirtį motina pavedė savo vaikus Švenčiausiosios Jėzaus Širdies globai. Šie testamentiniai motinos žodžiai pildėsi visą arkivyskupo Teofiliaus gyvenimą. Vėliau tėvas vedė kitą moterį, kuri rūpestingai globojo našlaičius bei pagimdė Jurgiui Matulioniui dar pulką vaikų. Netrukus po naujų sutuoktuvių Teofiliaus šeima pardavė Kudoriškio ūkį ir apsigyveno prie Daugailių (Utenos raj.), o dar vėliau atsikraustė netoli Dusetų (Zarasų raj.). Teofiliaus tėtis palaidotas Dusetų kapinėse.

 Mokslai

Teofilius dar vaikystėje pajuto norą mokytis, tačiau arti nebuvo mokyklos. Pirmieji jo mokytojai buvo kaimo vyrai Juozas Barisa ir Juozas Pakalnis, vėliau lankė Antalieptės (Zarasų raj.) pradžios mokyklą. Kad galėtų sūnų išleisti į mokslus, tėvas turėjo parduoti savo ūkį ir tapti nuomininku. Vėliau Teofilius mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. Vienus metus teko kartoti dėl neišlaikytų geometrijos egzaminų. Iki galo nebaigęs gimnazijos įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Norėjo stoti į Vilniaus seminariją, kad galėtų darbuotis Lietuvoje, tačiau neturėjo lotynų kalbos egzaminų, kurių reikalavo Vilniaus seminarija. Po metų studijų paliko Peterburgo seminariją suabejojęs dėl pašaukimo. Grįžęs užbaigė mokslus Daugpilio gimnazijoje ir gavo diplomą. Geriau atpažinęs pašaukimą ir sustiprinęs apsisprendimą siekti kunigystės, įveikdamas pasitaikiusius sunkumus, jis sugrįžo tęsti studijų į kunigų seminariją, kurią užbaigė 1900 m. kovo 4 d., per šv. Kazimiero iškilmes priimdamas kunigystės šventimus.

Ganytojas

Tapęs kunigu priklausė Mogiliovo arkivyskupijai. Tuo metu tai buvo pati didžiausia savo plotu vyskupija visame pasaulyje, tikras misijų kraštas. Pirmoji parapija, į kurią buvo paskirtas, tai Varaklianai Latgalos krašte, Latvijoje. Atsikraustęs į kitą šalį jis labai greitai išmoko latvių kalbos latgalių tarmę.

Po dvejų metų vikaravimo tampa kaimyninės Bikavos parapijos klebonu. Ten uoliai darbuojasi pastoracijoje, skleidžia pamaldumą Jėzaus Širdžiai, skatina blaiviam gyvenimui, su didžiausiu pasiaukojimu ruošia vaikučius sakramentams. Atlieka didžiulius remonto darbus. Nors ir turi ribotus finansus – išgražina, išpuošia, netgi padidina ir išgelbėja nuo sugriuvimo Bikavos bažnyčią.

Ypatingas jo darbo laukas buvo klausykla – ten jis su didžiausiu atidumu, jautrumu ir kantrybe klausydavo išpažinčių, puoselėjo dvasinę tėvystę. Iš pradžių į tokį pareigingumą klausykloje žmonės žvelgė atsainiai, buvo pratę paviršutiniškai atlikti išpažintį, bet pajutę dvasinio gyvenimo gelmę patys ėmė ieškoti didesnės sakramentų šventimo kokybės.

Sielų gelbėjimo troškimas įvėlė kunigą Teofilių į nemalonią situaciją. Teko slapta pakrikštyti sunkiai sergantį kūdikį iš mišrios santuokos – tėvas katalikas, mama stačiatikė. Pagal tuometinius Rusijos caro įstatymus, mišrios santuokos vaikas galėjo būti krikštijamas tik stačiatikių tikėjime. 1909 m. pavasarį Rezeknėje įvyko teismas, po kurio kunigui Teofiliui teko apleisti Latviją ir persikelti į Sankt Peterburgą.

Ten vėl įsitraukė į pastoracinę veiklą. Nesižavėjo turtais ir aukštuomenės gyvenimu, labiau linko prie paprastų darbininkų, stengėsi priartinti jiems Kristų ir teisingą Bažnyčios mokymą. Patekęs į daugiatautį miestą, jis buvo labai naudingas sielovadoje, nes mokėjo lietuvių, rusų, latvių ir lenkų kalbas. Dirbdamas įvairiatautėje aplinkoje, išlaikė Visuotinės Bažnyčios dvasią ir neįsitraukė į jokias politines ar ideologines agitacijas.

Kelerius metus darbavęsis Peterburgo šv. Kotrynos parapijos vikaru, kunigas Teofilius buvo paskirtas darbininkų kvartalo Švč. Jėzaus Širdies prie Nevos vartų parapijos bažnyčios klebonu, kur reikėjo būtinai baigti pradėtą statyti bažnyčią. Čia vėl atsiskleidė jo ne tik pasiaukojimas žmonėms, bet ir nepaprastas darbštumas, tvarkingumas, puikus estetinis skonis bei organizuotumas. Nors ir buvo labai sunku rasti lėšų statomai bažnyčiai, Teofilius su didžiausiu nusižeminimu net gatvėje stovėdamas rinko aukas.

1917 m. spalio mėnesį Peterburgas tapo bolševikų revoliucijos miestu. Keičiantis valdžioms ir siaučiant neramumams kunigas Teofilius pasiliko su savo žmonėmis ir palaikė jų dvasinę tvirtybę. Dėl perduodamo Bažnyčios socialinio mokymo tame neturtingų darbininkų rajone, kur jis darbavosi, nebuvo didelių revoliucinių neramumų. Apie 1922 m. tvarkydamas dokumentus jis maždaug 400 žmonių padėjo išvažiuoti iš sovietinės Rusijos ir grįžti į savo laisvą kraštą.

1929 m. Popiežius Pijus XI, norėdamas išsaugoti bažnytinę hierarchiją Rusijoje, leido slapta konsekruoti vyskupus, nes kilo pavojus likti be ganytojų. Vasario 9 d. vyskupas Antanas Maleckis (palaidotas Varšuvoje) savo koplyčioje Peterburge tik dviejų liudininkų akivaizdoje slapta konsekravo kanauninką Matulionį vyskupu.

1933 m. atvykęs į Lietuvą po dviejų įkalinimų jis atgavo jėgas ir leidosi į keliones po pasaulį. Aplankė lietuvių bendruomenes Amerikoje, susitiko Romoje su Popiežiumi Pijumi XI, pabuvojo Egipte ir Šventojoje Žemėje. 1936 m. apsigyveno Kaune prie šv. Mikalojaus bažnyčios. Buvo paskirtas seselių benediktinių kapelionu ir bažnyčios rektoriumi, padėjo Kauno arkivyskupui lankyti parapijas, kelis mėnesius iki Lietuvos okupacijos ėjo kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Gyvendamas pas seseles vienuoles, vyskupas labai daug prisidėjo gelbėdamas jaunos žydaitės Esteros Jalinaitės gyvybę nacių režimo metais. Vėliau ši mergina tapo garsia pianiste. Jo iniciatyva įvyko Lietuvos paaukojimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai bei pradėta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija Lietuvos intencijomis šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune.

1943 m. gegužės mėnesį vyskupas Teofilius perėmė valdyti Kaišiadorių vyskupiją po jos pirmojo vyskupo Juozo Kuktos netikėtos mirties. Vyskupo veikloje ypač kovojo už teisę mokyti laisvai vaikus katekizmo, skatino blaivybę ir skaistumą.

Grįžęs iš Vladimiro kalėjimo ir apsigyvenęs Birštone 1957 m. gruodžio 25-osios naktį jis konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių, pasirinkdamas jį įpėdiniu savo vieton Kaišiadorių vyskupijoje.

Kančių kelias

1923 m. kovo mėnesį buvo suimtas drauge su vyskupu Jonu Cepliaku ir kitais Rusijos kunigais. Po viešo teismo Maskvoje 1923 m. kovo 25 d., kur buvo kaltinami antirevoliucine veikla, Teofilius gavo palyginti švelnesnę bausmę nei jo likimo broliai – trejus metus kalėjimo. Kalėjo Maskvos Butyrkų, Sokolninkų kalėjimuose. Kalėjime išbuvo dvejus metus, nusilpo sveikata. Anksčiau laiko grįžusiam iš kalėjimo labai įtaigiai buvo siūloma išvažiuoti iš Rusijos ir grįžti į katalikišką Lietuvą ar Lenkiją, kur tikėjimas buvo laisvai išpažįstamas, tačiau Teofilius to atsisakė – ryžosi pasilikti ten, kur labiau reikėjo ganytojo. Grįžęs iš kalėjimo, nieko nelaukęs vėl įsitraukė į pastoracinę veiklą. Nors jo statyta bažnyčia buvo uždaryta, uoliai lankė ir teikė sakramentus tikintiesiems slapta namuose.

Netrukus po vyskupystės konsekracijos Matulionis antrą kartą pateko į bolševikų rankas. Buvo teisiamas apkaltinus šnipinėjimu Vatikanui. Kaltinimai išgalvoti, tačiau gavo 10 metų nelaisvės Solovkų lageryje ir 1930 m. spalio 2 d. po ilgų tardymų ir verbavimo išvyko Baltosios jūros šiaurėje link.

Apdovanotas bendravimo dovana, net ir būdamas lageryje suorganizavo kunigų komuną, kurioje stiprindavo vienas kitą varge ir net organizuodavo šv. Mišių aukojimą slapta. Išaiškinus šią veiklą Matulionis vėl buvo tardomas Leningrade, uždarytas į vienutę, vėliau išvežtas į koncentracijos stovyklą prie Ladogos ežero. Nors ten išbuvo tik kelis mėnesius, bet gyvenimo sąlygos, alinantis darbas su medienos rąstais taip išsekino jėgas, kad tapo visiškai neįgaliu žmogumi. 1933 m. Sovietų Sąjungai su Lietuva keičiantis kaliniais, Teofilius Matulionis pateko tarp tų, kuriems leista grįžti į Lietuvą.

Jo tolesnis kančių kelias tęsėsi po 13 metų, kai būdamas Kaišiadorių vyskupas 1946 m. gruodžio 18 d. buvo areštuotas ir metus laiko tardomas KGB kalėjime Vilniuje. Tardymai vykdavo naktimis, dieną kaliniui neleido miegoti, kameros buvo perpildytos. Kaltintas antisovietine veikla, kad paskelbė keletą laiškų, kuriuose kritikuojami bolševikai ir jų bedievybė, bei atsisakė pasirašyti padėkos laišką Stalinui ir raginimą partizanams išeiti iš miškų. Po beveik metus trukusių nuolatinių tardymų 1947 m. lapkritį pateko į Oršos kalinių paskirstymo punktą, o iš ten 1958 m. balandžio mėnesį išvežtas į patį griežčiausią Vladimiro kalėjimą, iš kurio gyvi negrįžo daugelis žymių mūsų tautos veikėjų.

Vladimiro kalėjime buvo pradėtas nuodyti, visai nusilpo, net negalėjo vaikščioti. 1954 m. gegužės mėnesį atlikęs bausmę vos gyvas išvyko iš kalėjimo. Deja, ne į laisvę, o į kitą kalėjimą – invalidų namus Potmoje, Mordovijos regione. Ten šiek tiek atsigavęs, toliau nenurimo trokšdamas sugrįžti į Lietuvą „bent savo kaulus pakasti pašventintoje Lietuvos žemelėje“. Pagaliau 1956 m. gegužės mėnesį po daugybės prašymų, rašytų valdžios atstovams, sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Birštone.

Deja, ir sugrįžus į mylimą Tėvynę bolševikai jo ramybėje nepaliko. 1958 m. spalio 18-ąją, vidurnaktį, net 8 saugumiečiai sergantį vyskupą pakėlė iš lovos ir išvežė į vidinę tremtį Šeduvoje, kur jis buvo nuolat sekamas, įrašinėjami pokalbiai, atliekamos kratos ir galiausiai neaiškiomis aplinkybėmis suleisti vaistai, po kurių jis greitai mirė.

Kankinio Teofiliaus gyvenime rasime mažiausiai 4 teismus, 16 metų kalėjimo, 4 metus tremties, nuodijimų, sumušimų ir sunkaus darbo miškuose. Rasime trukdymų jam eiti savo pareigas, šmeižtų ir bet kokios informacijos apie jį blokavimo. Tačiau tos visos kančios jo nesužlugdė, tik dar labiau nuskaistino, atvėrė didžiulius žmogiškojo gerumo lobynus.

Laiškai

Arkivyskupas Teofilius nepaliko gausaus raštų rinkinio, nerašė dienoraščio, nors buvo nepaprastai kruopštus, tvarkingas ir pareigingas. Nepaliko jis teologinių veikalų, nes nebuvo baigęs aukštųjų mokslų užsienio universitetuose. Jis visiškai nesiruošė ir nemanė tapti vyskupu, o juo tapo tik dėl susidariusios pavojingos politinės situacijos Rusijoje. Išliko parašyti keli ganytojiški laiškai vyskupijos tikintiesiems, kuriuose juntamas jo paprastas, tėviškas būdas ir aiškus dalykų įvardijimas. Žymiai daugiau liko jo asmeninių laiškų. Juos rašydavo iš kalėjimo savo giminaičiams ir draugams gražia aukštaitiška tarme, kuri ir jo kalboje buvo juntama iki pat mirties, nors mokėjo daugiau nei penkias kalbas ir didesnę gyvenimo dalį (52 metus) buvo praleidęs ne Lietuvoje. Atrašinėdavo labai atsakingai, netgi turėjo knygelę su sveikinimų ir laiškų, į kuriuos dar neatsakė, sąrašu, kad tik nė vieno nepraleistų. Laiškuose šalia nuoširdžių padėkų ir teiravimosi apie kitų padėtį, juntamas ir gražus humoro jausmas, ypač kalbant apie save. Bet labiausiai žavi laiškuose ir gyvenime aptinkamas atsidavimas Dievo valiai, kurios vykdymas buvo jo gyvenimo stiprybės ramstis ir vilties šaltinis.

Noriu dar sykį visus padrąsinti ir paraginti vykti į beatifikacijos iškilmes. Teofiliaus Matulionio asmenybė yra brangi dovana lietuvių tautai. Jis turi mums ne tik istorinę, bet ir mistinę reikšmę. Kiekvieno iš mūsų malda, kiekvieno dalyvavimas šioje beatifikacijoje prisidės prie naujo Lietuvos gyvenimo etapo, kur būsime apvalyti nuo komunizmo nuosėdų ir pradėsime kitaip vertinti savo lietuviškąją tapatybę.