nuotrauka iš punskas.pl

Eugenija Pakutkienė

Laikas yra tikrasis šeimininkas, žmogus – tik svečias…

Mokytojai labai reikalingi kiekvienam. Jie tiesia jauniems žmonėms kelią į gyvenimą. Vienas tokių buvo Valentas Čėpla.

Lėtai, nenoriai besitraukiant šaltam pavasariui, netikėtai pasnigus, 2017 m. gegužės 5 d. į Anapilį iškeliavo Punsko mokyklų mokytojas (Punsko pagrindinėje mokykloje ir licėjuje mokęs geografijos ir istorijos), visuomenininkas, LVKD instruktorius, buvęs Punsko lietuvių kultūros namų vedėjas V. Čėpla. Išėjo tyliai. Liūdėti paliko vaikų šeimas, gimines, draugus, kaimynus ir daugybę mokinių.

Jo gyvenime būta ir gražių akimirkų, ir graudžių, liūdnų – kaip ir šiemetis pavasaris. Teko grumtis su ne viena netektimi, praradimu. Krito sielvarto ašaros jaunystėje laidojant 50-metę mamą Juliją bei vėliau vos 52 metų sulaukusią žmoną Ireną. Buvę ir džiaugsmo ašarų, kai gimė dukra, sūnus, vėliau anūkai Povilas, Irutė, Andrius ir Paulius. Kai klasėje pasitikdavo laukiantys mokiniai – smagu buvo, o kai juos išleisdavo, atsisveikindavo baigusius mokyklą – irgi akys ašarodavo.

Mokytojas buvo vis giedros nuotaikos, linksmo būdo, mėgo juokauti, šmaikštauti, gerai nuteikti pamokai. Buvo aukštas, tamsokų garbanotų plaukų. Jaunystėje mėgo dainuoti, groti, žaisti šaškėmis ir šachmatais. Jam vadovaujant geriausi šachmatininkai Vitas Uzdila ir Jonas Karčiauskas turnyre Balstogėje vaivadijos mastu atstovavo Punskui. Tai buvo neeilinis įvykis ir laimėjimas. Mokytojas vadovavo privalomai harcerių grupei. Aktyviai dirbo ir mokykloje, ir visuomeniškai, buvo mėgstamas draugų, mokytojų, bendradarbių. Mylėjo mokinius ir savo šeimą. Keliauti nesiruošė, vien Lietuvoje viešėjo, lankė išvykusias tėvelio seseris, jų šeimas. Mokiniams taip pat pasakojo apie Lietuvą kaip gražiausią, mieliausią, kvapniausią kraštą. Kitur nesirengė vykti. O ši vienintelė ir paskutinė kelionė Amžinybėn, rodos, ne laiku išviliojo amžiams mielą tėtį, senelį, draugą, kaimyną, buvusį mokytoją.

Valentas Čėpla gimė Juozo ir Julijos (Valinčiūtės iš Kalinavo kaimo) Čėplų šeimoje Punsko kaime 1941 m. rugsėjo 14 d. kaip antras sūnus. Vyresnėliui Sigitui jau tada buvo treji metukai. Broliai gražiai sutarė vaikystėje, jaunystėje ir vėliau. Abu baigė Punsko pagrindinę. Kelią jaunesniam Valentui pramynė brolis Sigitas, kuris licėjų baigė Suvalkuose. Valentas 1955 m. pradėjo mokytis taip pat Suvalkuose, vėliau klasė kėlėsi į Punską. Punsko bendrojo lavinimo licėjų jis baigė 1959 m. Jo auklėtojas Jonas Stoskeliūnas. Tais metais baigė 10 abiturientų.Abu broliai tapo mokytojais. Abu vedė taip pat mokytojas: Sigitas – klasės draugę Juliją Pykytę iš Vaitakiemio (šeimoje užaugo Rolandas, Darius ir Aldutė), o Valentas – metais jaunesnę Ireną Nevulytę iš Burokų kaimo. Sigito ir Valento mamai anksti mirus, tėvelis Juozas išmainė ūkį su Kliučinskais į naujai pastatytą namą ir sklypą Punsko miestely. Paskui tą namą pardavė Paransevičiams ir pinigus padalijo sūnums. Sigitas atskirai namą statėsi Gegužės 1-osios gatvėje, o tėvelis Juozas apsigyveno su Valento šeima anksčiau pasistatytame name Mickevičiaus gatvės gale, prie pat Punsko kaimo.

V. Čėplos pusseserė pasakoja: „Jurgio ir Katarinos Čėplų tėviškė buvusi ten, kur dabar yra Punsko kaimo Žilionių sodyba ir ūkis. Mūsų senelis padalijo didelį ūkį dviem savo sūnums – broliams Juozui, Valento tėveliui, kurio žmona buvusi Julija Valinčiūtė iš Kalinavo (jis sukūrė sodybą, kur dabar Bronius Kliučinskas Punsko kaime gyvena), ir Jonui, mano tėveliui, kurio žmona buvo Zofija Zieniel iš Slobudkės – jie liko gyventi sodyboje, kur dabar Punsko kaimo Žilioniai gyvena. Dar buvo Juozo ir Jono brolis Antanas, nuėjęs į žentus į Šaltėnus, taip pat trys sesės: Marytė ir Mikasė (apsigyvenusios Lietuvoje) bei Ona (ištekėjusi už Bačkūno Punsko miestelyje).“

Suvalkų archyve Juozas Vaznelis rado informaciją, jog XVIII a. pabaigoje Čėplai gyveno Kreivėnų kaime. Tuomet jie vadinosi Czapla. Vėliau gyveno Punsko kaime ir vadinosi Czaplis. Valento tėvas Juozas, Jurgio (g. 1886 m.) ir Katrės Radzevičiūtės sūnus, gimė 1910-02-20 Punske. Mirė 2006-10-31 Punske. Juozo tėvas turėjo pavardę Czepla, o 1908 m. vadinosi Czaplis.

Valento tėvas buvo teisingas, geras žmogus (o tai reta dangaus dovana). Sulaukė garbingo amžiaus. Visada buvo labai mėgstamas ir mylimas, proanūkių vadintas Tėtuku.

Su jaunesne drauge Irena Nevulyte iš Burokų, vėliau tapusia žmona, V. Čėpla susipažino besimokydamas Punsko licėjuje, vėliau bendravo per iškylas, išvykas su Punsko kultūros namų kapela (tada dar nevadinta „Klumpe“) ir dainininkais į mūsų krašto kaimus. Šeimą sukūrė 1966 m. Abu dirbo mokytojais. Užaugo dukra Alicija ir sūnus Algirdas. Abu baigė aukštuosius mokslus. Tėvelių keliu žengė ir lenkų kalbos mokytoja tapo dukra Alicija. Baisi nelaimė šeimą ištiko 1994 m., kuomet ekskursijos su auklėtiniais metu staigi mirtis pasiglemžė Valento žmoną – puikią istorijos mokytoją Ireną Čėplienę. Mylimos Mamytės atminimui dukra Alicija pakrikštijo Irute savo dukrelę. Motinos diena ir Valentui, ir jo vaikams visada buvo pilna liūdesio… Tėvų netektis vaikystėje ir jaunystėje yra didžiausia skriauda šeimai, ypač vaikams (nesvarbu, kokio jie amžiaus). Valentui teko gedėti jaunos mamos ir vėliau panašaus amžiaus žmonos. Bet likimui neužbėgsi už akių. Sakoma, laikas gydo visas žaizdas. Ilgai tai trunka, gyja pamaži. Praradimo akimirka yra be galo skaudi. Sunku susitaikyti su mintim, kad artimieji negrįš iš Anapilio, bet reikia gyventi toliau ir puoselėti jų atminimą.

V. Čėpla ir mūsų krašto visuomenės veikėjas bei vienas iš pirmųjų mokinių, vėliau iš mokytojo perėmęs darbą lietuvių kultūros namuose – Valentas Uzdila, gyvendami gretimuose kaimuose (vienas Punsko, kitas Kreivėnų), sueidavo, susitikdavo Punsko miestelyje, sveikindavo vienas kitą su vardadieniu, bendravo. Juos siejo ir retas mūsų visuomenėje vardas.Valentas Uzdila, duodamas interviu portalui punskas.pl, kalbėjo: „Valentas Čėpla studijavo istoriją ir geografiją Balstogėje. Dirbo Punsko pagrindinės mokyklos ir licėjaus mokytoju. O 1965–1972 m. buvo Punsko lietuvių kultūros namų vedėjas. Jo vadovavimo laikotarpiu Punsko LKN veikė kapela „Klumpė“ (tada dar be pavadinimo; V. Čėpla grojo kontrabosu, dainavo tenoruose), choras „Dzūkija“, mokytojų choras, kaimo šeimininkių vokalinė grupė, muzikinio židinio pianino ir akordeono klasės, šokių grupė, estradinis dainų ir šokių ansamblis „Punia“. Kultūros namuose vykdavo pasakų vakarai vaikams, dailės užsiėmimai, parodos, šachmatų ir šaškių turnyrai.

Įsitraukė V. Čėpla į visuomeninę veiklą bei dirbo LVKD instruktoriumi. 1989 m. išėjo į pensiją. Giedojo kurį laiką Punsko bažnytiniame chore. Teko susitikti vienų laidotuvių metu. Širdis džiaugėsi matant mokytoją giedančiųjų gretose. Vėliau bažnytiniame Punsko chore negiedojo. Nepavyko sužinoti, kodėl taip trumpai giedojo. Priėjau išvadą, kad giedodamas ir matydamas gedinčius savo artimųjų pats prisimindavo mirusią mamą ir žmoną – abi mirė apie 50 metų. Jam turėjo būti sunku ir neįmanoma giedoti, todėl išėjo iš choro, o užsiėmė žvejyba. Mėgo laisvalaikiu žuvauti, gamtoje būdamas grožėjosi jos gėrybėmis, žaluma. Niekur nekeliavo, be galo mylėjo savo kraštą.“

V. Čėplos klasės draugas Kazimieras Baranauskas apie savo klasę ir lietuviškojo lavinimo svarbą rašė „Suvalkiečio“ 2006 m. 1 nr., straipsnyje „Sugrįžtantys paukščiai“. Apie V. Čėplą jis pasakojo: „Valentą prisimenu dar iš Punsko pagrindinės mokyklos laikų. Susipažinome besimokydami 5 klasėje. Baigus 1952 m. keturklasę Valinčių mokyklą, atėjus į Punsko septynmetę, teko kartu sėdėti viename suole. Tai buvo linksmo būdo berniokas, paslaugus, žodžiu, geras kompanionas. Kelerius metus priklausėme mokytojos Petronėlės Jakimavičienės šokėjų ansambliukui, dalyvavome išvykose, kartą netgi kažkokioje šventėje Balstogėje. Jis buvo linksma grupės siela.

1955 m. baigę pagrindinės mokyklos tada privalomas septynias klases, Jono Stoskeliūno ir Juozo Vainos pakalbinti, mokėmės vienus metus Suvalkų licėjuje, vėliau Punsko lietuviškame licėjuje, kur prabėgo įdomiausi, prasmingiausi jaunystės metai. Be mokslo, dalyvavome saviveikloje, taip pat kartu šokome. Valentas turėjo gerą balsą, tai ir dainavo.

Galbūt labiausiai įsimintini vadinamieji užklasiniai užsiėmimai. Valentas gyveno netoli mokyklos, Punsko kaime, tai ne kartą teko buvoti susiėjimuose ar reikalui esant pas Valentą „kirpėją“, nes mokytojas J. Vaina nepakentė moksleivių su ilgais plaukais. Matavo pridėjęs degtuką. Plaukai turėjo būt degtuko ilgio, ne ilgesni. Tai pakirpdavo Valento tėvelis, o paskui ir pats Valentas. Baigiant licėjų, tapo ir šimtadienio organizatoriumi. Tačiau nekaip baigėsi mums abitūros egzaminai, nes tik trys galėjo juos išlaikyti, bet tai jau „kita daina“. Kiti pasivijo vėliau…

Palikdami savo alma mater, vis vien pasižadėjome kas 5 ar 10 metų susitikti. Žodį ištesėjome. Paskutinį kartą susitikome 2015 m. rugpjūčio 25 d. Suvalkuose, licėjaus 60-mečio išvakarėse. Valentas atrodė išvargęs, tamsaus veido, kai kas iš pradžių jo netgi neatpažino. Visgi susitikimas užtruko kelias valandas, prisiminimams nebuvo galo. Atrodo, kad klasė išlaikė ne tik brandos (kai kurie vėliau), bet ir draugystės egzaminą.“

Mano klasės draugė Onutė Kalkauskaitė-Virbylienė man priminė: „A. a. Mokytojas Valentas Čėpla Punsko pagrindinėje mokykloje tai mūsų klasę mokė istorijos, o licėjuje geografijos. Per pamokas naują temą labai įdomiai pristatinėjo, pasakodavo, pridėdamas kokią įdomybę, pajuokaudavo. Niekada neliepdavo patiems skaityti naujos temos teksto iš vadovėlio, pats taip pat neskaitė mūsų akivaizdoje. Tikrai turėjo daug žinių. Per jo pamokas visi atidžiai, susikaupę klausėsi, niekas neišdykaudavo. Visada būdavo linksmas. Kartą, kai dvi mergaitės liko, o kiti pabėgo iš paskutinės pamokos – kitą dieną per pamoką nesivaržydamas pamokė: „Jei bėgat, tai visi iki vieno, vieningai bėkite, ir man pasakykite, tada nebarsiu.“ Nederėtų šito viešinti, bet toks faktas liudija, kad mokytojas irgi žmogus, o gyvenime ne vien geri dalykai laukia kiekvieno. Jis neva skatindamas bėgti iš pamokų mokė vieningumo, draugiškumo, susigyvenimo. Gal ne tiesiogiai, bet Mokytojas „tiesė jauniems žmonėms kelią į gyvenimą“. Tas vieningumas, sutarimas būtinas tarp žmonių ir šeimoje, ir kitur. Ne vienas vėliau įsitikinome, kad su žmonėmis nėra lengva ir paprasta bendrauti, dirbti…“

Iš savo tėvų žinau, kad Punsko kaimo Čėplų šeima labai veiklūs žmonės buvo, be galo darbštūs, iškalbūs ir siekiantys gerovės visam kaimui, visai lietuvių visuomenei, mylintys savo gimtinę.

Apie mokytoją V. Čėplą išlikę vien geri prisiminimai. Jis buvo geros sielos žmogus. Per pamokas svarbu jam buvo ne tik žinios. Jas perteikdavo savo mokiniams, retai žvelgdamas į vadovėlį ir skatindamas naudotis žemėlapiu. Ragino vis savęs nenuvertinti, sakė, kad dar svarbiau yra valia, ištvermė ir pasitikėjimas savim. Šito mokė ir išleido keliauti gyvenimo keliais ir takeliais ne vieną mokinių laidą. Sakydavo, kad gyvenime reikia ištvermės, kantrybės, sutarimo su kitu žmogumi, pasitikėjimo savim, savo jėgomis, išmintimi. To mokė ir pratino būti savim, pasitikėti savo jėgomis, siekti užsibrėžto tikslo. Ne vienam jo patarimai pravertė ir mokykloje, ir ateityje.

Malonu buvo, kai pakvietė mane jaunesniems jo auklėtiniams patalkinti renginio metu – būti vedėja. Pratino nugalėti jaudulį, nors kai tai įgimta, sunku nugalėti…

Mokytojui Valentui esu dėkinga už pamokas ir popamokinę veiklą. Už pamokas su žemėlapiu. Nors pats galbūt keliavo po pasaulį tik žemėlapyje, bet išmokė juo naudotis, nepaklysti. Pasakė net, kur rasime upę be vandens. Ogi upė be vandens – tik žemėlapyje.

Norisi pagerbti V. Čėplą ne vien kaip mokytoją, bet ir to paties Punsko kaimo, tik kitos linijos, gyventoją.

Kaip saulės palydovas yra šešėlis, taip džiaugsmas, kančia – žmogaus likimo palydovai. Kartais jie dažniau lanko žmogų nei pavasario vėjai, bet moko gyvenimo išminties. Žmogui įgimta siekti meilės, džiaugsmo, sėkmės, bet nepavyksta išvengti skausmo ir kančios. Tai žmogiška. Beje, reikia susitaikyti su likimu ir toliau gyventi, nepamirštant minėti mirusius savo artimuosius. Nuoširdžiai užjaučiame gerb. Mokytojo šeimą.

 Ačiū visiems už pateiktas žinias.